Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Per daug stengiesi, — atsiliepė ji šyptelėjusi.

Tada atsisėdau kojūgalyje ir visas palindau po antklode.

— Kai sušalsi, pasakyk, — sududenau iš po antklodės; išgirdau pūkštelint jos gumą ir trumpą juoką. — Aš nežiūriu. Nemanai, kad tai puiki proga nusirengti?

— Tu pirmas, — atsakė ji, tad ėmiau rengtis pasislėpęs po antklode ir kaišioti drabužius po vieną jai į rankas. Ji tylėjo, o aš įsivaizdavau, kaip ruošiasi trenkti man kėde.

Iškišau megztinį, tinklinius marškinėlius, į gniužulą susuktas kojines iki kelių ir savo plačias odines lederhosen.

— O Dieve, kokios sunkios kelnės, — nustebo ji.

— Padeda palaikyti fizinę formą, — atsiliepiau žvilgtelėdamas iš po antklodės.

Ji sėdėjo lovos galvūgalyje visiškai apsirengusi ir apžiūrinėjo mano drabužius. Pagavusi mano žvilgsnį tarė:

— Dar ne visai nusirengei.

Vėl palindau po antklode ir ėmiau vargais negalais mautis ilgas apatines kelnes. Galų gale jas įveikiau, palaikiau skreite ir subtiliai kyštelėjau lauk — tokia ypatinga dovana. Tada pajutau, kaip ji kruta ant lovos, ir virpėdamas laukiau savo palapinėje.

— Nežiūrėk, — įspėjo ji. — Jei pažvelgsi, viskas baigta.

Atsekim, nuvyniokim, išpakuokim! O dar geriau, jei tai padarys ji pati. Bet kodėl ji tai daro?

— Kas tas Bilas? — paklausiau.

— Iš kur aš žinau, — tarė ji ir dirstelėjo po antklode. — O kas tu toks?

Ji sėdėjo sukryžiavusi kojas, keliais įsirėmusi į mano kelius. Trūktelėjusi į save antklodę, puse jos apsivyniojo paslėpdama rusvą kūną nuo šviesos. Tebemūvėjo puskojines.

— Man šąla pėdos, — pasakė ji stengdamasi, kad mano žvilgsnis niekur nenukryptų nuo jos akių. Bet numoviau jai kojines. Didelės plačios pėdos ir galingos valstietiškos kulkšnys. Įspraudžiau jos pėdas sau po keliais, primygau blauzdomis, kulkšnis suėmiau rankomis.

— Ar turi vardą? — paklausė ji.

— Bogusas.

— Ne, rimtai...

— Rimtai, Bogusas.

— Tokį vardą tau davė tėvai?

— Ne, jie šaukdavo mane Fredu.

— Ak, Fredas, — ištarė taip, kad buvo aišku — tas žodis jai skamba kaip triedas.

— Štai kodėl aš Bogusas, — pasakiau.

— Tokia pravardė?

— Tokia realybė, — prisipažinau.

— Kaip Bigi, — pasakė ji ir droviai nusišypsojo žiūrėdama žemyn sau į gelsvą sterblę. — Esu didelė, tai jau tikrai.

— Taip, tu didelė, — pritariau, o mano ranka lyg vertindama nuslinko aukštyn jos ilga šlaunimi; pajutau po pirštais įsitempusį raumenį.

— Visada buvau didelė, — pasakojo ji. — Taigi žmonės mane vis taikydavo prie milžinų. Krepšininkų ar futbolininkų, tokių stambių nerangių vaikinų. Lyg būtų privalu, kad mes derėtume ar panašiai. „Reikia rasti Bigi kokį drūtą vyruką.” Tartum rinktų man kokį valgį. Be to, mane nuolat per daug valgydindavo; visiems atrodydavo, kad aš vis alkana. Iš tiesų mano apetitas visai menkas. Žmonės kažkodėl mano, kad jei esi stambi, tai šį tą reiškia — na, žinai, lyg būtum turtinga. Jų nuomone, jei kas yra turtingas, tai mėgsta tik tokius daiktus, kurie kainuoja didelius pinigus. O jei kas stambus, tą ypač traukia stambūs dalykai.

Leidau jai kalbėti. Paliečiau krūtį galvodamas apie kitus didelius dalykus, o ji plepėjo toliau, dabar jau vengdama mano žvilgsnio, ir smalsiai, nervingai stebėdama ranką, lyg svarstydama — ką ji palies toliau?

— Tas pats ir su automobiliais, — kalbėjo ji. — Sėdi su dviem ar trim žmonėmis ant užpakalinės sėdynės, bet mažesnės merginos niekas neklausinėja, ar jai neankšta, užtat tavęs paklaus būtinai. Na, jei susigrūda trise ar keturiese, juk vietos niekam neužtenka, ar ne? Bet visi mano, kad tu geriausiai žinai.

Ji nutilo, pagavo mano ranką, slenkančią jai per pilvą, ir spustelėjo.

— Nemanai, kad turėtum ką nors pasakyti? — tarė. — Juk turėtum ką nors pasakyti. Žinai, juk nesu kokia kekšė. Nedarau to kasdien.

— Aš ir nemaniau, kad darai.

— Na, tu manęs visai nepažįsti.

— Noriu tave pažinti, visai rimtai, — pasakiau. — Bet juk nenorėjai, kad būčiau rimtas. Norėjai, kad būčiau juokingas.

Ji šyptelėjo ir leido mano rankai pakilti iki krūties ir sustoti po ja.

— Tiek to, gali būti kiek rimtesnis negu dabar, — tarė. — Turi bent truputėlį su manimi pasikalbėti. Tikriausiai stebiesi, kodėl tai darau.

— O taip, labai stebiuosi, — tučtuojau sutikau, ir ji nusijuokė.

— Na, nesu tikra.

— O aš žinau, — pasakiau, — tu nemėgsti stambių vaikinų.

Ji nuraudo, bet dabar leido laikyti abi krūtis; švelniai liesdama riešus, tikrino man pulsą.

— Nesi toks jau mažas, — tarė ji.

— Bet žemesnis už tave.

— Na taip, bet ne toks jau mažas.

— Man nesvarbu, kad esu mažesnis.

— Dieve, ir man nesvarbu, — pritarė ji ir perbraukė ranka per koją ten, kur laikiau suspaudęs jos pėdą. — Esi gana plaukuotas. Niekad nebūčiau pagalvojusi.

— Atsiprašau.

— Ak, nieko baisaus.

— Ar aš tau pirmas ne slidininkas? — paklausiau.

— Žinai, ne taip dažnai gulėdavau su vyrais.

— Žinau.

— Ne, nežinai, — paprieštaravo ji. — Nesakyk, kad žinai, kai nežinai. Noriu pasakyti — kartą bendravau su vienu, kuris nebuvo slidininkas.

— Ledo ritulininkas?

— Ne, — nusijuokė ji, — futbolininkas.

— Vis dėlto jis buvo stambus.

— Tu teisus, — pasakė ji. — Nemėgstu stambių žmonių.

— Baisiai džiaugiuosi, kad esu mažas.

— Mėgsti žaisti, ar ne? — paklausė ji. Dabar kalbėjo rimtai. — Tos juostos. Juk jose nieko nėra, ką? Sakei, kad ničnieko neveiki.

— Esu tavo pirmas ničniekas, — atsakiau ir baimindamasis, kad ji neimtų į mane žiūrėti per daug rimtai, pasilenkiau ir pabučiavau ją — burna sausa, dantys sukąsti, liežuvis paslėptas. Kai bučiavau krūtis, ji sukišo pirštus man į plaukus; šiek tiek skaudėjo — atrodė, lyg ji stumtų mane nuo savęs.

— Kas atsitiko?

— Guma.

— Kas?

— Mano guma, — pakartojo ji. — Prilipo tau prie plaukų.

Glaustydamasis prie jos spenelio supratau, kad savo gumą tikriausiai prarijau.

— O aš savo prarijau, — pasakiau.

— Prarijai?

— Na, kažką prarijau, — pakartojau. — Gal tavo spenelį.

Ji nusijuokė ir kilstelėjo krūtis abipus mano veido.

— Ne, jis niekur nedingo. Abu čia.

— Turi du?

Išsitiesusi ant pilvo skersai lovos, ji siektelėjo peleninės nuo naktinio stalelio ir įmetė į ją gumą su kuokštu mano plaukų. Užsimečiau antklodę kaip apsiaustą ir išsitiesiau jai ant nugaros. Ne užpakalis, o moliūgas! Gulėti ant jos tiesiai buvo neįmanoma.

Ji pasisuko, mes apsikabinome gulėdami ant šono; pabučiavau ją, dantys jau buvo prasiskyrę. Melsvoje nuo sniego atsispindinčioje šviesoje glaustėmės po antklode lyg palapinėje, pasakojome vienas kitam apie savo miglotus mokslus ir dar miglotesnes patirtis — knygos, draugai, sportas, planai, politika, vertybės, religija, orgazmas.

Po šilta antklode (vieną, du, tris kartus) žemai skrendančio ir vis artėjančio lėktuvo ūžesys, rodos, nešė mus iš to įšalusio kambario per žydrus ledyno tolius, ten sprogome ir išsidraikėme susvilusiais, apsilydžiusiais gabalais, tarsi degtuko galvutės užgesdami sniege. Gulėjome atskirai, beveik nesiliesdami, nuspyrę antklodę, kol lova, regis, atvėso ir sustingo lyg to paties ledyno liežuvis. Tada susivijome į kamuolį, drąsindami vienas kitą pražūtingoje tamsoje, ir šnibždėjomės po antklode, kol virš ledyno žybtelėjo pirmas saulės blyksnis. Jos ryškus metalinis spindesys apšalusio lango šerkšną po truputį vagojo upeliukais.