Лорен Кейт - Kenčiantieji

LAUREN KATE

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

IRMINA DOMEIKIENĖ

AGNĖ MACKEVIČIŪTĖ

Versta iš: Lauren Kate

Torment

Delacorte Press, 2010

Iš anglų kalbos vertė Irmina Domeikienė ir Agnė Mackevičiūtė

Redagavo Raimonda Kavaliauskienė

Tekstą tvarkė Viktorija Šenbergs

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-410-7

Copyright © 2010 by Tinderbox Books, LLC and Lauren Kate

© Vertimas į lietuvių kalbą, Irmina Domeikienė, Agnė Mackevičiūtė, 2011

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2011

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2011

Skiriu Elizabeth, Irdy, Anne ir Vic. Man taip pasisekė, kad jus turiu.

Padėka

Pirma neapsakomai dėkoju savo skaitytojams už didžiules liaupses. Dėl jūsų galėčiau rašyti amžinai.

Ačiū Wendy Loggiai, kurios tikėjimas šia serija buvo didelė dovana ir kuri žino, kaip padaryti ją tokią, kokios reikia. Beverly Horowitz už karščiausią įtikinantį pokalbį ir desertą, kurį sukišo į mano rankinę. Kristai Vitolai, kurios elektroniniai laiškai su geromis naujienomis lydėjo mane tiek laiko. Angelai Carlino ir dizainerių komandai už viršelį, kuris galėtų paleisti tūkstančius laivų. Mano kelionių kolegėms Noreenai Marchisi, Roshan Nozari ir kitiems didžiulės Random House vadybos komandos nariams. Jūs – burtininkai. Michaeliui Stearnsui ir Tedui Malaweriui, nepavargstantiems genijams. Dėl jūsų sąmojo ir padrąsinimo taip smagu dirbti.

Dėkoju savo draugams, kurie neleido man išprotėti ir įkvėpė. Savo giminėms iš Teksaso, Arkanzaso, Baltimorės ir Floridos už energiją ir meilę. Ir Džeisonui už kiekvieną dieną.

Ir jeigu Tu suteiksi man sparnus,

Aš netgi sielvarto prislėgtas kilsiu.

GEORGE HERBERT „Velykų sparnai“

PROLOGAS

NEUTRALŪS VANDENYS

Danielis įdėmiai žvalgėsi po įlanką. Jo akys buvo pilkos kaip tirštas rūkas, gaubiantis Sausalito pakrantę, nelyginant vilnijantis vanduo, skalaujantis akmenuotą krantą prie jo kojų. Dabar vaikino akyse nebeliko nė šešėlio violetinės spalvos, tą jautė pats. Ji atsidūrė pernelyg toli.

Danielis atsuko veidą žvarbiam vėjui, pučiančiam nuo vandenyno. Standžiau susisiautė į savo storą juodą apsiaustą, nors žinojo, kad iš to jokios naudos. Po medžioklės jį visuomet krėsdavo šaltis.

Šiandien jį sušildytų tik viena, tačiau dabar tai nepasiekiama. Danielis ilgesingai pagalvojo apie Liusę, kone pajuto, kaip liečia jos viršugalvį lūpomis. Gyvai įsivaizdavo, kaip apglėbia liauną kūną ir lenkiasi pabučiuoti kaklą. Gerai, kad šiuo metu Liusė negali būti šalia. Vaizdas, kurį pamatytų, ją pašiurpintų.

Jam už nugaros išilgai pietinio Angelų salos kranto grumdėsi jūrų liūtai, ir niaurus jų staugimas atitiko Danielio sielos būseną: tuose balsuose aidėjo skausminga vienatvė, ir niekas negirdėjo jų šauksmo.

Niekas, išskyrus Kemą.

Šis tupėjo priešais Danielį ir apie šlapią kūną, sukniubusį jiems po kojų, vyniojo surūdijusio inkaro lyną. Netgi dabar, užsiėmęs tokiu pragaištingu darbu, Kemas atrodė puikiai. Juodi trumpai pakirpti plaukai ir žalios kibirkščiuojančios akys. Buvo paliaubos – jos visuomet skaisčiau nugairindavo angelų skruostus, suteikdavo spindesio plaukams ir netgi dar labiau patobulindavo nepriekaištingas kūnų linijas. Paliaubų dienos angelams buvo tarsi žmonėms atostogos paplūdimyje.

Ir nors kaskart, kai tekdavo nutraukti žmogaus gyvenimą, Danielio širdis plyšdavo iš skausmo, visiems aplinkiniams jis atrodydavo it vaikinas, savaitę atostogavęs Havajuose: atsipalaidavęs, pailsėjęs, įdegęs.

Kemas, rišdamas sudėtingą mazgą, tarstelėjo:

– Tipiškas Danielis. Visuomet pasitraukia į šalį ir purviniausią darbą palieka man.

– Ką čia tauški?.. Juk aš jį pribaigiau. – Danielis nudelbė akis į negyvą vyriškį, į šiurkščius, pilkus plaukus, susivėlusiais kuokštais užkritusius ant išblyškusios kaktos, į gumbuotas rankas ir pigius guminius kaliošus, į tamsiai raudoną dryžį, kertantį krūtinę. Nuo šio vaizdo Danielį vėl nukrėtė šiurpas. Jei žudyti nebūtų būtina, užtikrinant Liusės saugumą, gelbstint ją, Danielis niekada nepakeltų jokio ginklo. Niekada nebestotų į kovą.

Ir dėl šio žmogaus mirties liko abejonių. Čia kažkas ne taip. Tiesą sakant, Danielio neapleido neaiški, nerimastinga nuojauta, jog nutiko kažkas perdėm bloga.

– Pribaiginėti juos – linksmiausia dalis. – Kemas kilpa suveržė negyvėlio krūtinę ir surišo lyną mazgu. – Purviniausias darbas – palydėti juos į jūrą.

Danielis rankoje tebegniaužė kruviną medžio šaką. Kemas šaipėsi iš jo pasirinkimo, bet Danielis ginklui niekada neteikė reikšmės. Jis galėjo žudyti bet kuo.

– Paskubėk, – suniurnėjo vaikinas, bjaurėdamasis tuo, jog Kemas akivaizdžiai mėgaujasi kraujo praliejimu. – Tu gaišti laiką. Prasideda atoslūgis.

– Ir jei aš neužbaigsiu savo darbo iki galo, rytojaus potvynis išmes žudiką į krantą šioje vietoje. Tu pernelyg impulsyvus, Danieli, visuomet toks buvai. Ar kada apmąstai daugiau nei vieną žingsnį į priekį?

Danielis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsmeigė akis į putotas bangų keteras. Jų link iš San Fransisko prieplaukos slinko turistinis katamaranas. Žvelgiant į tą laivą, ūmai plūstelėjo prisiminimai. Jis tūkstančius kartų drauge su Liuse plaukė per tūkstančius jų gyvenimų jūrų. Bet dabar... dabar, šiame gyvenime, kai viskas kitaip ir reinkarnacijų daugiau nebebus, ji galėjo mirti ir niekada nebesugrįžti... Danielis pernelyg gerai žinojo, kad ji neatmena nieko. Tai paskutinis bandymas. Jiems abiem. Tiesą sakant, visiems. Dabar svarbi jau ne Danielio, o Liusės atmintis, ir jeigu mergina ketina išlikti, į dienos šviesą teks atsargiai iškelti begalę šokiruojančių dalykų. Nuo minties apie tai, kiek daug jai teks išmokti, Danielio kūnas įsitempė.

Jei Kemas mano, jog Danielis negalvoja apie kitą žingsnį, jis klysta.

– Tu gi žinai – aš čia esu dėl vienintelės priežasties, – išsunkė Danielis. – Mums reikia apie ją pasikalbėti.

Kemas nusijuokė.

– Kurgi ne.

Jis krenkšdamas pakėlė permirkusį lavoną ir užsimetė ant peties. Lynas, kuriuo apraizgė kūną, įsirėžė į kareivišką negyvėlio uniformą. Ant kruvinos jo krūtinės kūpsojo sunkus inkaras.

– Šis mažumėlę išsižiojęs, ar ne? – paklausė Kemas. – Bemaž įsižeidžiau, jog Seniūnai neatsiuntė labiau patyrusio žudiko.

Tada – nelyginant rutulio stūmikas olimpinėse žaidynėse – Kemas sulenkė kelius, įsibėgėdamas triskart apsisuko ir sviedė negyvėlį vandenyno linkui.

Lavonas pakilo į bemaž šimto pėdų aukštį ir nuskriejo oru. Paskui inkaro svoris trūktelėjo jį žemyn... žemyn... žemyn... Negyvėlis didingai pūkštelėjo į gilius žalsvai mėlynus vandenis ir akimoju dingo iš akių.

Kemas nusišluostė rankas.

– Man regis, pasiekiau rekordą.

Jie daugeliu atžvilgių atrodė panašūs. Tik Kemas buvo kur kas blogesnis, jis buvo demonas ir todėl be jokio sąžinės graužimo galėjo daryti niekšingiausius dalykus. Danielį visuomet gniuždydavo sąžinė. O šiuo metu jį dar labiau varžė meilė.

– Tu pernelyg nerūpestingai žiūri į žmogaus mirtį, – pratarė Danielis.