Лорен Кейт - Atgimusieji

Prisiminusi jo rūstybę, Liusinda pajuto odą plikinantį karštį. Grąžinęs merginą į Nuopuolio laiką, Liuciferis troško , kad ji tai pamatytų, drebėtų jo rankose. Siekė parodyti, jog tai jį įžeidė.

Paskui numetė ją šalin ir, norėdamas pagauti visus iš Dangaus puolusius angelus, sviedė Pranešėją it tinklą.

Kaip tik tada, kai Danielis pagavo Liusindą toje žvaigždėtoje nebūtyje, Liuciferis dingo ir vėl sukurstė Nuopuolio pradžią. Dabar jis ten su puolusiais angelais, drauge su paskutiniu savo paties „aš“. Kaip ir visi kiti, Liuciferis kris į bejėgišką vienumą – kartu su savo broliais, bet atskirai nuo jų, draugėje, bet vienišas. Prieš tūkstančius metų angelai iš Dangaus į Žemę krito devynetą mirtingųjų dienų. Antrasis Liuciferio Nuopuolis pakartos tą pačią trajektoriją, todėl Liusė, Danielis ir kiti turi vos devynetą dienų jam sustabdyti.

Jeigu nesustabdys, Luciferiui ir pilnam angelų Pranešėjui nukritus į Žemę, laike atsiras trikdžių, kurie atsikartos atgaline seka iki tikrojo Nuopuolio, ir viskas prasidės iš naujo. Tarsi dabartį ir praeitį skiriančių septynių tūkstančių metų nė nebūtų buvę.

Tarsi Liusė nebūtų galų gale ėmusi suvokti prakeikimo, nebūtų pradėjusi suprasti, kur visame šitame yra jos vieta, nebūtų sužinojusi, kas ji buvo ir kuo galėtų tapti.

Pasaulio istorija ir ateitis atsidūrė pavojuje. Nebent Liusė, septyni angelai ir du nefilimai pajėgtų sustabdyti Liuciferį. Jie turėjo devynias dienas ir nė minties, nuo ko pradėti.

Praėjusią naktį Liusė taip pavargo, kad nebeprisiminė, kaip atsigulė ant šios sulankstomosios lovos ir ant pečių užsitraukė ploną mėlyną antklodę. Mažos trobelės gegnes buvo apraizgę voratinkliai, viduryje stovėjo sulankstomasis stalas, nustatytas puodukais su nebaigtu gerti karštu šokoladu, kurio praėjusią naktį visiems paruošė Gabė. Liusei visa tai atrodė it sapnas. Skrydį iš Pranešėjo į šią mažytę Taibio salą, angelams saugią zoną, nustelbė nežmoniškas nuovargis.

Leidusi Danielio balsui užliūliuoti, Liusinda užmigo. Kiti tebesikalbėjo. Dabar trobelėje buvo ramu, o lange už Danielio silueto pilkavo dangus. Tuoj patekės saulė.

Liusė palietė angelo skruostą. Jis pasuko galvą ir pabučiavo merginos delną.

Mėgindama nepravirkti ji suspaudė akių vokus. Kodėl po visko, ką juodu – Liusė ir Danielis – patyrė, kad galėtų laisvai vienas kitą mylėti, dar privalo nugalėti šėtoną?

– Danieli, – nuo trobelės durų atsklido Rolando balsas. Rankos buvo sukištos į striukės kišenes, o suveltus plaukus vainikavo pilka vilnonė slidininko kepurė. Jis vos šyptelėjo Liusei. – Laikas.

– Laikas? – Liusinda pasirėmė alkūnėmis. – Išvykstame? Jau? Norėjau atsisveikinti su tėvais. Jie, ko gero, puolė į paniką.

– Pamaniau, dabar nuvesiu tave prie jų namo, – ištarė Danielis. – Atsisveikinti.

– Kaip aš paaiškinsiu, kad dingau po Padėkos dienos vakarienės?

Mergina prisiminė praėjusią naktį Danielio ištartus žodžius: nors atrodė, kad Pranešėjo viduje ji praleido ištisą amžinybę, teprabėgo vos kelios tikrojo laiko valandos. Hariui ir Dorenai Praisams kelios dukters dingimo valandos buvo amžinybė.

Danielis ir Rolandas susižvalgė.

– Pasirūpinome tuo, – pasakė Rolandas ir įdavė Danieliui automobilio raktelius.

– Kaip? – paklausė Liusė. – Kartą, kai pusvalandį vėlavau grįžti iš mokyklos, tėtis paskambino policijai...

– Nesijaudink, vaikeli, – nuramino Rolandas. – Pridengėme tave. Tau tereikia greitai persirengti. – Jis parodė į kuprinę, padėtą ant supamosios kėdės netoli durų. – Gabė atnešė tavo daiktus.

– Hm, ačiū, – suglumo Liusė.

Kur Gabė? Kur visi kiti? Praėjusią naktį sausakimša trobelė tapo itin jauki nuo angelų sparnų švytėjimo, karšto šokolado ir cinamono kvapo. Prisiminus tą jaukumą ir pažadą atsisveikinti su tėvais, nė nenutuokiant, kur ketina keliauti, rytas atrodė toks tuščias.

Basomis pėdomis pajuto šiurkščias medines grindis. Pažvelgusi žemyn, suvokė, kad tebevilki siaurus baltus marškinius iš Egipto, paskutinio Pranešėjais aplankyto gyvenimo. Tuos marškinius apsivilkti privertė Bilas.

Ne, ne Bilas, Liuciferis , pritariamai šnairavęs, kol Liusė, susimąsčiusi apie patarimą nužudyti savo sielą, kišo žvaigždėstrėlę už juosmens diržo.

Niekada, niekada, niekada . Yra tiek daug dalykų, dėl kurių Liusė privalo gyventi.

Senoje žalioje kuprinėje, kurią veždavosi į vasaros stovyklas, Liusė rado dailiai sulankstytą mėgstamiausią pižamą – raudonais ir baltais dryžiais išmargintą flanelinį komplektą. Po pižama gulėjo ir derančių baltų šlepečių pora.

– Juk dabar rytas, – ištarė Liusinda. – Kodėl man reikia pižamos?

Danielis ir Rolandas vėl susižvalgė, tačiau šįkart abu tramdė juoką.

– Pasitikėk mumis, – atsakė Rolandas.

Apsirengusi Liusė nusekė paskui Danielį iš trobelės. Abu nuėjo akmenuotu krantu prie vandens. Platūs angelo pečiai dengė merginą nuo vėjo.

Mažytė Taibio sala buvo maždaug už mylios nuo Savanos kranto linijos. Rolandas pažadėjo, kad už to jūros ruožo lauks automobilis.

Danielis paslėpė sparnus, tačiau, ko gero, juto, kaip Liusė akimis varsto vietą prie pečių, kurioje jie išsiskleidžia.

– Kai viskas susitvarkys, mudu skrisime bet kur, kad tik sustabdytume Liuciferį. Tačiau dabar geriau likti ant žemės.

– Gerai, – atsakė Liusė.

– Palenktyniaukim iki kito kranto?

Merginos alsavimas ore virto šerkšnu.

– Žinai, kad nugalėsiu.

– Tiesa. – Danielio ranka, apsivijusi jos liemenį, šildė. – Gal geriau sėskime į valtį. Apsaugokime mano garsųjį išdidumą.

Liusė stebėjo, kaip Danielis atšvartuoja nedidelę metalinę irklinę valtį. Švelni nuo vandens paviršiaus atsispindinti šviesa priminė dieną, kai jie lenktyniavo plaukdami per slaptąjį ežerą prie „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos. Viduryje atsikvėpti ant plokščios uolos išlipusio Danielio oda žvilgėjo. Abu atsigulė ant saulės sušildyto akmens ir leido dienos kaitrai džiovinti kūnus. Tuo metu Liusė menkai tepažinojo Danielį – dar nenutuokė, jog jis angelas, – ir jau buvo pavojingai įsimylėjusi.

– Man gyvenant Taityje mudu drauge plaukiodavome, tiesa? – paklausė mergina, nustebusi, jog prisimena dar vieną kartą, kai matė šlapius, blizgančius Danielio plaukus.

Vaikinas įsmeigė į Liusę akis ir ji suprato, kiek daug Danieliui reiškia galimybė pagaliau pasidalyti jų praeities prisiminimais. Atrodė toks susijaudinęs, Liusinda pamanė, jog tuoj pravirks. Jis tik švelniai pabučiavo kaktą.

– Visus anuos kartus mane taip pat nugalėdavai, Lulu, – tepasakė.

Kol Danielis irklavo, juodu kalbėjosi nedaug. Liusei užteko žiūrėti, kaip kaskart vaikinui atsilošus jo raumenys įsitempia ir deformuojasi, girdėti į šaltą vandenį panyrančius ir išnyrančius irklus, kvėpuoti vandenyno sūrymu. Virš pečių šildydama sprandą kilo saulė, tačiau kai juodu prisiartino prie žemyno, merginos nugara nubėgo šiurpulys.

Ji išsyk pažino baltą 1993-iųjų Taurus automobilį.

– Kas nutiko? – Danielis pastebėjo, kad, valčiai palietus krantą, Liusė sustingo. – Ak. Tai, – nerūpestingai atsakė, iššoko iš valties ir ištiesė ranką.

Patežusi žemė sodriai kvepėjo. Aromatas Liusei priminė vaikystę, lakstymą rudenėjančiais Džordžijos miškais mėgaujantis išdaigomis ir nuotykiais.

– Tai ne tas, apie ką galvoji, – paaiškino Danielis. – Sofijai pabėgus iš „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos, po... – Liusė laukė, vildamasi, jog vaikinas nepasakys: Po to, kai ji nužudė Penę . – Po to, kai supratome, kas Sofija iš tiesų yra, angelai konfiskavo jos automobilį. – Danielio veidas sugriežtėjo. – Ji mums skolinga ir automobilį, ir dar daugiau.