Лорен Кейт: Aistringieji

Tada pagalvojo: „O jeigu jie net nesulauktų progos ant jos pykti? Juk ji gali mirti štai čia, karo zonoje.“

Kodėl ji čia atsidūrė?

Nes taip reikėjo . Galbūt per tą paniką būtų sunku jos veide įžvelgti didžiavimąsi. Bet jo dalelytė tikrai kažkur buvo.

Jai pavyko pereiti laiku. Vienai. Į tolimą vietą, į tolimą praeitį, kurią reikėjo suprasti. Ji to norėjo. Jau ir taip per ilgai buvo stumdoma kaip šachmatų figūrėlė.

Bet ką dabar daryti?

Ji suvienodino žingsnius ir tvirtai įsikibo senelei į ranką. Keista. Ši moteris nė nenutuokė, kas vyksta Liusės gyvenime. Ji nė nenutuokė, kas ji tokia. Visgi vienintelis dalykas, tempęs Liusę pirmyn, buvo senelės ranka.

– Kur einame? – paklausė Liusė, kai senelė patempė link dar vienos tamsios gatvės. Baigėsi akmenys, tad kelias pasidarė negrįstas ir slidus. Sniegas permerkė medžiaginius Liusės sportbačius, kojų pirštai degė nuo šalčio.

– Pasiimti tavo sesę Kristiną, – rūsčiai atrėžė senoji. – Tą, kuri naktimis plikomis rankomis kasa apkasus kariams, kad tu galėtumei ilsėtis. Prisimeni tokią?

Ten, kur jos stabtelėjo, nebuvo jokio žibinto, apšviečiančio kelią. Liusė kelis kartus sumirksėjo, kad geriau matytų tamsoje. Jos stovėjo priešais itin ilgą griovį pačiame miesto viduryje.

Ten triūsė koks šimtas žmonių. Visi sulindę giliame griovyje. Kai kurie kastuvais darbavosi klūpėdami. Kiti žemę rausė rankomis. Dar kiti stovėjo sustingę, žiūrėjo į dangų. Keletas kareivių prisikrovę sunkius karučius vežė ir pylė žemes į griuvėsių barikadą gatvės gale. Jų kūnai slėpėsi po storais kariškais vilnoniais paltais, tabaluojančiais palei kelius. O po plieniniais šalmais buvo matyti sulysę veidai, kaip ir kitų eilinių žmonių. Liusinda suprato, kad jie visi dirbo išvien: uniformuoti vyrai ir moterys su vaikais. Visi stengėsi paversti savo miestą tvirtove, darė viską, ką galėjo, iki paskutinės minutės, kad sustabdytų priešo tankus.

– Kristina, – sušuko senelė. Balse girdėjosi tos pačios kupinos panikos meilės natos, kaip kad šaukiant Liusę.

Kone akimirksniu šalia jų išdygo mergaitė.

– Kur taip užtrukote?

Kristina atrodė tokia graži: aukšta, liekna, tamsios plaukų sruogos išlindo iš po kepurės ir plaikstėsi palei veidą. Liusė nurijo gumulą gerklėje. Ta mergaitė jai iš karto pasirodė šeimos dalis.

Kristina priminė Verą, kitą Liusės seserį iš kito praeito gyvenimo. Per visą laiką Liusė tikriausiai turėjo šimtus seserų. Tūkstantį. Visos susidūrė su panašia dalia. Visos seserys, broliai, tėvai ir draugai, kuriuos Liusė mylėjo, o vėliau prarado. Nė vienas jų nežinojo, kas laukia. Visiems tekdavo likti su sielvartu.

Galbūt ji galėjo viską kaip nors pakeisti, kad ją mylintiems žmonėms būtų lengviau. Galbūt praeituose gyvenimuose Liusė galėjo ką nors pakeisti.

Per miestą nuaidėjo stiprus sprogimas. Pakankamai arti, kad sudrebėtų žemė po Liusės kojomis ir dešiniosios ausies būgnelis. Kažkur už kampo pradėjo kaukti oro pavojaus sirenos.

– Baba . – Kristina įsikibo senelei į ranką. Jos akyse tvenkėsi ašaros. – Naciai – čia, ar ne?

Vokiečiai. Liusė pirmą kartą persikėlė laike viena, ir štai: pataikė į Antrąjį pasaulinį karą.

– Jie puola Maskvą? – jos balsas drebėjo. – Šiąnakt?

– Reikėjo nešdintis iš miesto su kitais, – apgailestavo Kristina. – O dabar jau per vėlu.

– Ir palikti jūsų mamą, tėtį ir senelį? – purtė galvą senelė. – Palikti juos vienus kapuose?

– Tai gal geriau atsigulti šalia jų kapinėse? – atkirto Kristina. Ji sugriebė Liusės ranką. – Ar žinojai apie antskrydį? Tu ar tas tavo bajoras draugas? Ar todėl neatėjai dirbti ryte? Juk susitikai su juo, ar ne?

Ką, jos sesers manymu, Liusė galėjo žinoti? Su kuo ji galėjo susitikti?

Su Danieliu?

Žinoma. Liuška tikriausiai su juo draugavo. Ir jei šeimos nariai painiojo tą Liušką su Liuse...

Jai suspaudė krūtinę. Kiek laiko liko iki jos mirties? O gal Liusei pavyko surasti Liušką prieš visus įvykius?

– Liuška .

Sesuo su senele spoksojo į ją.

– Kas jai šiandien pasidarė? – nusistebėjo Kristina.

– Eime, – piktai įsakė baba. – Manot, kad slėptuvių durys bus atdaros amžinai?

Naikintuvo propelerių ūžesys pasklido virš galvų. Pakankamai arti, kad pakėlusi galvą Liusė pamatytų sparnų apačioje nupieštas svastikas. Merginą nukrėtė drebulys. Miestą sudrebino dar vienas sprogimas, į orą pakilo tamsių dūmų kamuolys. Naikintuvas pataikė į kažką netoliese. Dar du sprogimai sudrebino žemę jai po kojomis.

Gatvėje įsivyravo chaosas. Minia iš apkasų išsibėgiojo, visi skirstėsi po tuziną siaurų gatvelių. Kai kurie nuskuodė laiptais žemyn į metro tunelius slėptis nuo bombų; kiti pradingo tamsiuose tarpduriuose.

Liusė pagavo maždaug už kvartalo bėgančio žmogaus žvilgsnį: tai buvo maždaug jos amžiaus mergaitė su raudona kepure bei ilgu vilnoniu paltu. Ji vos sekundei atsigręžė ir pradėjo bėgti. Bet tos sekundės Liusei užteko.

Štai ji.

Liuška.

Ji išsivadavo iš babos rankos.

– Atleiskite. Turiu eiti.

Liusė giliai įkvėpė ir nubėgo gatve, tiesiai į besiritančius dūmus link bombarduojamų vietų.

– Ar tu galvos netekai? – rėkė Kristina. Bet nė viena nesivijo. Tektų pačioms likti be galvų.

Liusės kojos buvo sustirusios. Ji mėgino bėgti šaligatviu per iki pusės blauzdų susikaupusį sniegą. Pribėgusi kampą, prie kurio pastebėjo raudonkepurę, pristojo. Tada vėl giliai įkvėpė.

Pusę kvartalo užėmęs pastatas priešais įgriuvo. Baltą akmenį praskyrė juodų pelenų ruožas. Iš gilaus kraterio šoninėje pastato sienoje veržėsi liepsna.

Sprogimas išspjovė neatpažįstamas nuolaužas iš pastato vidaus. Sniegas apsitaškė raudonai. Liusė atšoko iš išgąsčio, bet tada suprato, kad tie raudoni ruožai ant sniego buvo ne kraujas, o raudonas šilkas. Tikriausiai ten buvo siuvykla. Gatvėje mėtėsi keletas kaip reikiant apdegusių kabyklų. Griovyje gulėjo manekenas. Jis irgi degė. Liusė prisidengė burną senelės šaliku, kad neuždustų nuo dūmų. Kiekviename žingsnyje į sniegą buvo prismigę stiklo šukių ir akmenų skeveldrų.

Derėjo apsisukti, susirasti senelę ir seserį, kurios nuvestų į slėptuvę, bet ji negalėjo. Reikėjo surasti Liušką. Dar niekada nepavyko taip prisiartinti prie savęs pačios praeityje. Galbūt Liuška padėtų suprasti, kodėl Liusės gyvenimas kitoks. Kodėl Kemas šovė į jos atspindį, galvodamas, kad ten ji, ir pasakė Danieliui: „Jai tokia mirtis geriau.“ Geriau už ką?

Ji iš lėto apsisuko, ieškodama raudonos kepurės naktyje.

Ten.

Mergaitė leidosi nuokalne link upės. Liusė pradėjo vytis.

Jos bėgo visiškai vienodai. Kai Liusė susigūžė nuo sprogimo garso, susigūžė ir Liuška – lygiai tokiu pačiu keistu judesiu. O atbėgus prie upės kranto, kai pasirodė miestas, Liuška sustingo lygiai tokia pat laikysena kaip ir Liusė.

Už pusšimčio metrų nuo Liusės jos veidrodinis atspindys pradėjo kūkčioti.

Didelė dalis Maskvos skendėjo liepsnose. Šitiek namų virto griuvėsiais. Liusė bandė įsivaizduoti, kiek dar gyvybių nutrūko mieste šią naktį, bet viskas atrodė taip tolima ir nepasiekiama – tarsi skaitytų istorinę knygą.

Mergaitė vėl sujudo. Bėgo taip greitai, kad Liusė net norėdama nebūtų pavijusi. Jos skuodė per milžiniškus akmenimis grįstame kelyje iškirstus kraterius. Skuodė palei liepsnojančius pastatus, negailestingas ugnies traškesys apėmė vis naujus taikinius. Skuodė palei sumaltus, apverstus karinius sunkvežimius, kurių šonuose buvo matyti iškištos pajuodusios rankos.