Лорен Кейт - Aistringieji

Danielis nudelbė žvilgsniu Liusės draugus iš „Pakrantės“ mokyklos. Kol Liusė nepuolė ginti jų, Danielio lūpų kampučiai pakilo, virto šypsena, ir jis pasakė:

– Gerai. Reikės visokios įmanomos pagalbos. Visi sėskitės.

– Liuciferis negalėjo turėti galvoje to, – apstulbęs Kemas purtė galvą. – Tai tik paskutinis pasispardymas. Jis negalėtų... Tikriausiai tik bandė priversti Liusę...

– Galėtų, – įsiterpė Rolandas.

Visi sėdėjo ratu netoli židinio, veidu į Liusę ir Danielį, įsitaisiusius ant supamojo krėslo. Gabė virtuvės spintelėje rado dešrainių ir zefyrų bei kelis pakelius karšto šokolado ir dabar įsitaisiusi priešais židinį gamino valgį.

– Jis verčiau jau pradėtų iš naujo nei paaukotų savo orumą, – pridūrė Molė. – Be to, ištrindamas praeitį jis neturi ką prarasti.

Mailsas nutrenkė savo dešrainį ir lėkštė sutarškėjo į kietas medines grindis.

– Ar tai reiškia, kad Šelbė ir aš daugiau neegzistuosime? O kaip Liusė, kur ji pasidės?

Niekas neatsakė. Liusė net susigėdo taip aiškiai pajutusi, kad ji ne angelas. Karštis išpylė net pečius.

– Kodėl mes vis dar čia, jei laikas jau perrašytas? – paklausė Šelbė.

– Todėl, kad angelai dar nebaigė kristi, – paaiškino Danielis. – Kai tik baigs, viskas bus baiga, tada jau nieko nesustabdysi.

– Mes turime, – Ariana tyliai suskaičiavo, – devynias dienas.

– Danieli? – Gabė pažvelgė į jį. – Sakyk, ką galime padaryti.

– Yra vienas dalykas, kurio galima griebtis, – paaiškino šis. Visi trobelėje švytintys sparnai tikėdamiesi atsako palinko link jo. – Turime surinkti visus į tą vietą, kur angelai nukrito.

– O kur tai yra? – paklausė Mailsas.

Niekas ilgai netarė nė žodžio.

– Sunku pasakyti, – galop atsiliepė Danielis. – Tai nutiko taip seniai, ir mes žemėje atsidūrėme pirmą kartą. Bet, – jis žvilgtelėjo į Kemą, – turime priemonių tam sužinoti.

Kemas tyliai švilptelėjo. Ar jis bijojo?

– Devynios dienos – nedidelis laiko tarpas, kad spėtume nustatyti kritimo vietą, – svarstė Gabė. – Jau nekalbant apie tai, kaip sustabdyti Liuciferį, kai ten atvyksime.

– Turime pamėginti, – net nesusimąsčiusi tarė Liusė, pati nustebinta, kaip užtikrintai kalbėjo.

Danielis nužvelgė visus iš eilės susirinkusius angelus, vadinamuosius demonus ir nefilimus. Jo žvilgsnis apėmė juos visus – visą šeimą.

– Ką gi, imamės reikalo kartu? Mes visi?

Galop jis pažvelgė į Liusę.

Ir nors sunkiai įsivaizdavo rytojų, Liusė žengė jam į glėbį ir tarė:

– Visada.