Лорен Кейт - Atgimusieji

– Po Nuopuolio liko relikvijos, materialūs mūsų istorijos ženklai, kuriuos žmonės rado ir saugo kaip brangenybes, dovanas – kaip jie mano, – gautas iš nesuprantamo dievo. Ilgą laiką trejetas relikvijų buvo paslėpta Jeruzalės šventykloje, tačiau Kryžiaus žygių metu jas pavogė ir išgabeno į įvairias vietas. Nė vienas mūsiškis nežino kur.

– Prieš keletą šimtmečių ieškodamas relikvijų dėmesį sutelkiau į viduramžių erą ir tarsi koks šiukšlininkas teologas išnaršiau tiek šaltinių, kiek tik pajėgiau, – tęsė Danielis. – Jeigu būtų įmanoma visus tris artefaktus surinkti ir sudėti ant Sinajaus kalno...

– Kodėl Sinajaus kalno? – paklausė Šelbė.

– Ten glaudžiausias ryšys tarp Sosto ir Žemės, – paaiškino Gabė ir atmetė plaukus. – Ten Mozė gavo Dešimt įsakymų, ten žengia angelai, nešantys žinių iš Sosto.

– Įsivaizduok tai kaip požeminį Dievo tunelį, – pridūrė Ariana ir švystelėjo medžiaginį kamuoliuką pernelyg aukštai į orą. Šis pataikė į virš galvų kabančią lempą.

– Kol dar nepaklausei, – įsiterpė Kemas, pabrėžtinai žvelgdamas Šelbę, – Sinajaus kalnas nėra tikroji Nuopuolio vieta.

– Būtų pernelyg paprasta, – prašneko Anabelė.

– Jeigu visos relikvijos atsidurtų ant Sinajaus kalno, – toliau kalbėjo Danielis, – mes, teoriškai, galėtume iššifruoti Nuopuolio vietą.

– Teoriškai, – nusišaipė Kemas. – Ar galėčiau pasakyti, jog Danielio tyrimų pagrįstumas kelia abejonių?

Danielis sukando dantis.

– Turi geresnę mintį?

– Ar nemanai, – Kemas pakėlė balsą, – kad tavo teorija sureikšmina mintį, jog tos relikvijos – kažkas daugiau nei tiesiog gandai? Kas žino, ar jos gali atlikti tai, ko tikimasi?

Liusė stebėjo angelų bei demonų grupę – vienintelius jos sąjungininkus siekiant išsigelbėti pačiai, išgelbėti Danielį... ir pasaulį.

– Taigi, toje nežinomoje vietoje mes turime atsidurti po devynių dienų.

– Mažiau , – atsakė Danielis. – Po devynių dienų, jeigu skaičiuosime nuo šiandien, bus per vėlu. Liuciferis ir minia iš Dangaus išmestų angelų jau bus atvykę.

– Jeigu Nuopuolio vietoje atsidursime anksčiau nei Liuciferis, – svarstė Liusė, – kas tada?

– Tiksliai nežinome, – Danielis papurtė galvą. – Niekam nepasakojau apie šią knygą, nes Kemas teisus – nežinojau, ar tai duos rezultatų. Netgi tik po metų sužinojau, kad Gabė ją išleido, ir praradau bet kokį sudomėjimą tyrimu. Dar kartą mirei ir savo vaidmens suvaidinti negalėjai...

– Savo vaidmens? – pertraukė Liusė.

– Kurio mes vis dar nesuprantame...

Gabė alkūne stuktelėjo Danieliui ir nutildė.

– Jis nori pasakyti, jog viskas bus atskleista atėjus laikui.

Molė pliaukštelėjo sau į kaktą.

– Tikrai? Viskas bus atskleista? Ar tai viskas, ką jūs žinote? Ar to siekiate?

– Šito. Ir tavo ypatingo vaidmens, – Kemas atsisuko į Liusę. – Tu esi ta šachmatų figūrėlė, dėl kurios kaunasi gėrio ir blogio jėgos bei visi, atsidūrę tarp jų.

– Ką? – sušnibždėjo mergina.

– Nutilk. – Danielis sutelkė dėmesį į Liusę. – Neklausyk jo.

Kemas sušnarpštė, tačiau visi apsimetė neišgirdę. Frazė nusėdo kambaryje kaip nekviesta viešnia.

Angelai ir demonai nutilo. Nė vienas neketino toliau diskutuoti apie Liusės vaidmenį stabdant Nuopuolį.

– Taigi, visa informacija, visas šiukšlininko darbas, surinktas šioje knygoje? – pasiteiravo mergina.

– Beveik, – atsakė Danielis. – Tereikia šiek tiek paskaityti ir atgaivinti atmintį. Viliuosi, tada sužinosiu, kur turime pradėti.

Kiti pasitraukė padarydami Danieliui vietos prie stalo. Liusė pajuto Mailso rankos prisilietimą. Nuo tos akimirkos, kai ji grįžo iš Pranešėjo, juodu beveik nesišnekėjo.

– Ar galiu su tavimi pasikalbėti? – labai tyliai paklausė Mailsas. – Liuse?

Sunerimusio vaikino veido išraiška priminė Liusei paskutines kelias akimirkas tėvų galiniame kieme, kai Mailsas atspindėjo jos atvaizdą.

Iš tiesų, juodu niekada nesikalbėjo apie tą bučinį ant stogo prie jos kambario, „Pakrantės“ mokykloje. Be abejonės, Mailsas suprato, kad tai buvo klaida. Kodėl kaskart maloniai elgdamasi Liusė jaučiasi it jį viliotų?

– Liuse, – prie Mailso atsidūrė Gabė ir dirstelėjo į jį. – Pamaniau, jeigu norėtum trumpai aplankyti Penę, tam dabar pats laikas.

– Gera mintis, – linktelėjo Liusinda. – Ačiū.

Ji apgailestaudama dirstelėjo į Mailsą, tačiau šis tik užsitraukė ant akių beisbolo kepuraitės snapelį ir nusisukęs kažką šnipštelėjo Šelbei.

– Hm, – pasipiktinusi kostelėjo Šelbė. Ji stovėjo už Danielio ir per petį mėgino skaityti knygą. – Ką numatėte man ir Mailsui?

– Judu grįžtate į „Pakrantę“, – atsakė Gabė. Anksčiau Liusė nepastebėjo, kaip angelės balsas primena mokytojas iš šios mokyklos. – Reikia, kad perspėtumėte Stiveną ir Frančeską. Gali būti, kad mums prireiks jų pagalbos, žinoma, jūsiškės taip pat. – Angelė sunkiai įkvėpė. – Praneškite jiems, kad tai vyksta. Prasidėjo baigiamoji žaidimo fazė, nors ir ne taip, kaip mes tikėjomės. Viską papasakokite. Jie žinos, ką daryti.

– Puiku, – susiraukė Šelbė. – Tu čia bosas.

– Aaaaūūū, – Ariana sudėjo rankas dūdele prie burnos. – Jeigu, hm, Liusė nori išeiti, kažkas turi padėti jai išlipti pro langą. – Angelė susigėdusi pabarbeno pirštais į stalą. – Įėjimą užtvėriau bibliotekos knygų barikada, jeigu kas nors iš „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos ketintų sužlugdyti mūsų susitikimą.

– Aš, – Kemas jau buvo pernėręs ranką Liusei per alkūnę.

Mergina ėmė priešintis, tačiau nė vienam angelui ši mintis nepasirodė prasta. Danielis nė nepastebėjo.

Prie galinio išėjimo Šelbė ir Mailsas su skirtingu įkarščiu be garso perspėjo Liusę: Būk atsargi .

Švytėdamas šilta šypsena, Kemas palydėjo ją prie lango. Pakėlė stiklą. Abu nužvelgė teritoriją, kurioje susitiko, kur suartėjo, kur jis apgaule išgavo jos bučinį. Ne visi prisiminimai buvo blogi...

Kemas pirmas iššoko pro langą ir, sklandžiai nusileidęs ant atbrailos, ištiesė Liusei ranką.

– Miledi.

Stipriai apglėbta Liusė pasijuto mažytė ir besvorė. Per dvi sekundes Kemas nunešė ją žemyn per du aukštus. Sparnus tebebuvo paslėpęs, tačiau judėjo taip grakščiai tarsi būtų skridęs. Abu minkštai nusileido ant drėgnos žolės.

– Galiu lažintis, jog mano kompanijos nenori, – prabilo Kemas. – Kapinėse, ne apskritai.

– Tiesa. Ne, ačiū.

Vaikinas nusuko akis ir iš kišenės išsitraukė mažytį sidabrinį varpelį. Senovinį, su hebrajų rašmenimis. Įteikė jį Liusei.

– Skambtelėk, kai norėsi vėl pakilti aukštyn.

– Kemai, – prabilo Liusė. – Koks mano vaidmuo?

Demonas ištiesė ranką, norėdamas paliesti merginos skruostą, tačiau persigalvojo. Ranka pakibo ore.

– Danielis teisus. Ne mūsų reikalas tau tą pranešti.

Atsakymo jis nelaukė. Sulenkė kelius ir nė neatsigręždamas pakilo nuo žemės.

Liusė akimirką žvelgė į teritoriją. Prie odos lipo pažįstama „Kardo ir kryžiaus“ aplinkos drėgmė. Mergina nesuprato, ar niūri mokykla su didžiuliais, grubiais neogotikiniais pastatais ir liūdnu, suniokotu peizažu pasikeitė. Gal liko tokia pati.

Ji nužingsniavo per miestelį, per sugulusią pievų žolę, pro slegiantį bendrabutį, prie kaltinio metalo vartų į kapines. Čia, pajutusi šiurpstančią odą, stabtelėjo.

Kapinės tebeatrodė ir tebedvokė kaip viduryje mokyklos miestelio stūksantis kanalizacijos šulinys. Angelų mūšio dulkių nebeliko. Buvo pakankamai anksti, kad mokiniai miegotų, apskritai vargu ar po kapines šmižinėtų nors vienas. Nebent koks paliktasis po pamokų.