Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Puiku. Puiku. Ne, ne, aš manau, bus visai smagu pasėdėti ir bare, – Nola kalbėjo telefonu ir užvertė akis į lubas pamačiusi Brukę. – Ne, rezervuoti vakarienės nereikia. Tebūnie taip, kaip yra. Gerai, man tinka. Iki greito. – Išjungusi telefoną ji tuoj pat čiupo savo taurę ir prisipylė raudonojo vyno, bet paskui prisiminė Brukę, tad pripylė ir jai.

– Ar labai ant manęs pyksti? – paklausė Brukė, kabindama ant gretimos kėdės atlošo savo švarkelį, ir pakišo po stalu varvantį skėtį. Paskui godžiai nurijo kelis gurkšnius vyno ir maloniai pajuto, kaip suvilgęs gomurį jis skaniai teka į skrandį.

– Kodėl? Kad sėdžiu čia viena jau visą pusvalandį ir laukiu tavęs?

– Žinau, žinau. Labai atsiprašau. Darbe tikras pragaras. Šiandien susirgo net du dietologai, – man, jei nori žinoti, tai kelia įtarimą. Tad mums teko suktis ir už juos. Aišku, jeigu kitąkart susitartume susitikti kur nors arčiau manęs, tai aš gal ir nevėluočiau…

Nola iškėlė ranką, kad ją nutildytų.

– Supratau. Labai džiaugiuosi, kad teikeisi sukarti tokį kelią. Vakariene Vakarų Midtauno kavinėje tavęs nelabai prisiviliosi.

– Su kuo čia kalbėjai? Su Danieliumi?

– Danieliumi? – suirzusi nustebo Nola. Apsimesdama sukanti galvą, Nola pakėlė akis į lubas. – Danielius, Danielius… Oi, ne! Su juo jau viskas baigta. Savaitės pradžioj pakviečiau jį į vieną darbo renginį, o jis elgėsi taip keistai. Baisiai jaudinosi. Ne, šįkart tariausi dėl rytdienos pasimatymo su vyruku iš pažinčių svetainės Match.com . Šią savaitę jau antras. Kodėl aš tokia apgailėtina? – tarė atsidūsėjusi.

– Dieve, tu juk ne…

– Ne, aš rimtai. Apgailėtina tai, kad man jau trisdešimt, o aš vis dar laikau savo studijų draugą tikrąja gyvenimo meile. Dar apgailėtina tai, kad priklausau daugybei internetinių pažinčių klubų ir susitikinėju su vaikinais iš visų jų. O labiausiai apgailėtina – ir, galima sakyti, jau nebepateisinama – aš noriai apie tai pasakoju visiems, kas teikiasi manęs išklausyti.

Brukė vėl gurkštelėjo vyno.

– Na, aš nelabai tinku prie tų „kas teikiasi tavęs išklausyti“.

– Juk supranti, ką norėjau pasakyti, – atšovė Nola. – Jeigu tik tu viena žinotum apie mano asmeninį susimenkinimą, tai dar nieko. Bet atrodo, kad aš tiesiog atsidavusi…

– Geras žodis.

– Ačiū. Perskaičiau šios dienos darbo kalendoriaus lapelyje. Tai va. Aš taip atsidavusi savęs menkinimui, kad nebeveikia jokie savikontrolės filtrai. Vakar ištisas penkiolika minučių aiškinau Goldmano vyriausiajam viceprezidentui esminį skirtumą tarp vyrų Match ir Nerve svetainėje. Tai tiesiog nedovanotina.

– Kas tas vaikinas, su kuriuo rytoj eini į pasimatymą? – norėdama pakeisti temą, paklausė Brukė. Sekti savaitinius Nolos vyrų reikalus jau darėsi nebeįmanoma. Negana to, kad Nolai tai ir taip buvo didelis iššūkis, ji ir pati gerai nežinojo, ar trūks plyš trokšta vaikino, su kuriuo galėtų sukurti šeimą, ar nekenčia santuokinių įžadų ir verčiau liks žavi viengungė, tinginiaujanti lovoje. Nuomonė kasdien nenuspėjamai keitėsi, todėl Brukė turėjo kaskart vis sukti galvą, ar šios savaitės vaikinas „neapsakomai puikus“, ar „visiškas nevykėlis“.

Nola nudūrė akis žemyn ir reikšmingai papūtė blizgiu pateptas lūpas. Šis gestas reiškė „aš pažeidžiama“, „miela“, „imk mane ir džiaukis“. Buvo aišku, kad pasigirs ilgas ir išsamus atsakymas į Brukės klausimą.

– Palik tai savo vyrams, mieloji. Manęs tuo nelabai sudominsi, – sumelavo Brukė. Tradiciškai vertinant Nola nebuvo gražuolė, bet tai neturėjo reikšmės. Ji mokėjo taip sumaniai, gražiai ir patikimai save pateikti, kad ir vyrai, ir moterys likdavo ja sužavėti.

– Šitas teikia daug vilčių, – ilgesingai pradėjo Nola. – Neabejoju, prabėgs daug laiko, kol jis atsiskleis kaip kolosalus partneris, bet kol kas man jis visai tinka.

– Tai kas jis per vienas? – neatlyžo Brukė.

– Mmm, tuoj. Koledže lankė kalnų slidinėjimo greitąjį nusileidimą, dėl to jį pirmiausia ir pasirinkau. Be to, porą sezonų dirbo slidinėjimo instruktoriumi. Pirma Park Sityje, o paskui Zermate.

– Kol kas – gryna tobulybė.

Nola linktelėjo.

– Taip. Jo ūgis apie metras aštuoniasdešimt, tvirto sudėjimo – bent jau pats taip tvirtina, – šviesūs smėlio spalvos plaukai ir žalios akys. Vos prieš kelis mėnesius atsikraustė čia gyventi ir dar nieko nepažįsta.

– Tu jam padėsi.

– Taip, veikiausiai… – Sustatė lūpas. – Bet…

– Kokia bėda?

Brukė papilstė į abiejų taures vyno ir linktelėjo padavėjui, kai jis paklausė, ar merginos norės užsisakyti savo įprastų patiekalų.

– Matai, koją kiša darbas. Anketoje rašo, kad yra „menininkas“.

Nola ištarė šį žodį taip, lyg sakytų „pornografijos kūrėjas“.

– Ir?

– Kas ir? Ką, po galais, tai reiškia? Kas yra „menininkas“?

– Manau, tai galėtų reikšti daug ką. Dailininkas, skulptorius, muzikantas, aktorius, rašy…

Nola griebėsi už galvos.

– Dieve, liaukis. Tai reiškia vieną vienintelį dalyką, ir mes abi gerai žinom kokį. Bedarbis.

– Dabar visi bedarbiai. Tapo netgi madinga.

– Ei, liaukis. Recesijos sukeltą nedarbą aš dar pakenčiu, bet… „menininkas“? Vien nuo to žodžio pykina.

– Nola! Nusiramink! Pasauly daugybė žmonių – tūkstančiai, gal net milijonai – gyvena iš savo meno. Tarkim, kad ir Džulianas. Muzikantas. Ar blogai, kad aš su juo susidėjau?

Nola žiojosi kažką sakyti, bet ir vėl užsičiaupė. Stojo nejauki tyla.

– Ką norėjai pasakyti? – paklausė Brukė.

– Nieko. Tu teisi.

– Na, na. Sakyk, ką norėjai man pasakyti. Rėžk tiesiai.

Nola sukiojo rankoje vyno taurę ir, atrodė, dabar mieliau būtų buvusi kur nors kitur, o ne čia.

– Nesakau, kad Džulianas netalentingas, bet…

– Bet kas? – Brukė pasilenkė taip arti, kad Nolai teko pažvelgti jai į akis.

– Bet vargu ar aš jį laikyčiau „muzikantu“. Kai judu susipažinot, jis dirbo asistentu. O dabar tu jį išlaikai.

– Taip, kai mudu susipažinom, jis buvo praktikantas, – atkirto Brukė, nė nesistengdama slėpti susierzinimo. – Jis stažavosi Sony agentūroje ir mokėsi muzikos industrijos, gilinosi į muzikos verslą. Ir žinai ką? Pirmiausia jis buvo pastebėtas dėl to, kad ten kūrė puikius darbinius santykius. Jeigu jis nebūtų kasdien sukiojęsis agentūroje ir vaidinęs, kad yra visiems reikalingas, manai, A & R naujų talentų paieškos skyriaus vadovas būtų paaukojęs jam dvi valandas ir klausęsis jo koncerto?

– Žinau, bet kad…

– Kaip tu drįsti sakyti, kad jis nieko neveikia? Tu tikrai taip manai? Bijau, kad nelabai žinai, jog pastaruosius aštuonis mėnesius jis lindi Midtauno įrašų studijoje ir nuo ryto iki vakaro įrašinėja savo naująjį albumą. Ir, beje, tai ne koks eilinis nieko vertas projektėlis. Sony įdarbino jį kaip menininką – ir vėl tas nelemtas žodis – ir dar sumokėjo avansą. Jeigu manai, kad čia nerimtas darbas, tai nebežinau, ką tau ir sakyti.

Nola lyg pasiduodama iškėlė abi rankas ir nunarino galvą.

– Taip, žinoma, tu teisi.

– Tavęs vis tiek neįtikinsi. – Brukė ėmė kramtyti nykščio nagą. Palengvėjimas nuo raudonojo vyno išgaravo kaip dūmas.

Nola stumdė šakute po lėkštę daržovių salotas.

– O iš esmės argi jie nepasirašinėja šimtų sutarčių su kiekvienu, kuris turi bent minimalų talentą, vildamiesi, kad vienas geras hitas atpirks visas smulkias išlaidas?