Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

Versta iš:

Lauren Weisberger

LAST NIGHT AT CHATEAU MARMONT

Harper

ISBN 9786090105788

Copyright © 2010 by Lauren Weisberger

Viršelio fotografijos:

Mergina © YuriyZhuravov Shutterstock ;

Niujorkas © Songquan Deng Shutterstock

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redagavo Vitalija Dalmantaitė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Deinai – savo seseriai ir geriausiai draugei

Pirmas skyrius

Pianistas

Kai cypdamas ratais metro traukinys pagaliau sustojo Franklino gatvės stotyje, Brukė tiesiog mirė iš jaudulio. Bene dešimtą kartą per kone tiek pat minučių žvilgtelėjusi į laikroduką, ji darsyk pabandė nuraminti save, jog tai dar ne pasaulio pabaiga: jos geriausia draugė Nola turi jai atleisti – turės jai atleisti, – kad nedovanotinai smarkiai vėluoja. Prasibrovusi arčiau durų pro nuolatinių iš darbo grįžtančių keleivių spūstį ir nejučiom sulaikiusi kvapą Brukė stovėjo tarp daugybės žmonių, o paskui leidosi minios nešama prie išėjimo laiptų. Lyg autopiloto valdomi Brukė ir jos bendrakeleiviai visi vienu metu išsitraukė iš rankinių ir kišenių mobiliuosius telefonus, tyliai it zombiai išsirikiavo viena eile ir tarsi išmuštruoti kareiviai ėmė tvarkingai lipti dešine laiptų puse, neatplėšdami akių nuo savo mažyčių ekranų delnuose.

– Kad tave kur! – išgirdo ji prieky savęs garsiai nusikeikiant apkūnią moterį ir jau kitą akimirką suprato, kodėl taip atsitiko. Tik išnirus iš požeminio tunelio, netikėtai jai į veidą šėrė smarkus lietus. Vos prieš dvidešimt minučių kovo mėnesio vakaras gnaibė žvarba, o dabar oras smarkiai subjuro ir prasidėjo klaiki, triukšminga liūtis, vėjas taip negailestingai tėškė lietaus šuorus, kad likti sausam buvo neįmanoma.

– Po galais! – savo nepasitenkinimu Brukė įsiliejo į bendrą keiksmų srautą, siunčiamą iš visų pusių žmonių, paskubomis traukiančių iš krepšių skėčius ar besidangstančių galvas laikraščiais. Kadangi po darbo ji spėjo parlėkti namo ir persirengti, dabar nuo liūties turėjo prisidengti tik mažulytį sidabrinį (ir nepaprastai dailų) delninį rankinuką. Sudie, mano plaukučiai , – pagalvojo ji, leisdamasi bėgte per tris kvartalus iki restorano. – Ak, kaip gaila makiažo. O dar labiau jūsų, mano mielieji nauji zomšiniai ilgaauliai, suriję bene pusę savaitės atlyginimo.

Kol pasiekė Sotto – nedidelį, paprastą ir nebrangų restoraną, kur jiedvi su Nola susitikdavo du ar tris kartus per mėnesį, – Brukė jau buvo kiaurai šlapia. Makaronai čia gal ir ne patys geriausi mieste, turbūt net ir ne patys geriausi šiame rajone, nes ir pats restoranas niekuo neypatingas, tačiau Sotto garsėjo vienu labai išskirtiniu privalumu: už gan padorią kainą čia galima gauti grafiną vyno, puikiausio tiramisu pyrago ir pamatyti neslepiamai aistringą italą metrdotelį, kuris nuolat čia užsukančioms Brukei ir Nolai visad parūpindavo atokiausią staliuką salės gale.

– Sveikas, Lukai, – Brukė pasilabino su restorano savininku, atsargiai, kad visur nepritaškytų, kratydama nuo vilnonio švarkelio vandenį. – Ar ji jau atėjo?

Lukas mikliai pridengė delnu telefono ragelį ir pieštuko galu pabaksnojo sau pro petį atgal.

– Kaip visad. Kokia proga taip seksualiai pasipuošusi, cara mia ? Gal norėtum pirma išsidžiovinti?

Brukė perbraukė delnais per siaurą juodą džersio suknelę trumpomis rankovėmis ir mintyse pritarė Lukui, kad suknelė išties seksuali ir su ja ji atrodo puikiai. Galima sakyti, šis drabužis jau tapo jos koncertine uniforma ; pagal orus pasirinkusi aukštakulnius, basutes ar ilgaaulius, ji vilkėdavo ją bene per visus Džuliano koncertus.

– Jau ir taip smarkiai vėluoju. Ar ji labai siunta? – paklausė Brukė, beviltiškai spausdama delnais plaukus, kad sudrėkę neimtų garbanotis.

– Išgėrė jau pusę grafino vyno ir nė akimirką nepaleidžia iš rankų telefono. Geriau eik tiesiai pas ją.

Po trijų pakštelėjimų skruostu į skruostą – iš pradžių Brukė tokiam pasibučiavimui priešinosi, bet Lukas buvo atkaklus, – ji giliai įkvėpė ir patraukė prie staliuko salės gilumoje. Nola ramiai sau sėdėjo ant minkštasuolio prie sienos, kostiumėlio švarkelis gulėjo numestas ant atlošo, o tamsiai mėlyna ilga berankovė kašmyro palaidinė gražiai išryškino jos stangrią, puikios rusvos spalvos odą. Iki pečių krintantys stilingai iškarpyti plaukai atrodė seksualiai, o šviesiai dažytos sruogelės žvilgėjo švelnioje restorano lempų šviesoje. Akį traukė neryškus, lyg ką tik padarytas makiažas. Niekas nebūtų nė įtaręs, kad ištisas dvylika valandų Nola sėdėjo akcijų biržoje už stalo ir garsiai šūkavo į ausinių mikrofoną.

Brukė susipažino su Nola tik antrajame trečio kurso semestre, mokydamasi Kornelio universitete, nors, kaip ir daugelis studentų, jau seniai ją pažinojo ir tiek ja žavėjosi, tiek ir bijojo. Priešingai nei kiti studentai, pilkos varnos su kailiniais Ugg batais, laiba it modelis Nola mieliau avėjo aukštakulnius aulinukus, dėvėjo švarkelį ir niekada – ginkdie – nerišo plaukų į arklio uodegą. Ji mokėsi elitinėse Niujorko, Londono, Honkongo ir Dubajaus mokyklose, gyveno tuose miestuose, kur buvo siunčiamas dirbti jos tėvas investicijų bankininkas, ir džiaugėsi priverstine laisve, kuria apdovanojami be galo užsiėmusių tėvų vienturčiai vaikai.

Niekas nedrįso spėlioti, kaip ji atsidūrė Kornelio, o ne kokiam Kembridžo, Džordžtauno ar Sorbonos universitete, tačiau aiškiai buvo matyti, kad jai jie nedarė jokio įspūdžio. Kai visi studentai lakstydavo po įvairias draugijas, susitikinėdavo per pietus valgykloje ir svaigindavosi alkoholiu studentų miestelio baruose, Nola sėdėdavo bendrabutyje viena. Kai kas iš jos gyvenimo vis dėlto buvo žinoma – plačiai pagarsėjo jos meilės istorija su archeologijos profesoriumi, gana dažnai universiteto teritorijon trumpam pas ją užsukdavo paslaptingi, seksualūs vyrukai, bet greitai dingdavo, – tačiau iš esmės Nola stropiai lankė paskaitas, atsiskaitydavo už visus pasirinktus dalykus, o penktadienio pavakare tyliai traukdavo namo į Manhataną. Kai trečiam kurse abi merginos pateko į tą pačią kūrybinio meistriškumo grupę ir turėjo recenzuoti viena kitos apsakymą, Brukei šalia jos buvo taip nejauku, kad negalėjo išlementi nė žodžio. O Nola kaip visada nei per daug džiūgavo, nei liūdėjo, ir kai po savaitės atidavė pirmąjį peržiūrėtą Brukės rašinį – kūrinėlį apie literatūrinį personažą, besistengiantį susidoroti su Taikos korpuso užduotimi Konge – jos komentarai ir pasiūlymai buvo gana prasmingi ir įžvalgūs. O kai paskutiniame puslapyje po ilgų ir rimtų pasvarstymų Nola dar prirašė: „P. S. Ar nereikėtų Konge sekso scenos?“, Brukė taip karštai ir ilgai juokėsi, kad teko paprašyti išleidžiamai iš paskaitos ir išeiti į koridorių nusiraminti.

Po paskaitos Nola pakvietė Brukę į nedidelę kavinukę, įrengtą rūsyje viename iš universiteto pastatų, – šios vietos Brukės draugai nežinojo ir niekada joje nebuvo lankęsi, – o po kelių savaičių jau važinėjo savaitgaliais su Nola į Niujorką. Ir po daugelio metų Nola liko tokia pat kalbi, o tai padėjo Brukei išsiaiškinti, kad jos draugė verkia per žinias, kai rodo reportažus apie grįžtančius iš karo karius, kad slapta trokšta kada nors aptverti savo gyvenamąjį namą dailia balta pinučių tvora, nors iš to su visais drauge garsiai pasišaipo, ir kad patologiškai bijo mažų viauksinčių šunų (Brukės šuo Volteris čia nesiskaito).