Лорен Вайсбергер - Paskutinė naktis

– Ei, mielieji! Paklausykit! Ar galiu paprašyti minutėlės jūsų dėmesio? – Ji nusišluostė laisvą ranką į džinsuotą šlaunį ir kantriai laukė, kol salė nutils. – Žinau, šįvakar baisiai nekantraujate kuo greičiau išgirsti „Gentainius“, bet mums ką tik pranešė, kad jie pateko į automobilių spūstį ir nesuspės čia laiku atvykti.

Pasigirdo pikti šūkavimai ir švilpimas.

– Žinau, kad jums tai nepatinka. Sako, kelyje apvirtęs vilkikas, viskas mirtinai sustoję ir taip toliau, ir panašiai.

– Gal tada visiems nemokamai po bokalą? – iš salės galo pasiūlė pagyvenęs vyras ir kilstelėjo į orą savo stiklą.

Padavėja nusijuokė.

– Apgailestauju, bet jeigu kas norėtų užlipti į sceną mūsų palinksminti… – Tada ji pažiūrėjo į vyrą, kuris ką tik palingavo galva, ir ėmė drąsinti kavinės lankytojus: – Aš rimtai. Mes turime puikiausią fortepijoną. Ar yra mokančių juo skambinti?

Salėje stojo tyla ir visi ėmė žvalgytis į kaimynus.

– Ei, Bruke, o tu negroji? – pogarsiai paklausė Nola, kad išgirstų visi prie jų staliuko.

Brukė užvertė aukštyn akis.

– Šeštoj klasėj mane išspyrė iš orkestro, nes nemokėjau skaityti natų. Ar dar yra kas nors išmestas vidurinėje iš orkestro?

Tačiau padavėja vis tiek nenusileido.

– Nagi, drąsiau. Lauke pila kaip iš kibiro ir mes mielai paklausytume muzikos. Nusižengsiu tvarkai ir pastatysiu kelis ąsočius alaus, jeigu kas sutiks mums paskambinti.

– Aš truputį moku.

Brukė nusekė akimis balsą ir sustojo prie netvarkingos išvaizdos vyriškio, vieno sėdinčio prie baro. Jis buvo su džinsais ir paprastais baltais medvilniniais marškinėliais, o ant galvos užsidėjęs megztą kepurę, nors lauke ir buvo vasara. Anksčiau ji jo nepastebėjo, bet dabar pagalvojo, kad galbūt – tikriausiai – jis būtų visai patrauklus ir žavus, jeigu nusipraustų, nusiskustų ir mestų šalin tą kepurę.

– Prašom prašom… – Padavėja mostelėjo ranka į fortepijoną. – Kuo jūs vardu?

– Džulianas.

– Na, Džulianai, instrumentas jūsų.

Moteris grįžo į savo vietą už baro, o Džulianas atsisėdo ant kėdės prie fortepijono. Pamaigė kelis klavišus, pabandė sugroti kelias melodijas dėl skambesio, o publika netrukus jį pamiršo ir grįžo prie savo pokalbių. Net ir tada, kai jis tyliai sugrojo visą dainą (kažką panašaus į baladę, Brukei ji nebuvo girdėta), jo muzika tebuvo fonas dideliam triukšmui. Tačiau po kokių dešimties minučių jis pradėjo skambinti įžanginius „Aleliuja“ akordus ir uždainavo. Jo balsas skambėjo stebėtinai aiškiai ir stipriai. Salė iš karto nuščiuvo.

Brukė jau buvo girdėjusi šią dainą, kai trumpam buvo susižavėjusi Leonardu Koenu, ir jai ji labai patiko, bet šįkart per kūną nubėgo visai kitokie šiurpuliukai. Brukė apsidairė po salę. Ar ir kiti jaučia tą patį? Džuliano pirštai laisvai bėgiojo klavišais, o į kiekvieną žodį jis stengėsi įlieti gilų jausmą. Ir kai po paskutinio pratiso „Aleliuja“ akordo jis nutilo, publika ėmė entuziastingai reikšti emocijas: plojo, švilpė, šaukė ir bene visi vienu kartu pakilo iš savo vietų. Džulianas sutriko, lyg ir susigėdo, ir nežymiai linktelėjęs patraukė į savo vietą prie baro.

– Kad jį bala, kaip gerai dainuoja, – neatplėšdama akių nuo pianisto tyliai ištarė už Brukės sėdinti jauna mergina savo vaikinui.

– Pakartot! – sušuko patraukli moteris, spausdama savo vyrui ranką. Vyras linktelėjo ir pritardamas žmonai pakartojo jos prašymą. Po kelių akimirkų klegesys tapo dvigubai garsesnis ir netrukus visa salė jau prašė kitos dainos.

Padavėja čiupo Džulianui už rankos ir nutempė prie mikrofono.

– Jis gražiai traukia, tiesa, mielieji? – suriko ji visa švytinti iš laimės dėl savo naujojo atradimo. – Paprašykime Džulianą padainuoti mums dar vieną dainą, gerai?

Brukė atsigręžė į Nolą taip susižavėjusi, kaip dar niekada gyvenime.

– Kaip manai, ar jis dar ką nors padainuos? Sunku patikėti, kad kažkoks niekam nežinomas vyras, eilinį sekmadienio vakarą sėdintis prie paprasto baro, atėjęs paklausyti kitų muzikos, pats taip puikiai dainuoja.

Nola nusišypsojo ir pasilenkusi į priekį, kad perrėktų žmonių šurmulį, tarė:

– Jis išties labai talentingas. Gaila, kad taip atrodo.

Brukė pasijuto, lyg būtų pati įžeista.

– O kaip jis atrodo? Man kaip tik patinka jo nevalyvumas. Be to, su tokiu balsu, man regis, vieną gražią dieną jis taps žvaigžde.

– Jokių šansų. Jis talentingas, bet tokių kaip jis – milijonai, ir dar gerokai drąsesnių, tvarkingesnių.

– Man jis žavus, – nepatenkinta burbtelėjo Brukė.

– Žavus savo stiliumi tik Ist Vilidže. Bet ne kaip tarptautinė roko žvaigždė.

Nespėjus Brukei darsyk pulti jo ginti, Džulianas grįžo prie instrumento ir pradėjo skambinti. Šįkart jis perdainavo kūrinį Let’s Get It On , bet ir vėl jo balsas skambėjo geriau nei Marvino Gajaus. Kur kas sodresnis, seksualesnis, ritmas lėtesnis, o veide matėsi begalinis susikaupimas. Brukė sėdėjo taip įsijautusi, kad net nepastebėjo, kaip jos draugai vėl grįžo prie nebaigto pokalbio, nes padavėja atnešė ir pastatė ant stalo žadėtąjį ąsotį nemokamo alaus. Jie pylė alų ir gėrė, paskui vėl vaišinosi, o Brukė niekaip negalėjo atplėšti akių nuo susivėlusio vyro prie fortepijono. Kai po dvidešimties minučių nusilenkęs ir atsisveikinęs su jam dėkojančia publika, be jokios šypsenos veide išėjo iš baro, Brukė rimtai ryžosi jį pasivyti. Niekada gyvenime dar nebuvo to dariusi, bet šįkart tai atrodė teisinga.

– Gal man nueiti ir prisistatyti? – pasilenkusi į vidurį stalo, kad nutrauktų šnekas, paklausė ji draugų.

– Kam? – nesuprato Nola.

– Džulianui!

Tiesiog nepakenčiama. Negi jie nemato, kad jis jau eina pro duris ir tuoj dings iš akių visam gyvenimui?

– Tam pianistui? Džulianui? – paklausė Benis.

Nola pabaltakiavo ir gurkštelėjo alaus.

– Ir ką tu jam padarysi? Pasivysi ir paguosi, kad gali išvaduoti jį nuo gresiančios benamystės, jeigu jis sutiks karštai pamylėti tave ant fortepijono dangčio?

Benis tyliai užtraukė:

– „Devintą vakaro, šešt… Sekmadienį žmoneliai skuba paklausyti…“

– „O prie manęs prilipo kažkoks nevala, jisai svajoja mūsų Brukei meilę dovanot“, – juokdamasi užbaigė Nola. Paskui abu susidaužė bokalais.

– Bepročiai, – piktai mestelėjo jiems Brukė ir pakilo nuo staliuko.

– Na jau! Negi iš tiesų bėgsi paskui jį, ką? Beni, eik su ja. Tas pianistas gali būti koks žudikas maniakas.

– Niekur aš nebėgu, – atsakė jai Brukė. Bet ji vis tiek patraukė prie baro, kur kietai sugniaužusi kumščius ir penkis kartus pabandžiusi persigalvoti, pagaliau sukaupė visą drąsą ir paklausė padavėjos, ar ši ką nors žinanti apie paslaptingąjį atlikėją.

Net nežvilgtelėjusi į ją, plakdama mochito kokteilį padavėja tarė:

– Kartais jis čia ateina. Dažniausiai, kai groja džiazo ar klasikinio roko grupės. Bet su niekuo nesikalba. Ir visada vienas. Jeigu tą norėjot sužinoti…

– Ne, ne, aš… Nieko panašaus. Tiesiog smalsu buvo, – pasijutusi it visiška kvailė išlemeno Brukė.

Ji jau gręžėsi eiti prie savo staliuko, kai padavėja dar šūktelėjo:

– Man sakė, kad jis nuolat groja Aukštutiniame Ist Saide kažkokiam bare, Triko ar Riko, gerai neišgirdau. Antradieniais. Tikiuosi, bent kiek pagelbėjau.

Brukė ant vienos rankos pirštų galėjo suskaičiuoti, kada klausėsi gyvos muzikos koncerto. Dar niekad gyvenime jai nėra tekę vytis nepažįstamo vaikino, o baruose viena sėdėdavo tik tada, kai tekdavo po dešimt ar penkiolika minučių laukti vėluojančių draugų. Tačiau niekas iš minėtų dalykų nesukliudė jai keliasdešimt kartų paskambinti į informaciją, kol surado reikiamą barą, o dar po trijų savaičių, sukaupus visą drąsą, vieną beprotiškai karštą liepos antradienio vakarą sėsti į metro ir peržengti Niko baro slenkstį.