Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Ką? — paklausė ji; jie jau girdėjo ją artinantis prie vonios kambario. — Fredai, ką tu išdarinėji?

Tačiau tėvas tuojau pat virto sąmokslininku. Jis užrakino vonios kambario duris ir šūktelėjo žmonai:

— Nieko, brangioji.

Tada, vis dar išsitepęs rausvu skutimosi muilu, su kraujuojančia per putas skustuvo palikta žaizdele, tėvas palinko prie Fredo.

— Kas tai buvo? — sušnibždėjo jis niūriai, tokiu balsu, kad Fredas pajuto norą atsakyti: avis.

Tačiau rausvai apšerkšnijęs tėvo veidas atrodė grėsmingas, be to, šiaip ar taip, jis buvo urologas; Fredui būtų buvę neprotinga ignoruoti tokią kvalifikuotą nuomonę apie šlapinimąsi. Jis pagalvojo apie geležies drožles, srūvančias iš šlapimo pūslės; įsivaizdavo storą rėžtuko smaigalį, besispraudžiantį lyg koks plaustas žemyn jo šlapimtakiu.

— Dieve, kas man yra? — paklausė jis tėvo.

— Atrodo, lyg viskas ten būtų užrūdiję, ar ne? — tarė gerasis daktaras. — Leisk man apžiūrėti.

Fredas leido savo rankai nukristi prie kelių ir laukė, kol išgirs šlept ant vonios kambario grindų.

— Kas ji? — paklausė tėvas, liesdamas jo gyvybiškąjį galiuką.

— Elzbetė Malkas... — tyliai pratarė Fredas, nekęsdamas savęs už išdavystę, bet savo atsiminimuose apie Elzbetę nerasdamas nieko tokio malonaus, kad vertėtų ją ginti.

Elzbetė Malkas! Jo kojų pirštai išsitiesė taip, kad manė čia pat nugriūsiąs. Elzbetė Malkas! Veskite ją čionai, išskėskite rankas ir kojas, nustatykite, ką, po velnių, ji slepia toje savo apgaulingoje kertėje...

— Triperis. Tripas! — pareiškė tėvas.

Kaip ir dauguma tėvo sakomų dalykų, tai nuskambėjo tartum komanda. Ir Fredas pagalvojo: Trypti? Ak ne, prašom elgtis atsargiau. Dabar trypti tikrai negalėčiau. Dieve, tik jau ne trypti...

Tą akimirką prie vonios kambario durų priėjo motina ir pakvietė tėvą prie telefono.

— Tai Kutbertas Benetas, — pasakė ji.

— Prašo Fredo?

— Ne, tavęs, — tarė ji gerajam daktarui eidama paskui jį koridoriumi ir nerimastingai žvalgydamasi atgal į Fredą, išbalusį lyg Elzbetės Malkas drobė. — Edmundai, — čiulbėjo ji tipendama, — būk geras Kutbertui. Jis ką tik neteko tėvo, manau, jam reikia tavo patarimo.

Fredas raukydamasis atsekė paskui juos į svetainę; tėvas paėmė ragelį, o Fredas atsirėmė į sieną ir laukė.

— Taip, sveikas, Kutbertai, — maloniai tarė tėvas, apklijuodamas ragelio mikrofoną nuo kraujo parausvėjusiomis skutimosi putomis. — Taip, žinoma, klausau. — Staiga tėvo veidas persimainė, ir jis metė į Fredą žvilgsnį tartum mirtį nešančią strėlę. Fredą iš toli pasiekė vos girdimas panikos aidas — jis girdėjo isterišką Kuto balsą; tėvas priblokštas žvelgė į jį iš ano svetainės galo, o balsas telefono ragelyje vis kalbėjo. — Ne ne, ne čia. Priimsiu tave savo kabinete, — suirzęs paprieštaravo tėvas, ir Fredas nebeištvėręs kreivai nusišypsojo, ta grimasa lyg pralaužė kokią užtvanką. — Vadinasi, po valandos, — tvardydamas įniršį pasakė tėvas. — Na gerai, po pusės valandos, — tarė garsiau.

Fredas nerūpestingai atsišliejo į sieną ir tuoj pat susileido nuo juoko priepuolio, tėvui šaukiant į ragelį:

— Tai ir nemyžk!

Padėjęs ragelį jis rūsčiai įsispoksojo į Fredą, dabar jau nevalingai kvatojantį prie sienos.

— Kodėl Kutbertas negali šlapintis? — paklausė motina, ir tėvas atgręžė į ją kruvina puta išterliotą paklaikusį veidą.

— Tripas! — suriko jai.

Vargšė moteris išsigando ir ėmė trepsėti.

Ajovos av. 918

Ajova Sitis, Ajova

1969 m. lapkričio 3 d.

Dr. Edmundui Tramperiui

Bič Leinas 2

Greit Bors Hedas, Naujasis Hampšyras

Brangus daktare Tramperi,

man rodos, suprantu jūsų jausmus; jeigu Fredas nebūtų parsivežęs manęs nėščios iš Europos ir vedęs, jūs būtumėt ir toliau jį rėmę, kol baigs mokslus. Tačiau niekada aiškiai nesakėte, kad jei nebūčiau buvusi nėščia, gal Fredą būtumėt rėmę ir toliau. Žinote, atvirai kalbant, visa tai man atrodo labai skaudu ir neteisinga. Jeigu Fredui nebūtų reikėję išlaikyti žmonos ir vaiko, jis juk būtų galėjęs apsieiti be jūsų pinigų. Visą tą laiką, kol mokosi, būtų pragyvenęs iš papildomų darbų ir stipendijų. O jeigu aš nebūčiau buvusi nėščia, būčiau susiradusi darbą ir parėmusi vėlesnes jo studijas. Kitaip tariant, dabartinėje padėtyje jūsų paramos reikės labiau negu tomis aplinkybėmis, kuriomis, kaip sakote, būtumėt mus rėmęs. Kas gi jums nepriimtina? Kad buvau nėščia? Kad Fredas gyvenime nesilaikė tos tvarkos, kurios laikėtės jūs? O gal tiesiog jums nepatinku aš? Tai tartum kokia moralinė bausmė Fredui — ar jums neatrodo, kad nederėtų šitaip elgtis su žmogumi, kuriam jau daugiau nei dvidešimt penkeri? Juk turėjote pinigų, atidėtų Fredo mokslui, galiu suprasti, kad nepageidaujate remti dar ir jo žmonos bei vaiko, bet juk gana vaikiška, kai atsisakote mokėti ir už jo mokslą.

Jūsų Bigi

Ajovos av. 918

Ajova Sitis, Ajova

1969 m. lapkričio 3 d.

Dr. Edmundui Tramperiui

Bič Leinas 2

Greit Bors Hedas, Naujasis Hampšyras

Brangus daktare Tramperi,

man atrodo, kad Fredo rašytus laiškus jūs laikote užuominomis. Neketinu kalbėti aptakiai. Mano motina ir tėvas duoda mums tiek kiek gali, kad Fredas užbaigtų savo suknistą daktaro disertaciją. Manau, turėtumėte skirti mums bent tiek, kiek anksčiau planavote Fredo išsilavinimui, kol su savo nėštumais pasirodžiau aš ir suardžiau jūsų puoselėtus planus. Spėju, jūsų žmona su manimi sutiktų, bet ji yra jūsų užguita.

Bigi

918 Ajovos av.

Ajova Sitis, Ajova

1969 m. lapkričio 3 d.

Dr. Edmundui Tramperiui

Bič Leinas 2

Greit Bors Hedas, Naujasis Hampšyras

Brangus daktare Tramperi,

jūs esate pimpis. Prašom atleisti už tokį posakį, bet toks iš tiesų ir esate. Pimpis, kuris savo tikrą sūnų verčia kankintis ir skleidžia šmeižtus apie jo vedybas su manimi, apie Kolmo gimimą ir visa kita. Ir tik todėl, kad tuo metu, kai tai atsitiko, jis dar nebuvo tapęs daktaru. Net ir tokiomis sąlygomis Fredas labai rūpinosi Kolmu ir manimi. Tik šiais, paskutiniais, metais, kai jam žūtbūt reikia baigti disertaciją ir susirasti darbą, jį visa tai vis labiau slegia. O jūs jam nė kiek nepadėjote — tiek daug, beje, sukaupęs. Mano pačios tėvai neturi nė pusės jūsų prabangos, bet vis dėlto prisideda. Gal net, pavyzdžiui, nežinote, kad jūsų Fredas pardavinėjo futbolo gaireles ir skolinosi nemenkas sumas iš savo draugo Kuto, kuriam, matyt, mes rūpime labiau negu jums. Jūs — tikras savo principais aptekęs pimpis, štai kas. Esate puikus suknistas tėvas, tik tiek galiu pasakyti.

Jūsų marti

(patinka tai jums ar ne)

Bigi

Tą purviną lapkričio popietę sėdėjau ant savo palangės stebėdamas Fičą, negailestingąjį grėbstytoją; lyg koks kareivis jis išsitempęs stovėjo savo nepriekaištingai mirštančioje pievelėje. Fičas ėjo sargybą laikydamas parengtą grėblį; vis apžvelgdavo lapų šiukšlyną ant kaimynų pievelių ir laukė, kada koks šapas atklys jo pusėn. Virš Fičo galvos lietvamzdžių latakuose tūnantys lapai laukė: vos jis nusisuks, jie puls žemyn. Bet aš sėdėjau apimtas nepakantumo kupinų minčių apie seną, niekam nekliudantį kvailį. Tegu visas tavo kiemas prasmenga skradžiai, Fičai.

Ant kelių laikiau trijų Bigi laiškų kopijas, o ji pati purkštavo man per petį.

— Kuris geriausias? — klausinėjo. — Niekaip negalėjau apsispręsti.