Лорен Кейт - Aistringieji

LAUREN KATE

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

RIMVYDAS KUZAS

RASA KRULIKAUSKIENĖ

Versta iš: Lauren Kate

Passion

Delacorte Press, 2011

Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas ir Rasa Krulikauskienė

Redagavo Viktorija Šenbergs

Tekstą tvarkė Raimonda Kavaliauskienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-408-4

Copyright © 2011 by Tinderbox Books, LLC and Lauren Kate

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rimvydas Kuzas, Rasa Krulikauskienė, 2011

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2011

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2011

Nenuleisk rankų nesugavęs manęs,

Neradęs vienur, paieškoki kitur,

Kažkur vis tiek stovėsiu ir lauksiu tavęs.

Walt Whitman „Daina apie save“

Prologas

TAMSUSIS ŽIRGAS

LUISVILIS, KENTUKIS

2009 M. LAPKRIČIO 27 D.

Nuaidėjo šūvis. Atsivėrė platūs vartais. Lenktynių trasoje pasigirdo galingą griaustinį primenantis kanopų dundėjimas.

– Štai ir prasidėjo!

Sofija Blis pasitaisė plačiabrylę, plunksnuotą skrybėlę. Ji buvo neryški, rausvai violetinės spalvos, šešiasdešimt aštuonių centimetrų skersmens su nuleidžiamu šifono vualiu. Pakankamai didelė, kad ją užsidėjusioji atrodytų tikra žirgų lenktynių entuziastė, visgi ne pernelyg rėžianti akį, kad trauktų visų dėmesį.

Tądien lenktynes žiūrėjo trys moterys. Visų galvas puošė pagal specialių užsakymą pagaminti Hilton Head galvos apdangalai. Viena – kreminė surišama kepuraitė – dengė sniego baltumo Lyrikos Krisp galvą. Ji sėdėjo panelei Sofijai iš kairės ir ragavo sūdytos mėsos sumuštinį. Kita – nefrito žalsvumo šiaudinė skrybėlė su taškuotu atlasiniu kaspinėliu – karūnavo juodus kaip degutas Vivinos Soul gaurus. Ji sėdėjo Sofijai iš dešinės baltomis pirštinėmis pridengtas rankas susikryžiavusi ant kelių ir atrodė apgaulingai kukli.

– Nuostabi diena lenktynėms, – džiaugėsi 136 metų amžiaus Lyrika; ji buvo jauniausia iš Žesmaelim vyresniųjų. Nusivalė ant lūpų likusių garstyčių taškelį. – Ar patikėtumėte, kad aš pirmą kartą lenktynėse?

– Ššš, – sušnypštė Sofija. Lyrika buvo tokia neišmanėlė. Juk tos lenktynės šiandien visiems rūpėjo mažiausiai. Veikiau tai buvo slaptas didžiųjų protų susirinkimas. O jei kiti didieji protai dar nepasirodė? Jie turėjo ten būti. Aukso raidėmis parašyto kvietimo į šią visiškai neutralią vietą Sofija sulaukė iš anoniminio siuntėjo. Kiti irgi turėjo čia būti, kad susirinkę galėtų suregzti užpuolimo planą. Bet kurią minutę. Bent jau taip tikėjosi.

– Graži diena, graži diena, – sausai ištarė Vivina. – Gaila, kad mūsų žirgas šiose lenktynėse nebėga taip sparčiai kaip tos kumelaitės. Ar ne, Sofija? Sunku būtų nuspėti, kelinta finišuos grynakraujė Liusinda.

– Sakiau „ša“, – sušnabždėjo Sofija. – Prikąsk liežuvį. Aplink knibžda šnipų.

– Tau paranoja, – atkirto Vivina, priversdama Lyriką sukikenti.

– Be manęs daugiau nieko neliko, – burbtelėjo Sofija.

Anksčiau būdavo daug daugiau – dvidešimt keturi seniūnai, kai Žesmaelim siekė savo viršūnę. Būrelis mirtingųjų, nemirtingųjų ir keletas tarpininkų, kaip ir pati Sofija. Žinių, aistros ir tikėjimo ašis su vieninteliu bendru tikslu: grąžinti pasaulį į buvusią būseną – tą trumpą, nuostabią akimirką prieš angelų puolimą. Kad ir kas nutiktų.

Viskas aiškiai parašyta jų susidarytame kodekse, kurį visi pasirašė: Kad ir kas nutiktų .

Nes iš tikrųjų viskas galėjo pakrypti į gerą arba į blogą pusę.

Kiekviena moneta turi dvi puses. Skaičių ir herbą. Šviesa ir tamsa. Gėris ir...

Na, Sofija nekalta dėl to, kad kiti seniūnai nebuvo pasiruošę abiem galimiems variantams. Visgi jai teko sunki našta, kai vienas po kito jie atsiuntė pranešimus, jog traukiasi. Tavo tikslai darosi pernelyg migloti . Arba: Bendrijos standartai pakito . Arba: Seniūnai pernelyg nutolo nuo pirminio kodekso . Pirmas laiškų šuoras užplūdo, kaip ir laukta, per savaitę nuo nesusipratimo su mergaite Penivetere. Jie tvirtino, kad negalėjo susitaikyti su vieno nereikšmingo vaiko mirtimi. Viena neatsargi akimirka su durklu, ir staiga seniūnams pradėjo drebėti kinkos, visi išsigando Scale rūstybės.

Bailiai.

O Sofija nebijojo Scale. Jie užsiėmė puolusiųjų, o ne dorųjų priežiūra. Šliaužiojančiais angelais kaip Rolandas Sparksas ir Ariana Alter. Kol nepalieki Rojaus, galima šiek tiek pasvyruoti. Beviltiški laikai tą leido. Skaitant kitų vyresniųjų virkavimus ir pasiteisinimus, Sofijai vos akys ant kaktos neišsprogo. Bet net jei ji būtų norėjusi, kad dezertyrai sugrįžtų – bet nenorėjo – nieko nebuvo galima padaryti.

Sofija Blis, mokyklos bibliotekininkė, kuri kažkada tebuvo Žesmaelim tarybos sekretorė, šiuo metu turėjo aukščiausią reitingą tarp visų seniūnų. Jų beliko dvylika. Devyniais jų pasitikėti negalima.

Taigi tos trys šiandien sėdėjo su savo pastelinių spalvų skrybėlėmis, lenktynėse pastačiusios už atsitiktinai pasirinktus žirgus. Jos laukė. Jų įsijautimas atrodė net juokingas.

Lenktynės baigėsi. Džeržgiantis garsiakalbis pranešė nugalėtojus ir kitų lenktynių prognozes. Tiek pasiturintys, tiek apie juos susėdę girtuokliai arba džiūgavo, arba susigūžė sėdėdami.

Mergina maždaug devyniolikos, baltus plaukus susirišusi į arklio uodegą, vilkinti rudą lietpaltį, užsidėjusi tamsius akinius nuo saulės, aliuminiais laiptais iš lėto artinosi prie seniūnių.

Sofija įsitempė. O ko jai čia reikia?

Beveik neįmanoma nusakyti, į kurią pusę žvelgė mergina, o Sofija stengėsi susilaikyti nespoksojusi į ją. Beje, mergina net nebūtų to pastebėjusi. Ji buvo akla. Bet tada...

Atstumtoji linktelėjo kartą Sofijai. O, taip – tie kvailiai sugebėjo įžvelgti neramią sielą. Sofijos jėga tikriausiai buvo gerai matoma net ir prieblandoje.

Mergina atsisėdo tuščioje į trasą atgręžtoje eilėje prieš seniūnes, nors aklomis akimis jos net nematė.

– Sveika, – nuobodžiu balsu neatsisukusi pasisveikino Atstumtoji.

– Net neįsivaizduoju, ko čia atėjai, – sušnypštė panelė Sofija. Tipišką drėgną lapkričio dieną Kentukio valstijoje jos kakta aprasojo prakaito lašeliais. – Mūsų bendradarbiavimas nutrūko, kai tavo bendrams nepavyko sugrąžinti merginos. Mūsų nuomonės nepakeis jokie to tipo, kuris save vadina Filipu, plepalai. – Sofija palinko arčiau merginos ir suraukė nosį. – Visi žino, kad Atstumtaisiais pasitikėti neverta...

– Atėjome ne su jumis reikalų aptarinėti, – atšovė Atstumtoji, įsmeigusi akmeninį žvilgsnį į niekur. – Jūs tebuvote laivas, padėjęs nusigauti arčiau Liusindos. Mūsų nebedomina „bendradarbiavimas“ su jumis.

– Jūsų draugija šiais laikais niekam nerūpi.

Pasigirsta žingsniai tarp tribūnų.

Pasirodė lieknas vaikinas nuskusta galva ir panašiu į merginos lietpalčiu. Jis nešiojo pigius plastikinius akinius nuo saulės, kokius galima rasti padėtus šalia galvaninių elementų eilinėje krautuvėlėje.

Filipas prisislinko tribūnoje prie Lyrikos Krisp. Kaip ir Atstumtoji mergina, su jomis kalbėdamas, jis irgi net neatsisuko.

– Nesistebiu jus čia radęs, Sofija. – Nusileidęs ant nosies akinius nuo saulės parodė tuščias baltas akis. – Tik nusivyliau, kad nepanorote pasisakyti, kad jus taip pat čia pakvietė.