Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

Versta iš:

Lauren Weisberger

THE DEVIL WEARS PRADA,

Doubleday

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Personažai ir jų vardai, firmos, organizacijos, vietovės, įvykiai ir atsitikimai yra tik autorės vaizduotės vaisius ir sukurti būtent šiam tikslui. Bet koks panašumas į realius asmenis, gyvus ar mirusius, įvykius ar vietoves yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090105559

Copyright © 2003 by Lauren Weisberger

(exactly as it appears in the original English-language edition)

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2011

Viršelio fotografija © Florelena | Dreamstime.com

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorės Gražina Stankevičienė, Giedrė Bulatovienė

Dailininkė Aida Čeponytė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu trims vieninteliams gyviems žmonėms,

kurie nuoširdžiai tiki, kad ši knyga prilygsta

„Karui ir taikai“:

savo mamai Šerilei, mamytei,

„dėl kurios mano bendraamžės kristų negyvos“;

savo tėčiui Stivui, išvaizdžiam, sąmojingam,

nuostabiam ir talentingam,

primygtinai reikalavusiam parašyti jam šią dedikaciją;

savo fenomenaliai sesutei Deinai, tėvelių numylėtinei

(kol neparašiau knygos).

Padėka

Dėkoju keturiems žmonėms, padėjusiems man įgyvendinti savo svajonę:

Steisei Krimer – mano redaktorei. Jeigu jums ši knyga nepatiks, kaltinkit ją… Ji išbraukė visas žaismingiausias eilutes.

Čarlzui Zalcbergui – rašytojui ir mokytojui. Jis mynė man ant kulnų, kad tik šis projektas išvystų dienos šviesą, tad jeigu jums netiks, irgi kaltinkit jį.

Deborai Šnaider – nepaprastajai agentei. Ji nuolat mane įtikinėja besižavinti mažiausiai penkiolika procentų visko, ką aš darau, kalbu, o ypač – rašau.

Ričardui Deividui Stori – mano buvusiam šefui. Dabar, kai nebereikia kasdien dar prieš devynias lėkti pas jį į kabinetą, man jis darosi mielas.

Na ir, žinoma, nuoširdžiausias ačiū beveik niekuo nepadėjusiems, bet žadėjusiems pirkti daugybę mano knygų vien tik dėl pavardės:

Deivui Dajadai, Denui Barašui, Heterai Bergidai, Linai Bermštain, Denui Braunui, Betai Bušman-Keli, Helenai Koster, Odri Daimond, Lidijai Fakundini, Vendei Finerman, Krisui Fonzonei, Kelei Džilspai, Saimonui Girneriui, Keitei Glison, Džonui Goldstainui, Elizai Haris, Piteriui Hedžesui, Džulijai Hutkin, Berniui Kelbergui, Ali Kiršneriui, Džonui Knechtui, Anai Vėber Kneitel, Džeimiui Liuisonui, Bilui Makarčiui, Deinai Makmakin, Rikiui Mileriui, Darilui Nirenbergui, Vitni Rachlin, Driu Ridui, Edgarui Rozenbergui, Brajanui Seičikui, Džonatanui Sičikui, Marniui Senofontei, Šalomui Šoeriui, Džošui Ufbergui, Kailui Vaitui ir Ričardui Vilisui.

Taip pat Lėjai Džeikobs, Džonui Rotui, Džoanai ir Ebei Lichtenštein ir Vaisbergeriams: Širlei ir Edui, Džudei, Deividui ir Pemai, Maikui ir Mišelei.

Saugokitės verslovių, kur verčiama madingai rengtis.

HENRY DAVID THOREAU, VALDENAS, 1854

1

Septynioliktosios ir Brodvėjaus gatvių sankryžoje dar nespėjo įsižiebti žalia, o jau visa armija geltonų pernelyg savimi pasitikinčių taksi plūsteli pražūtingu plyšeliu, kuriuo ir aš tikėjausi sėkmingai prasmukti, maldamasi miesto gatvėmis. Sankaba, akseleratorius, pavara (iš nulinės į pirmą? ar iš pirmos į antrą?), atleisti sankabą, nuolatos kartoju mintyse tarsi maldą, mažai raminančią ir beveik niekuo negelbstinčią ieškant plyšelio stabdžių žviegimo kupinoje vidudienio kamšatyje. Mašina dukart smarkiai trūkteli ir nuvingiuoja per sankryžą. Man širdis apmiršta krūtinėj. Be jokio perspėjimo automobilis liaujasi vingiavęs į šonus ir ima sparčiai didinti greitį. Tiesiog skrieti. Dirsteliu žemyn, norėdama įsitikinti, ar tikrai važiuoju antra pavara, ir tuo tarpu man prieš nosį tiesiog iš po žemių išnyra milžiniškas taksi užpakalis, ir man nelieka nieko kito, kaip tik taip užsigulti stabdžio pedalą, kad net triokšteli pakulnė. Velnias! Dar viena septynis šimtus dolerių kainavusi batelių pora paaukota dėl visiško mano neišmanymo ir jaudinimosi: tai jau trečia nesėkmė šį mėnesį. Man smarkiai palengvėja, kai mašina sustoja it įbesta (aš tikriausiai pamiršau išminti sankabą, kai iš visų jėgų puoliau stabdyti). Turiu vos keletą sekundžių, keletą ramių akimirksnių, jeigu nepaisytum įnirtingo automobilių signalų kauksmo ir iš visų pusių įvairiom kalbom man siunčiamų keiksnojimų, – nusiauti Manolo batelius ir nusviesti juos ant keleivio sėdynės. Neturiu kur nusišluostyti suprakaitavusių delnų, todėl brūkšteliu jais per zomšines Gucci kelnes, tokias siauras ir ankštas per klubus ir šlaunis, kad vos tik įbraškinu paskutinę sagą, iškart ima tvinkčioti strėnas. Po pirštais pajuntu švelnius dryželius ant elastingos zomšos, tarsi tvarsčiu apmuturiavusios mano apmirusias šlaunis. Šitaip grumiantis su nesibaigiančia virtine įvairiausių gatvės kliuvinių pačiame miesto centre ir dar per pietų pertrauką, man trūks plyš prireikia užsirūkyti cigaretę.

– Šūdinai vairuoji, pupa! – rikteli man juodbruvas vairuotojas iš po dygsniuotos striukės atlapų virstančiais lauk gaurais apžėlusia krūtine. – Kas tau čia? Vairavimo mokykla? Traukis iš kelio!

Kyšteliu jam drebančią ranką su aukštyn iškeltu didžiuoju pirštu ir tuoj pat imuosi skubiausio reikalo: kuo greičiau aprūpinti nikotinu savo pulsuojančias venas. Man vėl drėksta delnai, turbūt nuo degtukų, kurie viens po kito krenta ant žemės. Žalia užsidega kaip tik tą akimirką, kai liepsnos liežuvis lyžteli mano cigaretės galą, ir ši lieka styroti tarp lūpų, nes man vėl mintyse žodžių painiava sankaba, akseleratorius, pavara (iš nulinės į pirmą? ar iš pirmos į antrą?), atleisti sankabą . Su kiekvienu kvėptelėjimu man iš burnos ūžteli dūmai. Tik pralėkusi tris kvartalus mašina pradeda važiuoti tolygiai, ir aš dabar galiu pasitaisyti cigaretę, bet jau per vėlu: ant prakaito dryžiais išvagotų kelnių pūpso nemaža susmilkusių pelenų krūvelė. Nuostabu! Vos spėju apsižiūrėti, kad mažiau nei per tris minutes sugebėjau prisidaryti nuostolių už visus tris tūkstančius ir šimtą dolerių, įskaitant ir Manolo batelius, garsiai sučirškia mobilusis telefonas. Tarsi iki visiškos laimės man trūktų tik šio skambučio, kaip tik tai, mano didžiausiam išgąsčiui, patvirtina užrašas telefono ekrane: čia Ji. Miranda Pristli. Mano šefė.

– An-drė-ja! An-drė-ja! Ar mane girdi, An-drė-ja? – pasipila trelės, vos tik atvožiu Motorolos dangtelį. Kad nors koks stovelis būtų, nes jau ir taip plušu abiem rankom ir basom kojom. Įspraudžiu telefoną tarp ausies ir peties ir sviedžiu cigaretę pro langą, ši per plauką nepataiko į dviratininką. Šis pasiunčia man keletą neoriginalių keiksmažodžių ir numina tolyn.

– Klausau, Miranda. Labas, aš jus girdžiu puikiai.

– An-drė-ja, kur mano mašina? Ar jau nuvarei į aikštelę?

Man prieš nosį kaip iš dangaus užsidegė raudona ir, atrodo, niekada nebeužges. Nieko nepartrenkusi ir niekur neatsitrenkusi mašina sustoja, ir aš palaimingai atsidūstu.

– Aš dabar kaip tik jūsų mašinoj, Miranda. Po kelių minučių būsiu aikštelėje. – Pamaniau, kad ji nerimauja, ar ko blogo neatsitiko, todėl patikinu, kad viskas gerai ir kad mudvi abi sveikut sveikutėlės tuoj pasieksim tikslą.