Лорен Вайсбергер: Ir velnias dėvi Pradą

– Aišku, – šiurkščiai nukerta ji mane sakinio vidury. – Dar norėčiau, kad paimtum Madleną ir parvežtum ją namo, o tada skubėtum į biurą. – Trakšt. Ir kitam gale tyla. Aklai spoksau į telefoną keletą sekundžių ir tik tada suvokiu, kad ji sąmoningai padėjo ragelį, nes mano išklojusi viską iki menkiausių smulkmenų. Madlena. Kas, po velnių, ta Madlena? Kur ji dabar lindi? Ar ji žino, kad atvažiuosiu jos paimti? Ir ko jai dabar trenktis į Mirandos namus? Beje, kurių galų – turint omeny asmeninį Mirandos vairuotoją, namų šeimininkę ir auklę – aš privalau rūpintis tokiais reikalais?

Prisiminusi, kad Niujorke draudžiama kalbėtis telefonu už vairo, ir pabūgusi šiuo metu mažiausiai man pageidaujamo susidūrimo su Niujorko kelių policija, sukteliu į visuomeninio transporto juostą ir įsijungiu avarinio signalo šviesas. Įkvėpti, iškvėpti, treniruoju save ir visgi nepamirštu užtraukti rankinio stabdžio, o tik tada nukeliu koją nuo pedalo. Jau kelerius metus nevažinėjau mašina su rankinėmis pavaromis. Tiksliau – penkerius, nuo tada, kai vienas draugelis dar vidurinėj geranoriškai pasiūlė man savo mašiną važinėti į pamokas, kurių aš sąmoningai nelankiau. Bet Miranda, regis, šito nė neįtarė, kai prieš pusantros valandos pasikvietė mane į kabinetą ir išpyškino:

– An-drė-ja, norėčiau, kad paimtum mano mašiną ir nuvarytum į aikštelę. Tuoj pat imkis šio darbo, nes vakare ji bus man reikalinga – važiuosim pas Hemptonus. Viskas. – Stovėjau tarsi suakmenėjusi priešais milžinišką stalą, bet mano esybė jai jau nebeegzistavo. Ar bent man taip atrodė. – Viskas, An-drė-ja, marš prie darbo, – drėbtelėjo nė nepakėlusi į mane akių.

Taip, žinoma, Miranda, pamaniau sau išeidama ir sukdama galvą, koks bus mano pirmas žingsnis šitam duobėtam užduoties vykdymo kely. Aišku, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur riogso jos mašina. Veikiausiai atiduota taisyti į kokio nors salono autoservisą, o gal tūno vienoj iš milijono remonto dirbtuvėlių, įsikūrusių vienam iš penkių miesto rajonų. O gal ji paskolino savo draugei ir dabar mašinytė ramiai ilsisi prabangiam visą parą saugomam garažėly Parko aveniu? Žinoma, nevalia atmesti ir tos galimybės, kad ji galėjo turėti omeny ir visiškai naują automobilį – dar niekam neregėtą, – kurį ką tik nusipirko ir kurį dabar reikia atsiimti iš (nežinia kokio) automobilių salono. Man pamėtėta darbelio iki ausų.

Pirmiausia paskambinu Mirandos vaikų auklei, bet jos mobilusis telefonas iš karto sujungia mane su balso paštu. Toliau mano sąraše namų šeimininkė, ir – ačiū Dievui – pasijuntu išgelbėta. Ji man paaiškina, kad automobilis toli gražu ne naujas, o tiesiog „žalias sportinis nudengiamu viršum“, ir kad jis dažniausiai laikomas aikštelėj netoli Mirandos namų. Deja, šeimininkė nežinojo nei kokio jis modelio, nei kur dabar galėtų kiurksoti. Trečias žmogus mano sąraše – Mirandos vyro padėjėja, kuri man paaiškina, kad, jos žiniomis, porelė turi naujutėlaitį juodą Lincoln Navigator ir kažkokį nediduką žalią Porsche . Valio! Užčiuopiau siūlo galą. Vienas trumpas skambutis į Porsche atstovybės saloną Vienuoliktajame aveniu ir man paaiškinama, kad taip, ką tik baigė dažyti ir montuoti naują kompaktinių plokštelių keitiklį žaliam kabrioletui Carrera 4, priklausančiam poniai Mirandai Pristli. Jėga!

Išsikviečiu taksi ir dumiu į autoservisą. Ten kyšteliu popierėlį su suklastotu Mirandos parašu, liudijantį man suteikiamą teisę atsiimti mašiną. Niekam nė motais pasidomėti, kas sieja mane su ta moterimi. O juk galėjo vietoj manęs apsireikšti koks pašalietis ir pareikalauti jam nepriklausančio Porsche . Man vyrukai mesteli raktelius ir tik kreivai šypteli, kai paprašau jų išvaryti iš garažo atitvaro mašiną, nes pati bijau nesugebėsianti susidoroti su atbuline pavara. Ištisą pusvalandį vilkausi per dešimt kvartalų ir dar dabar nesuvokiu, kaip ir kur apsisukau ir ėmiau šliaužti iš centro Mirandos namų link, į aikštelę, kurią man nupasakojo šeimininkė. Mano šansai nukakti į Septyniasdešimt šeštąją ir Penktąją, nesusižeidus pačiai, neapdaužius mašinos ir nepartrenkus dviratininko, pėsčiojo ar nebakstelėjus kitai transporto priemonei, buvo praktiškai nuliniai. O pastarasis skambutis tik dar labiau įkaitino man nervus.

Dar sykį paskambinu visiems iš eilės, ir šįkart Mirandos auklė atsiliepia po antro pyptelėjimo.

– Kara, sveika, čia aš.

– Labas. Kas atsitiko? Tu mieste? Kažkoks triukšmas.

– Taip. Beveik atspėjai. Miranda liepė parvaryti jos Porsche iš autoserviso. Bėda ta, kad nesusidoroju su pavarom. O čia ji dar paskambino ir paprašė paimti kažkokią Madleną ir parvežti namo. Kas ta, po velnių, Madlena ir kur man jos ieškoti?

Kara gal dešimt minučių kvatoja man į ausį, o paskui sako:

– Madlena yra prancūzų buldogo kalytė ir dabar ji veterinarijos gydykloj. Pašalino kiaušides. Turėjau ją parvežti aš, bet paskambino Miranda ir paprašė šiandien iš mokyklos paimti dvynukes anksčiau, nes vakare važiuos pas Hemptonus.

– Nejuokauk! Su šitokiu Porsche aš turiu lėkti kažkokio suknisto šuns? Ir nepadaryt avarijos? – Na jau šito tai nesulauksit .

– Kalytė yra Ist Saido gyvulių ligoninėj, Penkiasdešimt antrojoj, tarp Pirmosios ir Antrosios. Atleisk, Ende, skubu pas mergaites. Jeigu kas, skambink, gerai?

Tolstu nuo centro su šituo žaliu žvėrim ir mano dėmesio bei susikaupimo atsargos galutinai išsenka, o kai įvažiuoju į Antrąjį aveniu, po netikėto streso mano kūnas visiškai subliūkšta. Blogiau būt jau nebegali, nes dar vienas taksi tik per plauką negrybšteli man už galinio bamperio. Menkiausias brėžis, ir aš netenku darbo – šitas aišku kaip dieną, – bet dar įtikimiau – gali kainuot man gyvybę. Niekur aplink nematau nė siauriausio plyšelio pastatyti mašiną, nei leistino, nei neleistino, – juk dabar pietų metas, todėl paskambinu į ligoninę ir paprašau atvežti man Madleną. Po kelių minučių išdygsta miela moteriškaitė (aš kaip tik per tą laiką spėju išklausyti dar vieną Mirandos priekaištą telefonu, kodėl dar ne biure), nešina inkščiančiu, orą gaudančiu šunyčiu. Moteris rodo man užsiūtą Madlenos pilvuką ir liepia važiuoti kuo atsargiau, nes vargšui šuneliui „truputį skauda“. Gerai, ponia. Aš ir taip važiuoju kuo atsargiausiai dėl savo darbo ir galbūt gyvybės – ir jeigu šuneliui tai padės, man bus tik į naudą.

Kol Madlena susirangiusi snūduriuoja ant keleivio sėdynės, aš prisidegu naują cigaretę ir imu trinti šąlančius basų kojų pirštus, kad jie nors kiek apšiltų ir vėl galėtų minkyti sankabos ir stabdžio pedalus. Sankaba, akseleratorius, pavara, atleisti sankabą, skanduoju mintyse, nepaisydama gailaus šunelio inkštelėjimo kaskart, kai spusteliu akseleratorių. Veikiai jis pradeda staugti, urgzti ir purkšti, o kai prisiartinam prie Mirandos namų, vargšelį apima isterija. Bandau raminti, bet jis jaučia mano nenuoširdumą – juk visą kelią aš neturėjau nei laiko, nei laisvos rankos švelniai jį patapšnoti ar pamaloninti. Argi ketverius metus aš mokiausi kurti diagramas ir analizuoti knygas, pjeses, apsakymus ir eilėraščius tam, kad dabar glostyčiau mažulytį baltapūkį buldogą ir nesuknežinčiau kažkieno velniškai brangios mašinos? Tai bent gyvenimėlis. Apie tokį tik ir svajojau.

Pagaliau sėkmingai ir be didelių incidentų atboginu mašiną į aikštelę, šunelį įteikiu Mirandos durininkui, o mano pačios rankos vis dar mėšlungiškai dreba, kai sėdu į taksi, kuris visą kelią sekė man iš paskos. Vairuotojas su užuojauta žvilgteli į mane ir pritariamai burbteli kažką apie pavarų keliamus sunkumus, bet man nėra jokio noro su juo plepėti.