Лорен Кейт - Atgimusieji

LAUREN KATE

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

KRISTINA LUKOŠEVIČĖ

Versta iš: Lauren Kate

Rapture

Delacorte Press, 2012

Iš anglų kalbos vertė Kristina Lukoševičė

Redagavo Inga Jankauskaitė

Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Daiva Širvaitienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-419-0

Copyright © 2012 by Tinderbox Books, LLC and Lauren Kate

© Vertimas į lietuvių kalbą, Kristina Lukoševičė, 2012

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Visi daiktai išnykti rengias,

Tik mūsų meilė nedūlėja <���…>.

DŽONAS DONAS Jubiliejus

Prologas

NUOPUOLIS

PRADŽIOJE BUVO TYLA...

Erdvėje tarp Dangaus ir Nuopuolio už didžiulio, nesuvokiamo atstumo glūdėjo akimirka, kai didingas Dangaus gaudesys išnyko ir jo vieton stojo tokia absoliuti tyla, kad Danielio siela veržte veržėsi išgauti bent kokį garsą.

Tada užplūdo kryčio pojūtis – net sparnai nepadėjo. Tarsi Sostas prie jų būtų pritaisęs mėnulius. Sparnai vos plakė, o ir sujudėję kritimo sustabdyti negalėjo.

Kur jis keliauja? Nieko nėra nei priešais, nei už nugaros. Tuščia viršuje, tuščia apačioje. Tik tiršta tamsa ir neryškūs Danielio sielos likučių kontūrai. Garso nebūtyje užvaldė vaizduotė, pripildė angelo galvą kažko viršesnio nei garsas, kažko neišvengiamo: ramybės neduodančių Liusindos prakeiksmo žodžių.

Ji mirs... niekada neišaugs iš paauglystės – vis mirs tiksliai tą akimirką, kai prisimins tavo pasirinkimą.

Niekada išties nebūsite drauge.

Šlykštus Liuciferio prakeikimas, kartėlio kupinas priedas prie Dangaus pievoje paskelbto Sosto nuosprendžio. Dabar jo mylimosios laukia mirtis. Ar Danielis gali tai sustabdyti?

Ar bent pažins mirtį?

Ką angelas išmano apie mirtį? Danielis matė, kaip ji ramiai lanko naują mirtingąją padermę, vadinamą žmonėmis, tačiau angelai dėl mirties galvos nesuko.

Mirtis ir paauglystė. Du absoliutai Liuciferio prakeiksme. Abu Danieliui nieko nereiškė. Jis težinojo, kad atskyrimas nuo Liusindos – bausmė, kurios ištverti nepajėgs. Jie privalo būti drauge.

– Liusinda! – suriko jis.

Vien mintis apie ją turėjo sušildyti sielą, tačiau liko tik gelianti nebūtis. Pernelyg daug nebūties.

Kažkur aplink – broliai, visi, pasirinkę neteisingai arba tai padarę per vėlai. Neapsisprendusiuosius taip pat išmetė už neryžtingumą. Angelas žinojo, jog iš tikrųjų nėra vienas. Kai po jais į tuštumą prasivėrė debesų dirva, žemyn smigo daugybė.

Danielis nieko nematė ir nejuto.

Iki šios akimirkos niekada nebuvo likęs vienas. Dabar jam atrodė, lyg būtų paskutinis angelas visuose pasauliuose.

Nemąstyk taip. Prarasi savastį.

Stengėsi laikytis... Liusinda, vardinis patikrinimas, Liusinda, pasirinkimas ... Juto, jog prisiminti vis sunkiau. Pavyzdžiui, kokie buvo paskutiniai girdėti Sosto žodžiai...

Dangaus vartai...

Dangaus vartai yra...

Danielis negalėjo prisiminti, kas vyko toliau, tik miglotai atkūrė, kad blykstelėjo ryški šviesa, pievą nusiaubė žvarbiausias šaltis, sodo medžiai suvirto vienas ant kito ir sukėlė galingas, visoje visatoje juntamas bangas. Angelus apakino ir jų didingumą sutriuškino debesų dirvos cunamis. Įvyko dar kažkas prieš pat pievą sunaikinant, kažkas, primenantis...

Susidvejinimas .

Per vardinį patikrinimą ore iškilo ryškiai tviskantis angelas ir pranešė, jog yra iš ateities grįžęs Danielis. Jo akyse, kurios atrodė tokios... senos , slypėjo liūdesys. Ar šis angelas – Danielio sielos dvynys – stipriai kentėjo?

Ar kentėjo Liusinda?

Danielis pajuto milžinišką pyktį. Suras Liuciferį, angelą, gyvenantį visų idėjų aklavietėje. Danielis nebijojo išdaviko, kadaise vadinto Ryto žvaigžde. Kad ir kada, kad ir kur jie pasieks šios užmaršties dugną, Danielis atkeršys. Vis dėlto pirmiausia suras Liusindą. Juk be jos viskas praranda prasmę. Be jos meilės viskas tampa neįmanoma. Jų meilė nesuvokiamu pavertė Liuciferio ar Sosto pusės pasirinkimą. Danielis tegalėjo rinktis ją. Dabar už tai sumokės, nors dar nesuprato, kokio pavidalo bus jam skirta bausmė. Tesuvokė, jog Liusei skirtoje vietoje – Danieliui prie šono – jos nėra.

Netikėtai angelui per kūną nuvilnijo aštrus ir bjaurus išsiskyrimo su sielos drauge skausmas. Danielis be garso suvaitojo, jo protas apsiblausė ir staiga jis išsigando: nebegalėjo prisiminti kodėl .

Vertėsi pirmyn, žemyn per tirštą tamsą.

Nebepajėgė nei matyti, nei jausti, nei prisiminti, kaip viskas baigėsi čia – niekur. Lėkė per nebūtį. Kur? Kiek laiko?

Jo atmintis gesčiojo ir blėso. Darėsi vis sunkiau prisiminti žodžius, kuriuos baltoje pievoje ištarė angelas, toks panašus į...

Ką priminė tas angelas? Ką tokio svarbaus pasakė?

Danielis nežinojo, daugiau nieko nebežinojo.

Suprato tik tiek, kad kūliais verčiasi begalinėje tuštumoje.

Jį užpildė poreikis kažką surasti... kažką gyvą.

Poreikis vėl pajusti pilnatvę...

Tačiau tamsoje glūdėjo tik tamsa.

Tyla slopino jo mintis...

Niekas virto viskuo.

Danielis krito.

Pirmas skyrius

STEBĖTOJAI

–Labas rytas.

Šilta ranka brūkštelėjo Liusės veidu ir už ausies užkišo plaukų sruogą.

Versdamasi ant šono, mergina nusižiovavo ir atsimerkė. Miegojo kietai, sapnavo Danielį.

– Oi, – aiktelėjo ji, pajutusi prisilietimą prie skruosto.

Štai ir Danielis.

Vaikinas sėdėjo šalia. Vilkėjo juodu megztiniu, ryšėjo tą patį raudoną šaliką, kuriuo buvo apsimuturiavęs kaklą, kai Liusė pirmą kartą išvydo jį „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Atrodė geriau nei sapne.

Nuo Danielio svorio sulankstomosios lovos kraštas šiek tiek įdubo. Liusė prisitraukė kojas norėdama priglusti arčiau vaikino.

– Tu ne sapnas, – ištarė.

Angelo akys – blausesnės, nei mergina buvo įpratusi matyti, tačiau tebešvytinčios skaisčiausia violetine spalva – žvelgė į jos veidą, tyrinėjo bruožus tarsi matytų Liusę naujai. Vaikinas palinko ir prispaudė savo lūpas prie jos.

Laiminga Liusė apglėbė rankomis Danielio sprandą ir atsakė į bučinį. Nesuko galvos dėl nevalytų dantų, susivėlusių plaukų. Negalvojo apie nieką, tik apie bučinį. Dabar jie drauge. Abu negalėjo liautis šypsojęsi.

Tada plūstelėjo prisiminimai.

Aštrūs nagai ir bukos raudonos akys. Dusinamas mirties ir puvėsių dvokas. Visur tamsa, tokia pražūtinga, kad šviesą, meilę ir visą pasaulio gėrį pavertė pavargusiu, sutriuškintu, negyvu.

Mintis, kad Bilas, bjauri akmeninė chimera, kurią ji laikė draugu, iš tiesų yra pats Liuciferis, Liusei atrodė neįmanoma. Prisileido padarą per arti, o dabar, kai nepasielgė taip, kaip jis troško – senajame Egipte nusprendė nežudyti savo sielos, – Liuciferis nutarė atversti naują lapą.

Pasukti laiką ir ištrinti viską iki Nuopuolio.

Kiekvienas gyvenimas, kiekviena meilė, kiekviena akimirka, patirta visų mirtingųjų ir angelų sielų, bus susukta į kamuoliuką ir, Liuciferiui įsigeidus, nerūpestingai išmesta, tarsi visata tebūtų stalo žaidimas, o jis pats – verkšlenantis vaikas, pasiduodantis tada, kai ima pralošti. Liusė nė nenutuokė, ką Liuciferis nori laimėti.