Лорен Кейт - Įsimylėjusieji

– Šok! – šūktelėjo Mailsas.

Kažkas spragtelėjęs grąžino viską į vietas ir Šelbė šoko.

Akimirką tai priminė skrydį.

Vežimo gale kyšojo gumbuotas rąstas, jo pločio vos užteko išlaikyti pusiausvyrą. Jie negrabiai nusileido slydinėdami...

Tik akimirksnį. Paskui vežimas užkliuvo už provėžos, pašėlusiai subarškėjo. Mailso koja paslydo, Šelbės ranka paleido brezentą, kūnas loštelėjo ir abudu jaunuoliai nučiuožė žemyn į purvą.

Tekšt.

Šelbė niurnėjo. Krūtinės ląstoje tvinkčiojo. Nusivaliusi šaltą purvą nuo akių, išspjovė šiek tiek tamsios spalvos turinio. Pažvelgė į tolumoje vis mažėjantį vežimą. Mailso kepurės nebėra.

– Ar viskas gerai? – paklausė vaikino.

Marškinėlių kraštu Mailsas nusivalė veidą.

– Taip. O tu? – jai linktelėjus išsišiepė. – Dabar nutaisyk Frančeskos veidą, koks būtų jai sužinojus, kur mes.

Mailso prašymas skambėjo linksmai, tačiau Šelbė žinojo, kad viduje jis nusivylęs.

Vis dėlto apsimes. Jai patiko pamėgdžioti didingąją „Pakrantės“ mokytoją. Išsiridenusi iš balos, pasirėmė alkūnėmis, atstatė krūtinę ir sužnybė nosį.

– Manau, jog ketinate neigti tai, kad tikslingai mėginote užtraukti nešlovę „Pakrantės“ tradicijoms? Visiškai nepageidauju įsivaizduoti, ką pasakys direktorių taryba. Privalau paminėti, jog bandydama rasti judu, į Pranešėjo kraštą nusilaužiau nagą...

– Nagi, nagi, Frenke, – pastorinęs balsą ir iš visų jėgų stengdamasis suvaidinti šiek tiek labiau atsipalaidavusį Frančeskos vyrą, demoną Stiveną, Mailsas padėjo Šelbei išlipti iš purvo. – Nebūk nefilimams tokia griežta. Juk jų klaidos kilo iš kilnių ketinimų.

Kilnūs ketinimai. Rasti Liusę.

Šelbė nurijo seiles. Juto, kaip apima liūdesys. Jie buvo komanda. Trejetas. Komandos visada kartu.

– Mes nenusigręžėme nuo jos, – švelniai ištarė Mailsas. – Juk girdėjai, ką sakė Danielis. Jis vienintelis gali rasti Liusę.

– Manai, jis rado ją?

– Tikiuosi. Žadėjo rasti. Bet...

– Bet kas? – sunerimo Šelbė.

Mailsas nutilo.

– Iš vidinio kiemo visus palikusi Liusė išlėkė it pašėlusi. Tikiuosi, jog kai Danielis ją ras, mergina sugebės jam atleisti.

Šelbė įsmeigė akis į purvu aplipusį Mailsą. Žinojo, kaip jam tam tikru metu rūpėjo Liusė. Reikia pripažinti, Šelbė niekada niekam tokių jausmų nejautė. Tiesą pasakius, apie jos pasirenkamus tobulai blogus vyrukus jau sklido legendos. Filas? Ak, ne! Jeigu nebūtų jo įsimylėjusi, Atstumtieji nebūtų susekę Liusės, ši nebūtų šokusi per Pranešėją, o jiedu nebūtų įstrigę šiame purve.

Tačiau esmė ne ta. Šelbę pribloškė mintis, jog Mailso nebeskaudina tai, kad Liusė be proto įsimylėjusi kažką kitą. Kartėlio jis tikrai nebejuto. Toks jau tas Mailsas.

– Ji atleis, – galiausiai ištarė mergina. – Jeigu kas nors mylėtų mane taip, jog nertų per tūkstantmečius tik tam, kad mane rastų, tikrai įveikčiau savo išdidumą.

– O, tik tiek tereikia? – niuktelėjo alkūne Mailsas.

Šelbė impulsyviai atgalia ranka tekštelėjo jam per pilvą. Taip jos su mama erzindavo viena kitą. Kaip draugės ar panašiai. Tačiau už tradicinės šeimynėlės ribų mergina įprastai elgdavosi kur kas santūriau. Keista.

– Ei, – apmąstynus pertraukė Mailsas. – Dabar visas mintis mudviem reikia sutelkti į tai, kaip patekti į miestą, rasti padėsiantį angelą ir grįžti namo.

Ir pasiimti kepurę, – mintyse pridėjo Šelbė. Jie pasileido risčia paskui miesto link riedantį vežimą.

Taverna stovėjo maždaug už mylios nuo miesto sienų. Vienišas namas didžiuliame lauke. Nedidelis medinis statinys su besisupančiu vėjų nugairintu mediniu ženklu ir palei sienas išrikiuotomis didelėmis alaus statinėmis.

Šelbė ir Mailsas praturseno pro šimtus šalčio apnuogintų medžių, per tirpstančio purvino sniego lopinėlius duobėtame, į miestą besirangančiame kelyje. Išties nelabai buvo į ką žiūrėti. Tiesą pasakius, Šelbei ėmė diegti šoną ir teko sulėtinti tempą. Vežimas dingo. Tačiau dabar dėl laimingo atsitiktinumo jį pastebėjo prie tavernos.

– Mūsų vyrukas, – tyliai pasakė mergina. – Greičiausiai stabtelėjo išgerti. Mulkis. Pačiupsime kepurę ir keliausime savo keliu.

Mailsas linktelėjo. Tačiau jiems prislinkus prie vežimo, Šelbė tavernos tarpduryje išvydo vyrą kailine liemene ir širdis nupuolė į kulnus. Negirdėjo, ką tas vežikas šneka, tačiau rankose laikė Mailso kepurę ir rodė ją tavernos savininkui taip išdidžiai tarsi retą brangakmenį.

– O, – nusiminė Mailsas. Paskui ištiesė pečius. – Žinai ką, gausiu kitą. Kalifornijoje bet kur gali tokių nusipirkti.

– Mmm, tiesa.

Šelbė nusivylusi trenkė delnu per vyro vežimo brezentą. Nuo smūgio subangavo audinio kampas. Vos per sekundę ji pastebėjo viduje sukrautas dėžes.

– Hmm, – palenkė galvą po brezentu.

Visokiausio šlamšto prigrūstame vežimo dugne buvo šalta ir šiek tiek dvokė. Stovėjo mediniai narveliai, prikimšti miegančių kanapėtų vištų, sunkūs pašaro maišai, maišinio audeklo krepšys su vienas prie kito nederančiais geležiniais įrankiais, daugybė medinių dėžių. Šelbė pamėgino vieną dėžę pajudinti, tačiau nepajėgė.

– Ką darai?– paklausė Mailsas.

Mergina kreivai šyptelėjo.

– Kuriu idėją, – įrankių krepšyje pasiraususi ko nors panašaus į nedidelį laužtuvą, ji atplėšė artimiausios dėžės dangtį. – Puikumėlis.

– Šelbe?

– Jeigu ketiname eiti į miestą, ši apranga gali būti neteisingai suprasta, – pliaukštelėjo per žalio megztuko kišenę. – Nemanai?

Vėl palindusi po brezentu, ji rado keletą paprastų, išblukusių ir nudėvėtų drabužių, ko gero, išaugtų vežiko šeimos narių. Šiuos lobius ji išmėtė Mailsui, o šis repečkodamas viską surinko.

Netrukus vaikinas laikė ilgą, blyškiai žalios spalvos drobinę suknelę varpo formos rankovėmis. Nuo suknelės vidurio žemyn driekėsi auksaspalvė siuvinėta juosta. Mailsas dar gavo porą citrinos geltonumo kojinių ir kepuraitę, atrodančią it vienuolės galvos apdangalas, pasiūtas iš rusvos drobės.

– O ką vilkėsi tu? – juokavo vaikinas.

Šelbei teko perkapstyti pusę tuzino skarmalų, sulenktų vinių ir glotnių akmenėlių prikimštų dėžių, kol rado kažką tinkamą Mailsui. Galiausiai ji ištraukė paprastą, mėlyną, iš standžios, šiurkščios vilnos pasiūtą mantiją. Drabužis apsaugos vaikiną nuo vėjo gūsių, uždengs jo Nike sportbačius. Kažkodėl Šelbei šovė mintis, jog mantijos spalva puikiai dera prie Mailso akių.

Mergina atsisegė žaliąjį megztuką ir nusviedė į vežimo galą. Kol ant džinsų ir berankovių marškinėlių užsitraukė pūstą suknelę, nuogos rankos pašiurpo.

Mailsas vis dar nenorėjo su tuo sutikti.

– Jaučiuosi keistai vogdamas daiktus, kuriuos tas vyrukas, ko gero, veža į miestą parduoti, – sušnibždėjo.

– Karma, Mailsai. Jis pavogė tavo kepurę.

– Ne, jis kepurę rado. O gal jam reikia išlaikyti šeimą?

Šelbė tyliai švilptelėjo.

– Vaikeli, landynių rajone neišgyventum nė dienos, – truktelėjo pečiais. – Nebent ten tavimi rūpinčiausi aš. Klausyk, susitarkime: atlyginsime kaip nors kitaip. Mano megztukas... – įmetė žaliąjį megztinį į dėžę. – Kas žino, galbūt megztiniai su gobtuvais kitą sezoną taps „paskutiniu mados klyksmu“ anatomijos teatruose[1], ar kur jie ten linksmintųsi.

Mailsas pakėlė rusvą kyką virš Šelbės galvos. Tačiau galvos apdangalui trukdė arklio uodegėle surišti plaukai, todėl mergina nusitraukė guminę juostelę. Ant pečių nuvilnijo šviesūs plaukai. Šelbė susidrovėjo. Tie plaukai atrodė baisiai, todėl visada juos susirišdavo. Tačiau Mailsas uždėjo jai ant galvos kyką ir jo akys nušvito.