Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Grįžo į Ameriką ir Greit Bors Hede šią didelę nėščią sportininkę pristatė savo tėvui; tėvui, kuris mėgavosi Sju „Bigi” Kunft vadindamas „ta didžiąja šviesiaplauke vokiška valtimi”; tėvui, kuris nesuminkštėjo ir tada, kai jam buvo išaiškinta, kad Bigi tėvas yra vokietis iš Vermonto.

Fredui „Bogusui” Tramperiui tėvas nutraukė finansavimą, „kol aiškiai susiformuos atsakingas požiūris į ateitį”.

Vestuvės įvyko Ist Ganeryje, Vermonte, 1964 metų rugsėjo mėnesį. Sju „Bigi” Kunft teko skustuvu išardyti motinos (ir močiutės) vestuvinę suknelę ir įsiūti panašaus audinio skiautę, kad galėtų paslėpti kelių mėnesių nėštumą. Bet Bigi tėvas buvo nepatenkintas, kad niekais nuėjo slidininkės karjera. Bigi motina manė, kad merginoms, šiaip ar taip, nedera slidinėti, bet buvo nepatenkinta dėl suknelės.

Tramperis grįžo į Ajovos valstijos universitetą, pateikęs tezes magistro disertacijai apie Zalcburgo krašto ir Tirolio tarmiškųjų baladžių ir liaudies pasakų sąsajas su senąja skandinavų žemaičių kalba. Jam buvo leista vėl vykti į Austriją ir toliau tyrinėti šią įdomią sritį. Jis taip ir padarė po jį pašiurpinusio pirmojo vaiko gimimo. (1965 m. kovą jis buvo gydomas Ajovos valstijos universiteto ligoninėje, nes pažvelgęs į suvystytą, vis dar kruviną sūnų neteko sąmonės. „Berniukas!” — pranešė tiesiai iš gimdymo palatos atbėgusi slaugė, dar visa sukaitusi ir šlapia. „Ar jis gyvens?” — paklausė Tramperis ir lyg ištirpęs vaškas susmuko ant grindų.)

Iš tikrųjų į Austriją jis keliavo, kad dar kartą išgyventų meilę savo žmonai ir susirastų senąjį draugą Merilą Overturfą. Nei viena, nei antra nepavyko, ir jis grįžęs į Ajovą pareiškė, kad jo ankstesnės tezės klaidingos, todėl daktaro disertacijai rinksis kitą temą. Tada ėmėsi versti iš senosios skandinavų žemaičių kalbos „Aktheltą ir Gunelę”. Šitai jis daro jau beveik ketverius metus...

Jis vis siekia susitaikyti dėl tėvo pajamų. Iki šiol nėra tikras, kad jo vaikas liks gyvas. Ir svarsto, ar vertėjo vesti buvusią profesionalią sportininkę, kuri gali padaryti daugiau atsilenkimų negu jis. Ir, pavyzdžiui, vengia imtis su ja, nes bijo, kad gerai suėmęs staiga apsižiūrės esąs kažkaip nepaaiškinamai paguldytas ant menčių. Kartą pasakojo jai kadaise šokinėjęs su kartimi, o ji atsakė irgi tai dariusi. Jis bijo klausti, kiek daugiausia yra peršokusi, kad netektų lyginti...

...tą dramatišką akimirką juosta baigiasi, jos galas sudūzgia ištrukdamas iš tuščios ritės ir ima plaktis: cikiti cikiti cikiti cet!

— Bogusai... — suniurna iš miegamojo Bigi.

— Nieko, Bigi.

Jis palaukia, kol ją vėl įveikia miegas, ir tyliai išklauso įrašytą statistiką. Pagalvoja, kad žinioms stinga objektyvumo, lakoniškumo, atvirumo ir prasmės, taigi ponas Fičas ir Statistikos biuras atmes visą informaciją, susijusią su šituo apgaviku Tramperiu, ir jo vardo neįtrauks į savo duomenis. Žiūrėdamas pro langą į tamsų Fičo namą jis prisimena, kad Fičas miręs. Pajunta keistą palengvėjimą ir eina gulti. Tačiau rytą, Kolmui šokinėjant jam ant krūtinės, pakreipęs galvą ant pagalvės šnairai žvilgteli pro miegamojo langą. Išvydęs vaiduoklį — Fičą, grėbstantį savo pievelę, Tramperis nesugauna vaiko, ir šis griūva ant grindų.

— Dieve mano, Bogusai, — sako Bigi, lenkdamasi prie klykiančio vaiko.

— Ponas Fičas šiąnakt mirė, — praneša jai Bogusas.

Abejingai žiūrėdama pro langą Bigi sako:

— Na, šį rytą jis atrodo geriau.

Vadinasi, dabar rytas, nusprendžia Tramperis mėgindamas atsibusti; jis žiūri, kaip Bigi vėl atsigula į lovą su Kolmu.

O jeigu Bigi neišėjo į ligoninę, vadinasi, šiandien šeštadienis. O jei šiandien šeštadienis, reikės pardavinėti futbolo gaireles, ženkliukus ir varpelius. Ir jei” Ajova” vėl pralaimės, pereisiu į tokią mokyklą, kurios komanda laimi...

Staiga lovoje šalia jo kyla didžiausias sujudimas ir grumtynės; Bigi vėl keliasi. Jis atsisuka norėdamas, kol ji dar čia, priglusti prie jos krūties, bet pataiko į alkūnę.

Jis atsimerkia. Viskas yra kitaip negu atrodo. Ar iš viso esama Dievo? Jis mėgina prisiminti, kada paskutinį kartą galvojo, kad Dievas yra. Europoje? Be abejo, Dievui tenka keliauti kur kas daugiau. Šiaip ar taip, tai buvo ne Europoje; bent jau kai Bigi buvo su manimi, Dievo Europoje nebuvo.

Paskui jis prisimena Merilą Overturfą. Tada paskutinį kartą Dievas buvo kažkur šalia, mąsto jis. Vadinasi, Dievo tikėjimas keliauja paskui Merilą.

11 „Notr Dam” 52, „Ajova” 10

Kiek man žinoma, Dievas, ko gero, yra miręs, bet Dievo Motinos vienuolikė aikštėje, regis, turėjo lyg kokį dvyliktą grėsmingą žaidėją, kurio pastangomis viskas klostėsi jos naudai. Dar rungtynėms neprasidėjus jaučiau, kad kažkokia Šventoji Galia ją remia. „Notr Dam” gairelių pardaviau dvigubai daugiau negu” Ajovos” — neabejotinas ženklas, kad po kraštą plačiai sklando tikėjimas. O kur dar vietinių aistruolių pesimizmas ir menkas kovingumas; baimindamiesi blogiausios baigties, jie vengė dar didesnio pažeminimo — būti pastebėti su „Ajovos” gairele. Į stadioną traukė tuščiomis rankomis, tik protarpiais švystelėdavo žalias šalikas, kitur sumirgėdavo žalios kojinės; jeigu „Ajova” prakiš, jie galės pareikšti esą airiai, ir joks „Sakalo akies” ženkliukas ar varpelis jų neišduos.

Taip taip, iš prekybos apimčių buvo galima spėti: Kovingųjų Airių — Marijos komandos, popiežiaus kareivių — laukia kažkas ypatinga.

Tačiau rungtynių nepamačiau, išvengiau to skausmo. Man buvo lemta sava neganda.

Su nepatogia faneros plokšte (jos stovas kiek sutvirtintas, bet visa ta konstrukcija per daug nestabili, kad išsilaikytų pučiant vėjui) pardavinėju prekes prie galinio įėjimo į tribūną už vartų. Toje tribūnoje sėdi tik studentai ir pirkusieji bilietus prieš pat rungtynes, tad gairelių, ženkliukų ir varpelių pardavėjų grietinėlei ši prekybos vieta neatrodo patraukli.

Parduodu jau šeštą „Notr Dam” gairelę ir matau mažąją Lidiją Kindl, žingsniuojančią su vaikinu — pačiu tikriausiu Glorku. Galiu prisiekti, pašėlęs vėjas akimirką nuščiuvo pajutęs jos plaukų dvelksmą! Aš liaujuosi tilindžiavęs varpeliu lyg pamišėlis; nutylu, nebetraukiu savo giesmės: „Gairelės! Ženkliukai! Varpeliai! Minkštos pagalvės sėdėti! Skrybėlės nuo lietaus! Palaikykite „Ajovą” ar „Notr Dam”!

Žiūriu, kaip Lidija plevena pro šalį; jos vaikinas kėblina greta. Vėjas bloškia ją į tą vyruką, ir abu juokiasi. Jeigu ji išvystų mane pamėlusį nuo šalčio, susigūžusį prie šitos klaikios lentos, peršantį praeiviams šlamštą prasčiokiškais žodžiais, nė menkiausia gaidele neprimenančiais senosios skandinavų žemaičių kalbos, tai būtų nepakeliama.

Strykteliu už lentos, susiriečiu ir nugara įsiremiu į tą statinį — vėjas grėsmingai taikosi jį nuversti. Dėl visa ko nusisegu šlykštųjį „Sakalo akies prekybos” ženklą Nr. 501 ir sugrūdu į šoninę striukės kišenę kartu su geltona prijuoste grąžai. Ir tyliai tūnau už savo vitrinos. Tuo tarpu jos Glorkas pareiškia:

— Klausyk, žinai ką, Lid? Tos lentukės gi niekas nesaugo. Pasiimkim ženkliuką.

Girdžiu ją kikenant.

Tačiau Glorkas nesugeba išsegti ženkliuko smeigės iš audeklo, kurio juostomis apsukta lenta; be to, jam tikriausiai neramu, jis stengiasi kuo greičiau nustverti grobį ir sprukti, nes girdžiu jį tampant ir sukiojant taip smarkiai, kad man tenka įsikibti į stovą, antraip visa ta konstrukcija nugrius. Bet tuoj išgirstu drykstelint audeklą ir akies kraštu matau, kaip vėjas plaiksto visą „Ajovos” ženkliukų juostą. Taip, tai vėjas arba vėjas ir Lidijos Kindl vaikino paskutinis smarkus trūktelėjimas; jaučiu praradęs pusiausvyrą, mano orumas susvyruoja. Vitrina virsta ant žemės.