Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

LAUREN KATE

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

ŽILVINAS LUKOŠEVIČIUS

Versta iš: Lauren Kate

Fallen in Love: A Fallen Novel in Stories

Delacorte Press, 2012

Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas ir Rasa Krulikauskienė

Redagavo Viktorija Šenbergs

Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-409-1

Text copyright © 2012 by Tinderbox Books, LLC and Lauren Kate

© Vertimas į lietuvių kalbą, Žilvinas Lukoševičius, 2012

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Gyvenimas toks trumpas, gyvenimo pažinimas toks ilgas, pastangos tokios atkaklios, pergalės tokios didelės, baimė, jog viskas greitai dings, tokia džiaugsminga – visa tai yra meilė, taip skaudžiai stulbinanti mano jausmus savo stebuklingu poveikiu, jog pagalvojęs apie tai, nesuprantu – miegu ar būdrauju.

DŽEFRIS ČOSERIS

Paukščių parlamentas (1381–1382)

MEILĖ YRA TEN, KUR MAŽIAUSIAI TIKIESI

ŠELBĖS IR MAILSO VALENTINO DIENA

Pirmas skyrius

DVIESE KELYJE

Lipdami iš Pranešėjo Šelbė ir Mailsas juokėsi. Ant mėlynos Mailso Dodgers beisbolo kepuraitės krašto ir susivėlusios Šelbės plaukų uodegėlės liko tamsių plaušelių. Mergina jautėsi tokia pavargusi, tarsi būtų nepertraukiamai sudalyvavusi keturiuose vinyasa jogos užsiėmimuose. Tačiau pagaliau jie vėl atsidūrė dabartyje. Namai. Galų gale.

Oras buvo šaltas, dangus pilkas, tačiau šviesus. Mailso pečiai stūksojo priešais, dengdami jos kūną nuo smarkaus vėjo. Balti vaikino marškinėliai vilnijo. Juos Mailsas vilkėjo nuo tos Padėkos dienos, kai jiedu išvyko iš vidinio Liusės tėvų kiemo.

Prieš amžinybę.

– Aš kalbu rimtai, – prabilo Šelbė. – Kodėl taip sunku patikėti, jog svarbiausias dalykas man – lūpų balzamas? – perbraukė pirštu lūpą ir perdėtai pasibaisėjo. – Jos tarsi švitrinis popierius!

– Tu pamišusi, – sušnarpštė Mailsas, tačiau nusekė akimis apatinę lūpą atsargiai liečiantį merginos pirštą. – Labiausiai Pranešėjo viduje pasigedai lūpų balzamo?

– Ir radijo laidų, – po Šelbės kojomis sutraškėjo sudžiūvusių pilkų lapų krūvelė. – Pasisveikinimo su saule paplūdimyje...

Jiedu taip ilgai šokinėjo per Pranešėjus: iš kalėjimo kameros Bastilijoje, kur sutiko šmėklišką, savo vardo neatskleidusį kalinį, pateko į kruviną kinų mūšį, kur nieko nepažino, ir galiausiai visai neseniai pabuvojo Jeruzalėje, kur rado Liusės ieškantį Danielį. Tik šis nebuvo savimi. Su Danieliu susiliejo – tiesiogine prasme – jo paties praeities vaiduoklis. Vaikinas nepajėgė išsivaduoti.

Šelbė nesiliovė galvojusi apie strėlėmis besikaunančius Mailsą ir Danielį, apie tai, kaip Mailsas, angelo krūtinėje nubrėžęs tiesią liniją, vieną nuo kito atplėšė Danielio praeities ir dabarties kūnus.

Pranešėjuose vyko bjaurūs dalykai. Šelbė džiaugėsi, kad visa tai baigėsi. Kad tik dabar, grįždami į bendrabutį, nepasiklystų šiuose miškuose. Mergina pažvelgė į priekį, tikėdamasi, kad ten – vakarai, ir ėmė vesti Mailsą per niūrią, nepažįstamą miško dalį.

– „Pakrantė“ turėtų būti ten.

Sugrįžimas namo buvo ir liūdnas, ir malonus.

Jiedu su Mailsu žengė į Pranešėją su misija. Dingus Liusei šoko iš vidinio jos tėvų kiemo. Keliavo parsivesti Liusės namo. Pasak Mailso, lengvabūdiškai per Pranešėjus šokinėti nederėtų. Be to, jie norėjo įsitikinti, ar jai viskas gerai. Šelbei ir Mailsui nerūpėjo, kuo ta mergina buvo dėl jos kovojantiems angelams ir demonams. Jiems ji buvo draugė.

Tačiau ieškodami vis prarasdavo pėdsakus. Tai Šelbę varė iš proto. Jie keliavo nuo vienos keistos stotelės prie kitos ir vis tiek neaptikdavo jokių Liusės ženklų.

Ne kartą jaunuoliai susibarė dėl kelionės tikslo ir kaip ten patekti. Šelbė nekentė kovoti su Mailsu. Tai priminė ginčą su šunyčiu. Tiesą pasakius, nė vienas išties nežinojo, ką veikia.

Tačiau Jeruzalėje nutiko vienas geras dalykas. Jie trise – Šelbė, Mailsas ir Danielis – išties, bent kartą puikiai sutarė. Dabar, gavę Danielio palaiminimą (kiti galbūt pavadintų jį įsakymu), Šelbė ir Mailsas pagaliau grįžo namo.

Viena Šelbės dalis įtikinėjo palikti Liusę ramybėje, kita dalis – kuri pasitikėjo Danieliu – troško grįžti ten, kur ji turėjo būti. Tinkamoje epochoje ir vietoje.

Atrodė, jog keliauja labai ilgai, tačiau, kas žino, kaip laikas bėga Pranešėjų viduje? Šelbė nervingai susimąstė: ar grįžę jie suvoks, jog buvo išvykę vos kelias sekundes? O gal prabėgo ištisi metai?

– Kai tik grįšime į „Pakrantę“, – pasakė Mailsas, – pulsiu tiesiai į karštą dušą ir ilgai ten stovėsiu.

– Taip, gera mintis, – Šelbė sučiupo storą šviesių, į arklio uodegą surištų plaukų sruogą. – Nusiplausiu tą Pranešėjo siaubą nuo plaukų. Jeigu įmanoma...

– Žinai ką? – Mailsas palinko, prislopino balsą. Nesvarbu, kad aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Keista, kad Pranešėjas išleido juos taip toli nuo mokyklos teritorijos. – Gal šiąnakt įsmukime į valgyklą ir nukniaukime keletą tų sluoksniuotų pyragaičių...

– Sviestinių? Iš skardinės? – Šelbė išplėtė akis. Dar viena geniali Mailso mintis. Kaip gerai, kad tas vaikinas šalia. – Dievuli, kaip aš pasiilgau „Pakrantės“. Gera būti...

Jiedu kirto medžių liniją. Priešais akis atsivėrė pieva. Staiga Šelbei dingtelėjo: ji nemato nė vieno pažįstamo pastato, nes jie ne „Pakrantės“ teritorijoje.

Ji su Mailsu atsidūrė... kažkur kitur.

Šelbė sustojo ir pažvelgė į juos supantį kalno šlaitą. Ant medžių šakų laikėsi sniegas. Mergina staiga suvokė, jog medžiai – tikrai ne Kalifornijos sekvojos. Ir priešais besidriekiantis pažliugęs kelias ne Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelis. Jis keletą mylių vingiavo šlaitu žemyn, prie stulbinančiai seno, masyvia juodų akmenų siena apjuosto miesto. Reginys priminė Gečio muziejuje, kur kartą ją nusitempė kažkuris jos motinos buvęs draugas, matytą išblukusį seną gobeleną, vaizduojantį priešais viduramžių miestus laigančius vienaragius.

– Maniau, grįžome namo! – suriko Šelbė balsu, primenančiu lojimo ir inkštimo mišinį.

Kur jie atsidūrė?

Mergina stabtelėjo prie primityvaus kelio ir apsidairė po purviną dykynę. Visur tuščia. Baugu.

– Ir aš taip maniau, – niūriai pakrapštė kepurę Mailsas. – Spėju, jog grįžome ne visai į „Pakrantę“.

– Ne visai? Pažvelk į šią kelio parodiją. Į tą tvirtovę apačioje, – Šelbė aiktelėjo. – O tie maži taškeliai – riteriai? Arba atsidūrėme kažkokiame teminiame parke, arba įstrigome pamišusiuose viduramžiuose! – Ji užsidengė burną. – Verčiau jau nepasigautume maro. Beje, kieno Pranešėją atidarei Jeruzalėje?

– Nežinau, aš tik...

– Mes niekada nebegrįšime namo!

– Grįšime, Šel. Manau... skaičiau apie tai. Nukeliavome į praeitį šokinėdami per kitų angelų Pranešėjus, todėl galbūt tokiu būdu ir namo grįšime.

– Tai ko lauki? Atidaryk dar vieną!

– Viskas ne taip, kaip įsivaizduoji, – Mailsas truktelėjo kepuraitę ant akių. Šelbė vos matė jo veidą. – Manau, jog reikia rasti vieną tų angelų ir pasiskolinti kitą šešėlį...