Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Pabaigos man nekelia pasitikėjimo, — tarė Tramperis.

— Taip taip, — pritarė Ralfas. — Tiesiog reikia gerai parodyti. Bet parodyti ką nors asmeniška. Visa kita — žurnalistika.

— Jeigu „Naujasis sandėris” bus uždarytas, — tarė Tramperis, — apsitriesiu.

Bet jis buvo atidarytas; jie atsisėdo, užsisakę po puodelį juodos Espresso kavos su citrinų žievelėmis ir romu.

— Meskim lauk tą filmą, Trampamai, — pasiūlė Ralfas. — Tai vis tos pačios senienos. Visa, ką iki šiol dariau, taip ekstravertiška, o aš noriu pastatyti introvertišką filmą.

— Na, Ralfai, gali daryti kaip nori, — tarė Tramperis.

— Tu visada turi krūvą nuomonių, Trampamai. Todėl su tavim ir įdomu.

— Tai tavo filmas.

— Bet įsivaizduok, kad kitą statai tu, Trampamai. Koks jis būtų?

— Neturiu jokių sumanymų, — atsiliepė Tramperis, stebėdamas kavoje plūduriuojančią citrinos žievelę.

— O k ą jauti, Trampamai? — kamantinėjo Ralfas.

Tramperis apėmė delnais kavos puodelį.

— Karštį, — tarė jis. — Šią akimirką jaučiu karštį.

Ką aš jaučiu, klausinėjo jis savęs vėliau, apgraibomis eidamas per tamsų Tulpen butą, basomis kojomis užčiuopdamas jos drabužius.

Liemenėlė, po kaire pėda jaučiu liemenėlę. O skausmą? Taip, skausmą; dešinė blauzda pataukšt į miegamojo kėdę — tai skausmas.

— Tramperi... — Tai Tulpen, apsiversdama lovoje. Jis nušliaužė prie jos, ištiesė ranką ir sustingo.

— Krūtis, — ištarė garsiai. Jaučiu krūtį.

— Teisingai, — pasakė Tulpen, apsivyniodama aplink jį. — Ką dar žinai? — sušnibždėjo.

Skausmas? Na taip, jos dantys gnaibo jam pilvą; jos bučinys toks smarkus, kad bamba galėtų išsiversti lauk.

— Pasiilgau tavęs, — pasakė jai. Paprastai iš darbo jie eidavo kartu.

Tačiau ji neatsakė; burna apžiojo jo mieguistą gyvastį; jos dantys kėlė nerimą, o šlaunys staiga taip suspaudė jam galvą, kad smilkiniuose pajuto vis smarkiau tvinkčiojant pulsą. Jis palietė ją liežuviu ir per burną siektelėjo smegenų.

Paskui jie gulėjo apsikabinę šaltoje iš akvariumų sklindančioje neono šviesoje. Pro juos vis šmurkštelėdavo kokia žuvytė; vangūs vėžliai kilo į paviršių, apsiversdavo aukštielninki ir šonu leisdavosi žemyn. Tramperis gulėjo mėgindamas įsivaizduoti kitokius gyvenimus.

Jis pastebėjo smulkų persišviečiantį žalsvai mėlyną unguriuką, buvo matyti veikiantys jo vidaus organai. Vienas organas priminė mažą kanalizacijos pompą: ji leisdavosi žemyn, prisisiurbdavo vandens, ir unguriuko burna prasiverdavo išleisdama burbulą. Kylantį į paviršių burbulą tyrinėdavo kitos žuvys, baksnodavo nosimis, kartais pradurdavo. Ar tai tokia kalba, svarstė Tramperis. Tas burbuliukas — tai žodis ar ištisas sakinys? Gal net pastraipa! Mažutis permatomas žalsvai mėlynas poetas, dailiai deklamuojantis savo pasauliui! Tramperis jau ketino klausti Tulpen apie tą keistą ungurį, bet ji prašneko pirma.

— Šįvakar tau skambino Bigi, — tarė.

Tramperis pagalvojo, kad būtų smagu paleisti aukštyn nuostabiai mielą burbuliuką.

— Ko norėjo? — paklausė pavydėdamas unguriui patogaus bendravimo.

— Pasikalbėti su tavim.

— Ar prašė ką nors perduoti? Kolmui nenutiko nieko bloga?

— Sakė, kad jie išvažiuoja savaitgaliui, — pasakė Tulpen. — Tad jeigu skambintum ir niekas neatsilieptų, nereikia nerimauti.

— Vadinasi, dėl to ir skambino, — tarė Tramperis. — Nesakė, kad Kolmui kas nors negerai.

— Ji sakė, kad tu paprastai skambini savaitgaliais, — atsiliepė Tulpen. — Nežinojau.

— Na, skambinu iš studijos, — pasakė Tramperis. — Tik pakalbu su Kolmu. Maniau, kad tu nenorėsi...

— Ar pasiilgsti Kolmo, Tramperi?

— Taip.

— O jos?

— Bigi?

— Taip.

— Ne, — atsakė Tramperis. — Bigi nepasiilgstu.

Tyla. Jis žvalgėsi po akvariumą to kalbančio ungurio, bet niekur nerado. Pakeitė burbuliukų temą, pagalvojo. Greitas.

— Ralfas nori mesti filmą, — tarė jis, bet Tulpen tebežvelgė į jį įdėmiai. — Tą, žinai, „Tenai, fermoje”. Naujoji medžiaga pasirodė klaiki. Visa ta idėja tokia paviršutiniška...

— Žinau, — atsakė Tulpen.

— Jis tau jau sakė? — paklausė Tramperis.

— Jis nori asmeniško filmo, — tarė ji. — Taip?

— Taip, — atsakė jis ir palietė jos krūtį, bet ji pasitraukė ir susisukusi į kamuoliuką atgręžė nugarą.

— Kažko sudėtingo, — pasakė Tulpen. — Introvertiško ir be politikos. Kažko asmeniškesnio, ar ne?

— Taip, — Tramperis sunerimo. — Spėju, tau jis papasakojo daugiau negu man.

— Jis nori statyti filmą apie tave, — pasakė Tulpen.

— Mane ? — sutriko Tramperis. — Kaip apie mane?

— Ką nors asmeniška, — sumurmėjo ji į pagalvę.

— Ką? — sušuko Tramperis. Jis atsisėdo ir šiurkščiai atvertė ją sau ant kelių.

— Apie tai, kaip sužlugo tavo santuoka, — pasakė Tulpen. — Na, žinai, parodyti iš esmės. Ir kaip mums einasi... dabar, — kalbėjo ji, — paskui interviu su Bigi, na, kaip ji šitai išgyvena. Interviu su manimi, ką aš manau...

— Na ir ką tu manai? — riktelėjo Tramperis; jis niršo.

— Manau, visai nieko.

— Kam nieko? — atžariai paklausė jis. — Man? Lyg kokia terapijos rūšis? Lyg eitum pas kokį suknistą daktarą į durnyną?

— Gal ir šita mintis nebloga, — atsiliepė Tulpen; ji atsisėdo šalia ir palietė jo šlaunį. — Pinigų turime pakankamai, Tramperi...

— Viešpatie!

— Tramperi! — tarė ji. — Jeigu tikrai jos nepasiilgsti, kas čia taip skaudu?

— Tai neturi nieko bendra su skaudumu, — atsakė jis. — Dabar gyvenu naują gyvenimą. Kam grįžti atgal?

— Koks tas tavo naujas gyvenimas? — paklausė ji. — Ar tu laimingas, Tramperi? Ar kur nors eini? O gal tu laimingas ten, kur esi?

— Aš turiu tave.

— Ar tu mane myli? — paklausė ji.

O jis pagalvojo apie žalsvai mėlyną ungurį ir koks jo burbulas šitai išreikštų — aukštyn kiltų baisus sūkurys, žuvys spruktų jam iš kelio.

— Daugiau su niekuo nenorėčiau būti.

— Tačiau pasiilgsti Kolmo. Pasiilgsti savo sūnaus.

— Taip.

— Na, juk gali turėti dar vieną, — piktai pasakė ji. — Tramperi, ar nori kūdikio? Žinai, aš galėčiau pagimdyti...

Jis pažvelgė į ją apstulbęs.

— Tu nori kūdikio?

— O tu? — riktelėjo ji. — Galiu tau šitai duoti, Tramperi, bet turi jo iš tiesų norėti. Turi pasakyti, ko iš manęs nori, Tramperi. Negali čia šiaip sau gyventi, jeigu aš tavęs iš esmės net nepažįstu!

— Nežinojau, kad tu nori kūdikio.

— Aš ne tai sakiau, Tramperi.

— Turėjau omeny... Atrodei tokia atskira, savaip nepriklausoma — lyg nenorėtum, kad būčiau labai artimas.

— Bet juk tu pats šito nori, argi ne taip?

— Na ne, nieko bendra su tuo, kokios aš tavęs noriu.

— Tai kokios tu manęs nori? — paklausė Tulpen.

— Na... — Jis užsikirto, burbuliukas per daug sunkus, kad kiltų aukštyn. — Tokios, kokia tu pati nori būti, Tulpen.

Ji nusigręžė.

— Tu juk nori, kad viskas būtų tvarkinga, ar ne? — tarė ji. — Per geroką atstumą, nesusisaisčius, laisvai...

— Velniai rautų! — pasakė jis. — Ar tu tikrai nori kūdikio?

— Tu pirmas, — atsiliepė ji. — Aš kalbu ne šiaip sau. Aš galiu kalbėti, Tramperi, galiu būti įsipareigojusi ir artima, — tarė žiūrėdama į jį. — O tu ar gali?