Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Taip, Bigi. Tikrai didesni. Ir man patinka tavo speneliai, Bigi...

— Nepatinka! — sukliko ji. — Ir dar sakai, kad tau nepatinka šviesiaplaukės. „Šviesiaplaukės man paprastai nepatinka”, — sakai ir plekšteli man kur nors šiurkščiai. „Paprastai”, — sakai taip nežymiai baksnodamas, ir man kyla jausmas...

— Jeigu neužsičiaupsi, — tariau, — tuojau pat sukelsiu tau šiokį tokį jausmą.

Bet ji žengtelėjo atgal ir tarp mūsų pastūmė lovą.

— Nedrįsk manęs liesti, velniai tave rautų, — pareiškė.

— Bigi, aš nieko nepadariau.

— Tu dvoki! — riktelėjo ji. — Tikriausiai darei tai tvarte! Voliojaisi su kokia kiaule ant... ant pakratų!

Nusiplėšiau marškinius ir subaubiau:

— Pauostyk mane, Bigi, kad tave velniai! Smirda tik mano rankos...

— Tik rankos, Bogusai? — paklausė ji ramiu lediniu balsu. — Ar tame tvarte, — tarė lėtai, — kokiame pašalyje pirštais dulkinai ožką?

Suvokiau, kad tai pranoksta sveiko proto ribas, tad sviedžiau šalin batus, nusitraukiau kelnes ir šokau ant jos mėgindamas nuspirti ant kulkšnių pakibusius apatinius.

— Gyvulys! — klykė ji. — Laikyk savo daiktą toliau nuo manęs, Bogusai! Ūūūh! Nė neįsivaizduoji, ką esi pasigavęs! Man to nereikia nė iš tolo, labai ačiū.

Ji stryktelėjo į lovos kojūgalį, o aš staigiu šuoliu puoliau artyn, už apačios pastverdamas jos absurdiškus, plevėsuojančius naktinius marškinius — tuos bjaurius flanelinius — jie perplyšo iki pat siūlės apie kaklą; parverčiau ją ant lovos ir jau buvau beveik supančiojęs tuo skuduru, bet ji galingai, su visa slidininkės jėga, spyrė man į krūtinę. Likau su naktinių marškinių draiskalais rankose, o ji nuskuodė į svetainę. Tarpduryje pagavau ją iš užpakalio, tačiau ji atsigręžusi vieną ranką suleido man į plaukus, o kita, iškišusi pro tarpkojį, siektelėjo mano lyties. Atlikau dailų metimą per nugarą — neabejoju, geriau nebuvo pasitaikę per visą mano imtynių karjerą. Buvau tikras, kad priblokšiu ją, bet ji alkūne dūrė atgal man į gerklę, pašoko ir keturpėsčia įsispyrė po manimi. Susikibęs su Bigi, privalai laikyti jos kojas. Ji jau stojosi, pamėginau surakinti jas, bet nespėjau, — nešdama mane ant sprando, ji nusvirduliavo per kambarį prie komodos, tada palinko, visu kūnu kryptelėjo ir įgudusiu judesiu įmurdė mane iki pečių į stalčių su savo kelnaitėmis.

Man iš akių pasipylė žvaigždės, pajutau savo liežuvio skonį; nors beveik nusikąsdavau jį per kiekvienas varžybas, taip ir neišmokau laikyti burnoje. Įsikibau jai į klubus, kai ji stengėsi atšokti nuo komodos, tada pamačiau artėjant jos baisų smūgį kumščiu iš apačios ir mikliai blokavau jį kakta; kol ji niršo dėl skaudančios rankos, apsisukau už jos kelio ir nėręs prie kojos iš šono parverčiau ant grindų — šį kartą užgriebęs ir pakirtęs artimesnę koją ir kuo kiečiausiai užlauždamas atraminę ranką (tai žūtbūtinis, iš paskutiniųjų atliekamas manevras, jį dažnai taikydavau per savo sportinę karjerą). Ji blaškėsi kaip reikiant, laisvąja ranka mėgindama kur nors man suduoti. Išnaudojau tą momentą pranašumui įtvirtinti — pasikreipęs stačiu kampu į jos liemenį ir primygęs sprandą sugriebiau abi rankas. Baisiosios kojos daužėsi aplink, nors pati buvo prispausta. Iš tiesų paguldžiau ant menčių, bet nebuvo teisėjo, kuris pliaukštelėtų delnu į kilimą ir paskelbtų, kad kova baigta. Žinojau, kad jai skauda dvigubo nelsono laužiamas rankas, tad prislinkau savo blyškiu pilvu arčiau galvos ir priglaudžiau bambą prie karšto skruosto, tik saugojausi, kad neįkąstų. Elgiausi atsargiai, stengiausi neatsipalaiduoti; kaip tik tokiomis lemiamomis akimirkomis ir pasireikšdavo mano keistas įprotis staiga nežinia kaip atsidurti ant menčių. Savo jautriąją vietą pristūmiau prie pat jos įtūžusios akies, vis nepamiršdamas gerų dantų, — lygiai tiek, kad nepasiektų.

— Prisiekiu, nukąsiu tau tą prakeiktą daiktą, — suurzgė Bigi ir trūktelėjo mano dvigubus gniaužtus; šie laikė ją lyg spaustuvai.

— Būk maloni, Bigi, pirma jį pauostyk, — tariau pasitrindamas pilvu jai į skruostą; sunkūs keliai praskriejo pro mano palenktą galvą ir sududeno į nugarą. — Tik pauostyk ir sąžiningai pasakyk, koks ten kvapas. Ar mano svarbioji kūno dalis turi kokį svetimą kvapą, haremo dvoką. O gal tai, ką užuodi, — vien aš?

Jos keliai daužėsi jau ne taip smarkiai; ji suraukė nosį.

— Kaip tau atrodo, Bigi, — pasakiau, — ar su visa didele patirtimi mano kvapų klausimu galėtum teigti, jog aptikai bent menkiausią neįprastą pėdsaką? Ar imtumeis spėti, kad šis pilvas trynėsi į kokį kitą pilvą ir persismelkė kitu kvapu?

Jaučiau, kaip ji susigūžė — nuginkluojantis drebulys prieš dvigubą spyną, — tad leidau šiek tiek pasukti veidą ir patogiau pakreipti nosį; dabar mano išgąsdintas daiktas gulėjo jai ant skruosto. Jis rizikavo gyvybe , kad išgelbėtų santuokų.

— Ką užuodi, Bigi? — paklausiau švelniai. — Ar junti seno sekso dvoką?

Ji papurtė galvą. Mano jautrusis daiktas gulėjo jai po nosim, skersai viršutinės lūpos.

— Bet tavo rankos... — jos balsas buvo lyg įtrūkęs.

— Liečiau tą vargšą sudaužytą pederastą, visą išsiterliojusį šlapimu ir kvepalais, Bigi. Palydėjau namo. Paspaudėme vienas kitam rankas.

Teko ją pasodinti atrėmus į save, paskui atleidau dvigubus gniaužtus ir palikau ant kaklo kruviną bučinio pėdsaką, nes iš liežuvio į gerklę saldžiai tebesisunkė kraujas. Galvos oda virš mano kairės ausies standžiai išsitempė, apgaubdama gumbą — ta vieta pataikiau į komodą. Įsivaizdavau pasekmes kelnaičių stalčiuje. Ar smūgis jas sukrėtė — suglamžė ir įgrūdo į giliausią kampą, kur jos tebetūno sunerimusios? Ir svarsto: kad ir kas ten buvo, gal ta būtybė nesumanys manęs dėvėti.

Vėliau, jau švelniai galynėjantis lovoje, Bigi tarė:

— Greitai uždėk ranką. Ne, tenai... ne, ne ten. Taip, va čia...

Stengdamasi, kad būtų gera mums abiem, ji ėmė judėti po manimi; kai ji taip juda, man vis atrodo, kad tuoj išslys. Bet ji niekada neišslysta, nė neketina kur nors slysti. Atrodo tarsi irkluotų, tarsi mes kažkur plauktume; aš tik prisitaikau prie lengvų ir galingų jos grybšnių. Visa paslaptis — jos nenuvargstančios, genančios pirmyn kojos.

— Tikriausiai tai naudinga slidininkams, — pasakiau jai.

— Na, žinai, juk turiu šiek tiek raumenų, — atsiliepė Bigi, nesunkiai linguodama kaip plati valtis, pririšta banguojančioje jūroje.

— Man patinka tavo raumenys, Bigi.

— Ak, baik, ne tie raumenys. Ten juk net ne raumenys, — tarė ji. — Noriu pasakyti — kaip mergina esu gana raumeninga.

— Tavyje vien raumenys, Bigi.

— Na, ne vien raumenys... Ne, baik, ten ne raumenys, po velnių, juk puikiai žinai.

— Ten geriau negu raumenys, Bigi.

— Neabejoju, kad taip ir manai, Bogusai.

— Ir šitai geriau negu slidinėjimas, Bigi. Ir smagiau...

— Na, bjauru, kad turėjau rinktis, — pasakė ji, o aš primygau ją už tai.

Bigi gana sunki, užtat lengvai įsibėgėja lyg valtis, pagauta ir nešama lūžtančios bangos. Plūduriavau su ja lėtai slysdamas. Regėjos, kad mes apskritai neturime svorio. Paskui jūra persimainė ir staiga sviedė mus į sausumą, besvorė būsena išgaravo, — tysojau išmestas ant kranto, švininis, tarsi smėliu užneštas rąstas, o Bigi gulėjo po manimi rami kaip tykus tvenkinys.

Vėliau ji tarė:

— Ak, dabar trumpai atsisveikinsiu, Bogusai.

Bet nesujudėjo.