Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

— Atsargiai! — sušunka mano skardžiabalsė Lidija. — Ji krinta ant tavęs!

Bet Glorkas nespėja laiku žengtelėti atgal — jį tuojau prispaus besileidžiantis septynių pėdų aukščio keturkampis. Jam atrodo, kad tai tik lengva fanera; jis nerūpestingai ištiesia ranką jos sulaikyti. Jis nežino, kad su ta fanera tarsi kokia 180 svarų plokštė ant jo virstu aš. Kai tas svoris primygia jį prie cemento, jis šiurpiai suklykia. Jaučiu, kaip lenta skyla išilgai mano nugaros. Kažkur apačioje, po manimi ir lenta, mėgina krebždėti jis. Tačiau nekreipiu į jį dėmesio ir nekaltai pakeliu akis į Lidiją.

— Klegrvoerum, — sakau jai. — Vroognaven okthelm abthur, awf?

Ji žiūri išpūtusi akis, o lenta po manimi bruzda. Keičiu kalbą ir vograuju vokiškai;

— Wie gehts dir heute? Hoffentlich gut.

Po lenta girdėti dusli dejonė. Lėtai, neprarasdamas išdidumo, atsisėdu ir sakau gal kiek per daug rimtai, lyg būčiau šiurkščiai pažadintas:

— Kas čia darosi, Lidija?

Ji tuojau pat ima teisintis:

— Lenta nugriuvo.

Lyg nežinočiau. Atsistoju, ir Glorkas paskubomis ropoja iš po mano prekių; jis primena šiek tiek priplotą krabą.

— Ką, po velnių, ten veiki? — klausiu jo vien kad priversčiau gintis.

— Šūdą volioju! — rėkia jis. — Tik norėjau ištraukti vieną šlamštinį ženkliuką!

Beveik tėviškai imu Lidiją už parankės ir sakau klūpančiam Glorkui:

— Žiūrėk, kaip kalbi, vaike...

— Ką? — subaubia jis. — Ar čia tavo lenta?

— Ponas Tramperis vadovauja mano kalbų laboratorijai, — šaltai praneša jam Lidija, tarsi šitai panaikintų bet kokią tikimybę, kad galiu būti susijęs su tokiais pigiais niekučiais.

Tačiau Glorko tai nenuramina. Jis išsitiesia — jam aiškiai skauda — ir sako:

— O ką tada darei už tos prakeiktos lentos?

— Na... pardavėjas... — sakau, — pardavėjas turėjo trumpai ją palikti. Ėjau pro šalį ir pasisiūliau pasaugoti, kol jis grįš. — Ir stengdamasis pasukti pokalbį toliau nuo aiškinimosi atkreipiu Glorko dėmesį, kad tas pardavėjas, be abejo, įširs išvydęs, kaip atrodo jo lenta. Ar Glorkas nemano turįs ją sutvarkyti?

Štai aukščiausia akimirka. Pagarbioji Lidija Kindl, dievinanti mane — tokių gabumų ir tokį taktišką žmogų, kilnų ir visai ne snobą, galintį nusileisti iki prasčiausio pardavėjo lygio ir jam padėti. Į jaunosios Lidijos gyvenimą žengia humanistas! Šlovės viršūnėje man net nebus per daug žema pastatyti lentą, kol šalimais niršta Glorkas , krapštydamas iš kišenės ženkliuką, ir murma:

— Eime, Lid, pražiopsosim rungtynes.

Išvystu Fredą Pafą, panašų į vanagą „Sakalo akies prekybos” komisinio pardavimo vadovą, kulniuojantį link galinio įėjimo. Aišku, tikrina, kaip einasi prekyba. Jis pastebi mane ir mano suniokotą lentą. Be to, neturiu prisisegęs privalomo ženklo, pasirišęs tos nuostabios geltonos prijuostės grąžai.

— Žinai, sakyčiau, tavo vaikinas teisus, — skubiai tariu Lidijai. — Verčiau eikite nedelsdami, nes praleisite pradžią.

Bet jos susižavėjimas per daug didelis; ji tik žiūri į mane išplėstomis akimis.

— Eikite! — maldauju, ir Glorkas ima Lidiją už alkūnės.

Tačiau jau vėlu — Fredas Pafas visai čia pat. Vis arčiau užuodžiu jo tvido kostiumą; girdžiu, kaip vėjyje gurgžda jo apdribę žandai; kaip tikras sportininkas, jis atsiduoda dezodorantu ir pudra; stiprus ir energingas, giliai kvėpuodamas jis sėlina prie manęs.

Pafas subaubia:

— Tramperi! O kur, vaikine, tavo „Sakalo akies prekybos” ženklas? Kur tavo prijuostė grąžai? Ir kas, po šimts velnių, nutiko tavo lentai?

Negaliu žiūrėti, kaip jis timpteli ant žemės tysančią juostą su ženkliukais. Išvydus nuplėštą to puikaus audeklo juostą, jam užgniaužia iškvėpintą alsavimą. Aš tiesiog negaliu ištarti nė žodžio. Fredas Pafas niukteli man į petį.

— Tramperi! — sako kone broliškai.

Šito išlaikyti jau nebegaliu — jis glosto mane kaip sužeistą šunį. Pagraibęs striukės kišenėje ištraukia siaubingą daiktinį įrodymą — mano geltoną prijuostę ir ženklą Nr. 501.

— Fredai, — švelniai sako jis. — Fredai, vaikine, kas tau nutiko ?

— Cha! — rikteli Glorkas. — Tai jis ir yra!

O Pafas klausia:

— Fredai, ar šie žmonės nori ką nors pirkti? Ar tu šiandien neprekiauji, Fredai?

Jei Lidija Kindl būtų nusikvatojusi, būčiau tai iškentęs. Jeigu ji būtų pasirodžiusi visiškai solidari su savo Glorku, būčiau kaip nors ištvėręs. Bet jaučiau ją šalia virpant iš užuojautos.

— Ak, pone Tramperi, — tarė ji, — jums nederėtų gėdytis. Žinot, daugeliui žmonių tenka dirbti, ir manau, kad ir jūsų atveju tai prasminga!

Štai toks kvailas ir naivus gailestis mane tikrai skaudina.

— Dieve, Fredai, — sako Pafas, — susiimk.

Net ir Pafas! Ir jis jaudinasi, kas man atsitiko. (Mūsų organizaciniame susirinkime jis kalbėjo, esą visi „vaikinai” jam svarbūs, bet niekada netikėjau, kad taip yra iš tiesų.) To jau per daug.

Jie, Pafas ir Lidija, greta manęs, priešais lentą šnairuodamas stypso Glorkas. Jį tikrai galiu suprasti! O už jo, prisiekiu, jau renkasi minia. Pamatyti tokią dramą prieš žaidimą — tai geriau negu šokiai per pertrauką tarp kėlinių. Minia mąsto taip, kaip miniai ir dera. Va, jeigu kas nors tokio įvyktų per pertrauką. Kad taip būtų pavaizduoti pardavėjai — sušerti Ajovos kuiliams, priversti niekingai gintis savo kvailomis lentomis, — čia tai bent būtų tikra pramoga!

Aš puolu bėgti.

Stveriu savo prekes ir su visa lenta rėžiuosi į Glorką. Jis dejuodamas griūva, lipu per jį ir lekiu tiesiai į atgrasią minią; persimetęs lentą, atkišu ją į mases lyg platų peilį. Vėl permetu lentą, dabar nešu ant nugaros, susikūprinęs ir palinkęs į priekį; skydas saugo nuo puolimo iš užnugario. Priešais matau šmėžuojančius siaubo iškreiptus veidus, visi sprunka man iš kelio, plūsdamiesi pavymui.

Kartais į mano skydą kas nors trinkteli, bet dažniau čiupteli. Iš už nugaros jie nurankios viską! Jaučiu juos kaip plėšrius paukščius skabant tai ženkliuką, tai gairelę. Nuaidi baisus dzingsėjimas — vienu mostu dingsta visi mano varpeliai.

Sukdamas už paskutinio kampo stadiono gale pamatau — per vėlai, kad išvengčiau, — persigandusį universiteto miestelio policininką. Spėju tik palenkti galvą; girdžiu, kaip jis sugargaliuoja įkvėpdamas paskutinį kartą, ir stebiu jo pamėlusį veidą, smunkantį kažkur žemyn ir pakimbantį tarp mano tvinksinčių kelių. Kažkaip sugebu neužminti jo tarnybinio ženklo ant krūtinės. Bėgdamas toliau laukiu, kol jo kulka prakirs mano skydą ir suskaldys man stuburą. Tačiau saugiai pasiekiu aikštės šeimininkų pusę, ir nieko nenutinka. Su siaubu galvoju: turbūt mano lenta nukirto jam galvą; tikriausiai tada, kai mačiau jo galvą krintant, ji jau krito atskirai nuo kūno.

Klupdamas nuo lentos svorio, įpuolu į stadiono prekiautojų kambarį. Kažkas susimilsta nukelti nuo manęs tą naštą. Tai Nr. 368, pasirišęs savąjį futbolo kaklaryšį.

— Dieve! 501-asis! — sako jis žiūrėdamas į mano tuščią lentą. — Na, gerai išsipardavei! Kur stovėjai?

Kiti susigrūda aplink mane. Vyriausiasis apskaitininkas pradeda tikrinti, kas liko ant mano lentos, kad sužinotų apyvartą ir procentą. Jaučiuosi per daug nusilpęs, kad ką nors aiškinčiau. Jis nustato, jog „pardaviau“ visas gaireles, išskyrus vieną, visus didelius ženkliukus SAKALAI, PIRMYN!, išskyrus keturis, visus mažus „Ajovos“ smeigtukus su auksiniais futbolo kamuoliukais ir visus varpelius. Ir paskelbia, esą „pardaviau“ prekių už tris šimtus dolerių su viršum. Ir čia pat matematiškai išaiškina tą stebuklą, kuris taps mano „komisiniais“, kai atiduosiu šios dienos pajamas: 12,75 dolerio.