Джон Ирвинг - Vandens metodas [calibre]

Bet prie tokios atmosferos aplink lovą reikia priprasti. Apsnūdęs pasijunti esąs po vandeniu, užlietas pamėkliškų spalvų, o aplink plaukioja vėžliai ir žuvys.

Tulpen šeria vėžlius, ant virvelės pririšusi vieną kepsnio gabalą; jie visą naktį gnaibo tabaluojantį mėsgalį; rytą jis būna papilkėjęs lyg koks negyvėlis, ir Tulpen jį ištraukia. Ačiū Dievui, ji šeria juos tik kartą per savaitę.

Sykį įsivaizdavau, kad virš mūsų gyvenantis žmogus gamina bombą. (Naktimis jis kažką daro su elektra — girdėti keisti ūžesiai, kažkas traška, tada akvariumų lempos prigęsta.) Jeigu to žmogaus bomba sprogtų, akvariumų vandens užtektų mus bemiegančius paskandinti.

Vieną naktį apie tai pagalvojęs svarsčiau, ar nepaskambinus daktarui Žanui Klodui Vinjeronui. Visų pirma, turiu nusiskundimų: vandens metodas veikia ne visada. Bet labiausiai norėjau išgirsti savimi pasitikinčio vyro balsą. Gal būčiau paklausęs, kaip jis tapo toks pasipūtęs. Nors, regis, būtų buvę maloniau kokiu nors būdu jį išgąsdinti, sutrikdyti tą jo pasitikėjimą savimi. Svarsčiau, ar nepaskambinus jam labai vėlai.

„Čia daktaras Vinjeronas? — sakyčiau. — Man ką tik nukrito pimpalas.”

Tiesiog įdomu būtų išgirsti, ką jis sakys.

Apie savo planą papasakojau Tulpen.

— Žinai, ką jis pasakytų? — atsiliepė ji. — Pasakytų: įdėkite jį į šaldytuvą ir rytą paskambinęs mano sekretorei susitarkite dėl priėmimo.

Nors ir įtariau, kad Tulpen teisi, džiaugiausi, kai tą kartą nemostelėjo į mane papu. Ji per jautri, kad taip darytų. Tą naktį ji išjungė akvariumų lempas.

10 Nepamirškime tam tikros statistikos

Jam liūdna prisiminti mielą mažąją Lidiją Kindl, kuri žavisi pradiniu vokiečių kalbos kursu, trokšta baladžių ar net operos, niūniuojamų jai į ausį tikra Muttersprache. Jis padarė jai paslaugą — įrašė jai asmeniškai atskirą juostą. Skardžiabalsis Bogusas Tramperis savo mėgstamomis dainomis užliūliuoja iki sąmonės netekimo. Tai turėjo būti staigmena.

Vieną popietę kalbų laboratorijoje jis padavė jai juostą.

— Čia tik jums, panele Kindl. Kelios man žinomos lieder...

— Ak, pone Tramperi! — pratarė ji ir nuskubėjo prie ausinių.

Žvelgdamas pro kabinos kraštą, jis stebėjo jos dideles akis, susikaupusį mažą veidelį. Iš pradžių ji atrodė labai susidomėjusi, paskui dailus veidas kritiškai susiraukė; ji sustabdė juostą — suardė jo ritmus! — paleido iš naujo, vėl sustabdė. Kažką pasižymėjo. Jis priėjo paklausti, kas negerai.

— Tai klaida, ar ne? — paklausė ji rodydama savo smulkias, paskubomis brūkštelėtas raideles. — Juk turėtų būti ne mude, o mtide. Bet dainininkas vis neištaria to garso su umliautu.

— Tas dainininkas — aš, — tarė jis susikrimtęs.

Labai sunku, kai kritikuoja jaunesni. Jis tuojau pridūrė:

— Vokiečių moku ne per geriausiai. Labiau domiuosi skandinavų kalbomis; teko girdėti apie senąją skandinavų žemaičių kalbą? Ko gero, vokiečių esu šiek tiek primiršęs. Bet maniau, kad jums patiks dainos.

Tas beširdis vaikas jį įskaudino. O ji tuoj sučiulbo plonu balsu lyg paukštelis, tartum kas spaustų jai gerklę ar bučiuotų:

— Ak, pone Tramperi. Tai nuostabi juosta. Tik mude nepataikėte. Ir dairios man labai patiko. Jūsų toks gražus skambus balsas.

O jis pagalvojo: skambus balsas? Bet atsakė tik tiek:

— Pasilikite juostą. Kad turėtumėt.

Ir nuėjo, palikęs ją kabinoje apstulbusią. Užsidengusi ausinėmis, dabar ji užsisvajojo.

Jam rakinant laboratoriją prieš vakarienę ji atstriksėjo iš paskos, bet saugodamasi, kad šiukštu nepaliestų jo savo švelniais drabužėliais.

— Einate į Sąjungą? — sučiauškėjo.

— Ne.

— Ir aš tenai neinu, — tarė ji, o jis pagalvojo: ji vakarieniauja prie paukščių lesyklėlių, šokinėdama nuo vienos ant kitos.

Bet pasakė tik tiek:

— O kur jūs einate?

— Ak, bet kur, niekur, — tarstelėjo ji ir papurtė šviesius, plonus, baikščius plaukus. Jis nieko neatsakė, ir ji švelniai paprašė: — Papasakokite, kokia yra senoji skandinavų žemaičių kalba.

Jis ištarė keletą žodžių: Klegwoerum , vroognaven, okthelm, abthur, uxt. Jam pasirodė, kad ji suvirpėjo. Jos tviskanti maža suknelė akimirką prigludo prie kūno, paskui vėl suplevėsavo. Jis vylėsi, kad ji nuoširdi.

Pats taip dažnai veidmainiaudamas, Tramperis nenuoširdumu įtarinėjo ir kitus. Savi motyvai jam pasirodė tokie menki. Mintyse gundo šitą mergaitę iš kaimo, kai jo žmona — ledi Našta, ponia Atsparioji — kamuojasi su kur kas kasdieniškesniais dalykais.

Bigi stovi eilėje prie A & P kasos, kur parašytą: NE DAUGIAU KAIP AŠTUONIOS PREKĖS. Jos prekių mažiau negu aštuonios, daugiau ji negali sau leisti. Pasirėmusi ant tuščio vežimėlio, pajunta savyje krustelint kažką seniai pamiršta, sportiška — didžiojo slalomo trauką. Ji suglaudžia kojas, vieną stumteli į priekį, tada perkelia svorį ant žemiau esančios slidės ir šiek tiek sulenkia kelius, kad standžiai spyruokliuotų. Tebesiremdama į parduotuvės vežimėlį, ji su eile slenka pirmyn. Už nugaros beformė apdribusi namų šeimininkė tūždama spokso į plačiai siūbuojančią Bigi — po aptemptomis kelnėmis jos užpakalis standus ir apvalainas. Namų šeimininkės vyras stengiasi nežiūrėti, apsimeta irgi esąs pasipiktinęs. Bigi vežimėlyje sėdintis Kolmas jau atplėšė Cheerios dėžę.

Dabar laukia susidūrimas su pavargusia ir suprakaitavusia mergina, kuri šį penktadienio vakarą, per patį vartojimo kvaitulį, sėdi kasoje. Ji beveik nežiūri į Bigi čekį, tačiau tą vardą nelengva pamiršti. Tramperis — vienas iš įtartinųjų. Mergina pasižiūri į baisųjį sąrašą ir sako:

— Prašyčiau minutėlę lukterėti, ponia.

Pasirodo parduotuvės vadybininkas; jis vilki vasarinius greitai džiūstančius marškinius trumpomis rankovėmis, jie tokie ploni, kad pro skystą audinį ties krūtine išlenda keletas gaktos plaukus primenančių šerių.

— Jūsų pavardė yra mano sąraše, ponia, — sako jis.

Bigi pasislenka.

— E-e, ką? — sako ji.

— Jūsų pavardė — sąraše, — vėl sako vadybininkas. — Jūsų čekis čia negalioja. Verčiau iškraukite tą vežimėlį...

— Ne, mano čekis galioja, — sako jam Bigi.

— Baikit. Gaišinate visus tuos žmones.

Bet tie žmonės jau nebeširsta gaišinami — juk paaiškėjo kažkas bjauraus. Spoksanti namų šeimininkė ir jos vyras dabar tikriausiai jaučiasi buvę teisūs. Ta beformė dama, ko gero, galvoja: tegu mano užpakalis išdribęs aplink šlaunis, užtat mano čekiai geri.

— Prašom iškrauti vežimėlį, ponia Tramper, — reikalauja vadybininkas. — Jūs bet kada galite pirkti pas mus, bet privalote sumokėti.

— Tai aš ir moku čekiu, — sako Bigi, ji niekada nesusigaudo iš karto.

— Klausykit, ponia, — sako vadybininkas įsidrąsinęs; jis jaučia, kad pirkėjai eilėje jį palaiko. Kolmas išpila Cheerios ant grindų. — Ar turite pinigų sumokėti už tuos dribsnius?

— Tu pats klausyk... Štai geras čekis... — atkerta Bigi.

Bet parduotuvės vadybininkas atsiremia alkūnėmis į vežimėlį greta Bigi ir ima krauti iš jo prekes. Kai iš Kolmo atima Cheerios, vaikas prapliumpa bliauti, ir Bigi — bent pora colių aukštesnė už vadybininką — stveria šunsnukį už jo vasarinių greitai džiūstančių marškinių trumpomis rankovėmis, tikriausiai išraudama kuokštą susiraičiusių krūtinės plaukų. Bigi smarkiai pastumia jį prie prekystalio, čiumpa iš vežimėlio Kolmą ir pasisodina ant iškilaus ir tvirto klubo; laisva ranka vėl pasiima Cheerios.