Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Iki, — atsiliepiau. — Kur keliausi?

Tačiau ji tepasakė:

— Žinai, Bogusai, tu ne toks jau blogas žmogus.

— O kaipgi, Bigi, žinoma, ne toks jau blogas, — atsakiau apsimestinai lengvabūdiškai.

Bet nuskambėjo šiurkščiai ir kimiai, lyg būčiau ilgai nekalbėjęs. Ak, lėtas, nerangus gerai pasimylėjusio žmogaus balsas. Prisimenu, kaip sutikau tave, Bigi...

15 Pameni, kaip mylėjai Bigi?

Per paslaptingą Tauernhof aludės prieblandą nunešiau apalpusį Overturfą prie laiptų. Nesijaudinau dėl Merilo. Kadangi nekreipdavo dėmesio į diabetą, jis neretai alpdavo ir vėl atsigaudavo — organizmas tai pritrūkdavo cukraus, tai prisipildydavo su kaupu.

— Per daug alkoholio, — su užuojauta tarė ponas Halingas.

— Per daug insulino, o gal per mažai, — atsiliepiau.

— Jis tikriausiai išprotėjęs, — pasakė Bigi, nors buvo susirūpinusi.

Ji nusekė paskui mus laiptais, nepaisydama bjauriųjų draugių aimanavimo.

— Mums reikia eiti, — zirzė viena.

— Automobilis ne mūsų, — pasakė man kita. — Tai komandos mašina.

Laiptų aikštelėje Bigi atsidūrė prie manęs; supratau, kad dabar ji pamatys, koks esu neaukštas. Ji žvelgė į mane šiek tiek iš viršaus. Kad pataisyčiau įspūdį, apsimečiau, jog nešti Merilą — joks vargas; kilnojau jį tarsi bulvių maišą ir toliau lipau laiptais, žengdamas iš karto per dvi pakopas, rodydamas Bigi: neaukštas, užtat stiprus.

Žingsniuodamas su Merilu į jo kambarį, kaukštelėjau jo galvą į durų staktą, mat uždusęs prastai įžiūrėjau kelią. Bigi krūptelėjo, o Merilas tepratarė:

— Prašyčiau ne dabar. — Jis atsimerkė, kai numečiau ant lovos, ir įsispoksojo į lemputę palubėje, lyg tai būtų galinga lempa virš operacinės stalo, kur jis guli sustingęs ir laukia chirurgo. — Nieko nejaučiu, visiškai nieko, — kreipėsi jis į anesteziologą; paskui suglebo, apsnūdo ir užsimerkė. — Jeigu ruošiatės viską iš to lagamino išimti, — burbtelėjo vėl, — turėsite sudėti atgal.

Kol radau cukraus tyrimui reikalingus buteliukus ir virš prausyklės įtaisiau stovą su mėgintuvėliais, Bigi tarpduryje šnibždėjosi su tomis žiežulomis, kad slidinėjimo sezonas baigėsi, komendanto valandos nebėra, o komandos automobilis joms duotas pasitikint, jog bus grąžintas.

— Merilas turi automobilį... — pasakiau Bigi vokiškai, — jei norėtum pasilikti.

— Kodėl turėčiau norėti? — paklausė ji.

Prisiminiau Merilo melą.

— Parodysiu eilėraštį apie tave.

— Atsiprašau, Boglai, — sumurmėjo Merilas, — tie papai buvo tokie nuostabūs — Jėzau, šitoks taikinys — tiesiog privalėjau pamėginti.

Bet netrukus jis galutinai atsijungė ir giliai įmigo.

— Automobilis... — tarė viena iš baidyklių. — Iš tiesų, Bigi...

— Mes juk turime jį grąžinti, — pasakė kita.

Bigi ramiai, klausiančiomis akimis apžvelgė ir Merilo kambarį, ir mane. Kur buvęs šuolininkas su kartimi laiko savo kartį?

— Ne, prašom ne dabar, — visiems paskelbė Merilas. — Turiu nusišlapinti, taip.

Žongliruodamas buteliukais ir mėgintuvėliais jo šlapimo tyrimui, atsigręžiau į merginas tarpduryje ir pakartojau Bigi vokiškai:

— Jis turi nusišlapinti. — Ir viltingai pridūriau: — Gali palaukti už durų.

Ak tu, didelis, standus ir šiltas veliūro gabale!

Toliau nebegirdėjau jų vapėjimo koridoriuje prie Merilo durų, mane pasiekdavo tik šaižūs atgrasių draugių šnabždesiai ir ramus, solidus Bigi abejingumas.

— Juk žinai, susirinkimas per pusryčius...

— O kas ruošiasi neiti pusryčių?

— Klausinės tavęs apie šį vakarą...

— Bigi, o kaip Bilas?

Bilas? Susidomėjau netvirtai vesdamas prie prausyklės Merilą, tabaluojantį rankomis lyg koks nusilpęs, nerangus paukštis, mėginantis skristi.

— O ką Bilas? — sušnypštė koridoriuje Bigi.

Teisingai! Perduokite seniui Bilui, kad ji liko pas šuolininką su kartimi!

Bet pavojinga Merilo poza ties prausykle reikalavo viso mano dėmesio. Ant stiklinės lentynėlės, skirtos dantų pastai, linksmomis spalvomis blyksėjo stovas su mėgintuvėliais cukrui šlapime tirti. Overturfas vėpsojo į juos taip, kaip mačiau jį žiūrint į ryškius butelius kitapus baro, o aš turėjau prilaikyti jo alkūnes, kad nenuslystų nuo kriauklės, tuo pat metu taikydamas jo glebų įnagį į specialų šlapimo puoduką — Vienoje pavogtą alaus bokalą; jis mėgo tą indą, nes buvo su dangteliu ir beveik kvortos talpumo.

— Gerai, Merilai, — pasakiau. — Tegu bėga.

Tačiau jis tik spoksojo į savo mėgintuvėlių stovą lyg niekada nematęs.

— Prabusk, mažiau, — įkalbinėjau, — privaryk jį iki viršaus!

Bet Merilas tik skersakiavo pro mėgintuvėlius į savo paties negyvėlio pilkumo veidą, atsispindintį veidrodyje. Per petį matė mane, dūluojantį už nugaros — grėsmingai prisispaudusį, besistengiantį išlaikyti jį stačią. Į mano atvaizdą jis žvelgė su didžiausiu priešiškumu — visiškai manęs nepažino.

— Ei tu, paleisk mano pimpalą, — tarė veidrodžiui.

— Merilai, užsičiaupk ir šlapinkis.

— Ar jums daugiau nieko ir nerūpi? — koridoriuje šnypštė draugėms Bigi.

— O ką reikės sakyti Bilui? — klausinėjo harpija. — Šiaip ar taip, neketinu meluoti: jeigu paklaus, aš pasakysiu.

Tada atidariau duris, laikydamas Merilą už juosmens, jo galą nukreipęs žemyn į šlapimo puoduką.

— Kodėl nepasakius jam, net jei ir neklaustų? — tariau pasibaisėjusioms harpijoms.

Vėl uždariau duris ir nuvairavau Merilą atgal prie prausyklės. Pakeliui jis ėmė šlapintis. Šaižus Bigi juokas, matyt, palietė jautrią vietą, nes Merilas krūptelėjo, mano nykštys slystelėjo atpalaiduodamas bokalo dangtelį, o tas prižnybo pimpalą. Išsiveržęs Merilas apšlapino man visus kelius. Pagavau jį prie pat lovos — jis apsisuko, vis čiurkšdamas lanku ir žvelgdamas kaip netikėto skausmo suglumintas vaikas. Kietai nutvėriau jį ties kojūgaliu, jis suglebęs krito ant lovos, švirkštelėjo likusį šlapimą tiesiai į viršų ir išsivėmė ant pagalvės. Pastačiau šlapimo puoduką, nuprausiau Merilui veidą, apverčiau pagalvę ir užklojau stora antklode, o jis gulėjo sustingęs, užvertęs akis. Nusiploviau šlapimą, pipete paėmiau šlapimo iš puodo ir sulašinau į skirtingus mėgintuvėlius — raudoną, žalią, mėlyną, geltoną. Dabar susivokiau, kad nežinau, kur spalvų lentelė. Nežinojau, kokia spalva turi virsti raudona, kaip pakitusi mėlyna reiškia pavojų, ar žalia turi likti skaidri, o gal susidrumsti, kam apskritai reikalinga geltona. Buvau tik matęs, kaip Merilas pats atlieka tyrimą, nes jis visada atsigaudavo kaip tik laiku, kai reikėdavo įvertinti spalvas. Pasukau prie lovos, kur jis, atrodo, miegojo, ir smagiai pliaukštelėjau per veidą; Merilas grikštelėjo dantimis, suniurnėjo ir miegojo toliau, tad tvojau atsivedėjęs į pilvą. Mano kumštis dusliai bumbtelėjo, bet Merilas nė nesukrutėjo.

Puoliau knisti jo kuprinę; radau švirkštų, adatų, insulino ampulių, saldainių maišelių, pypkę hašišui rūkyti ir pačiame dugne pagaliau aptikau spalvų lentelę. Joje perskaičiau, kad viskas gerai, jei raudona pakinta į oranžinę, jei žalia ir mėlyna suvienodėja, o geltona virsta tamsiai raudona ir susidrumsčia; blogai, jeigu raudona „per daug greitai” drumsčiasi ir tamsėja arba žalia ir mėlyna elgiasi skirtingai, o geltona pasidaro oranžinė ir lieka skaidri.

Sugrįžau prie mėgintuvėlių. Spalvos jau buvo pasikeitusios, o aš neatsiminiau, kur kuri buvo iš pradžių. Paskaičiau lentelę norėdamas sužinoti, ką reikia daryti, jeigu nustatai, kad cukraus kiekis kraujyje pavojingai didelis ar mažas. Žinoma, ten buvo siūloma kreiptis į gydytoją.