Лорен Кейт - Aistringieji

Skristi su Danieliu Liusei niekada neatsibosdavo. Balti jo sparnai tiesėsi į orą, plakė nakties dangų, jiedu neįtikėtinai grakščiai skriejo. Drėgmė iš debesų nusėjo lašeliais jai kaktą ir nosį, o stiprios Danielio rankos vis laikė apsivijusios, leido jaustis saugesnei, nei jau buvo ilgai jautusis.

– Pažvelk, – tarė Danielis nežymiai tiesdamas kaklą. – Mėnulis.

Mėnulio rutulys buvo toks didelis ir taip arti, jog Liusei atrodė, kad galėtų jį paliesti.

Jiedu skriejo oru beveik be jokio garselio. Liusė giliai atsiduso ir iš nuostabos išpūtė akis. Ji pažino šį orą! Tai ypač sūrus Džordžijos pakrantės vėjas. Ji... namuose. Ašaros graužė akis vos pagalvojus apie mamą, tėtį ir jos šunį Endrių. Kaip ilgai ji buvo iškeliavusi toli nuo jų? Kas bus, kai ji sugrįš?

– Ar keliaujame pas mane namo? – paklausė mergina.

– Pirmiau pamiegoti, – atsakė Danielis. – Tavęs nebuvo vos kelias valandas, bent jau kiek žinoma tavo tėvams. Dabar čia beveik vidurnaktis. Užsuksime iš ankstyvo ryto, kai tik būsi pailsėjusi.

Danielis buvo teisus – dabar jai reikėtų pailsėti, o tėvus aplankys ryte. Bet jei Danielis neneša jos į namus, tai kur jie skrieja?

Jiedu priartėjo prie pamiškės. Siauros pušų viršūnės lingavo vėjyje, o skrendant virš tuščių smėlėtų paplūdimių buvo matyti, kaip šie žvilga. Jie artinosi prie mažos salelės netoli kranto. Taibio sala. Būdama vaikas lankėsi ten dešimtis kartų...

Ir kartą neseniai... mažoje medinėje trobelėje stačiu stogu ir iš kamino rūkstančiais dūmais. Raudonos durys su stiklu, dėmėtu nuo druskos nuosėdų. Langas į nedidelę mansardą. Atrodė pažįstama, bet Liusė jautėsi tokia pavargusi ir pastaruoju metu buvo mačiusi tiek visokių vietų, kad kol kojomis nepalietė minkštos dumblinos žemės, neatpažino, jog tai ta pati trobelė, kurioje buvo apsistojusi, kai paliko „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą.

Kai Danielis jai papasakojo apie kartu praleistus gyvenimus praeityje, kai baigėsi bjaurus mūšis kapinėse, kai panelė Sofija pavirto į kažką bjauraus ir buvo nužudyta Penė, o visi angelai kartojo Liusei, jog jos gyvenimas staiga atsidūrė pavojuje, ji išmiegojo šioje trobelėje tris košmariškas naktis.

– Galime čia pailsėti, – tarė Danielis. – Puolusiems angelams čia saugi vieta. Turime kelias dešimtis tokių vietų, išsibarsčiusių po visą pasaulį.

Liusę turėjo nudžiuginti galimybė išsimiegoti visą naktį su Danieliu pašonėje, bet kažkas nedavė jai ramybės.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – ji stabtelėjo ant takelio, atsisuko. Pušies viršūnėje suūkė apuokas, vanduo plakėsi į krantą, bet šiaip visoje saloje buvo tylu.

– Žinau.

– Žinai?

– Mačiau, – Danielio akys apsiniaukė lyg audros debesis. – Jis tave apgavo, tiesa?

– Taip! – pravirko Liusė, plaudama užplūdusią gėdą.

– Kaip ilgai jis buvo su tavimi? – klausinėjo Danielis, lyg bandydamas užgniaužti pavydą.

– Ilgai, – susiraukė Liusė. – Bet dar blogiau – jis planuoja kažką baisaus.

– Jis visą laiką planuoja kažką baisaus, – sumurmėjo Danielis.

– Ne, tai svarbu, – Liusė žengė Danieliui į glėbį ir prispaudė delnus jam prie krūtinės. – Sakė man, sakė, kad nori pradėti viską iš naujo.

Danielio rankos tvirčiau suspaudė merginai liemenį.

– Ką jis sakė?

– Visko nesupratau. Minėjo, kad ketina grįžti į Nuopuolį, atverti Pranešėją ir surinkti visus angelus iš tos akimirkos tiesiai į dabartį. Sakė, kad ketina...

– Nutrinti visą tame tarpe buvusį laiką. Nušluoti mūsų gyvenimus, lyg jų nebūtų buvę, – kimiai pridūrė Danielis.

– Taip.

– Ne, – jis griebė merginą už rankos ir nusitempė ją prie trobelės. – Mus gali sekti. Sofija. Atstumtieji. Bet kas. Eime į vidų, kur saugu. Turi papasakoti man viską, ką jis sakė, Liuse. Viską.

Danielis beveik plėšte atplėšė raudonas medines trobelės duris ir užtrenkė už nugaros. Po akimirkos, jiems nespėjus nieko padaryti, Liusė ir Danielis pateko į galingą glėbį.

– Jūs saugūs, – su palengvėjimu sududeno balsas.

Kemas. Liusė pasuko galvą, išvydo demoną, vilkintį vien juodai – visai kaip „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos uniforma. Didžiuliai auksiniai Kemo sparnai buvo suglausti už nugaros. Jie žvilgėjo, mėtė šviesos atspindžius ant sienų. Oda buvo išblyškusi, o pats atrodė sulysęs, tik akys žibėjo lyg du smaragdai.

– Grįžome, – pavargusiu balsu patvirtino Danielis plodamas Kemui per petį. – Tik nesu tikras, ar liksime saugūs.

Kemas rūpestingai nužvelgė Liusę. Kodėl jis čia? Kodėl Danielis, regis, laimingas jį matydamas?

Danielis nusivedė Liusę prie nutriušusios pintos supamos kėdės, greta spragsinčio židinio, ir pamojo jai sėstis. Mergina susmuko į kėdę, o Danielis prisėdęs ant ranktūrio padėjo ranką jai ant peties.

Trobelė atrodė taip, kaip ir prisiminė – šilta, sausa, kvepėjo cinamonu. Siaura drobinė sudedamoji lovelė, kurioje tąsyk miegojo, buvo tvarkingai paklota. Stovėjo siauros medinės kopėčios į nedidelę mansardą virš pagrindinio kambario. Ant gegnių vis dar kabojo žalia lempa.

– Kaip sužinojai, kad reikia atvykti čia? – paklausė Kemo Danielis.

– Rolandas įžvelgė kažką šį rytą Pranešėjų viduje. Jis pagalvojo, kad galbūt tu grįžti, o gal dar kas vyksta, – Kemas nužvelgė Danielį. – Kažkas, kas turės įtakos mums visiems.

– Jei tai, ką pasakojo Liusė, tiesa, čia jau ne tas dalykas, su kuriuo susidorotume po vieną.

Kemas pakreipė galvą į Liusę.

– Žinau. Kiti jau pakeliui. Leidau sau paskleisti žinią.

Kaip tik tada mansardoje dužo langas. Danielis ir Kemas pašoko ant kojų.

– Tai tik mes! – sučiulbo Arianos balselis. Dar velkame nefilimus, tad keliavome išdidžiai lyg ledo ritulio komanda.

Aukštai plykstelėjusi šviesa – auksas ir sidabras – privertė trobelės sienas sudrebėti. Liusė pašoko kaip tik tada, kai pasirodė Ariana, Rolandas, Gabė, Molė ir Anabelė, mergina, Helstone pasirodžiusi esanti angelas. Jie lėtai sklendė nuo gegnių, visi išskleidę sparnus. Kartu jie buvo be galo spalvingi – juoda ir auksinė, balta ir sidabrinė. Spalvos rodė priešingas puses, bet štai jie čia. Kartu.

Po akimirkos nuo medinių kopėčių nubildėjo Šelbė ir Mailsas. Jie vis dar vilkėjo tais pačiais drabužiais, kuriais buvo apsirengę per Padėkos dieną – Šelbė žaliu megztiniu, Mailsas su džinsais ir beisbolo kepuraite, nors tai atrodė buvo prieš visą amžinybę.

Liusei pasidingojo, jog ji sapnuoja. Buvo taip nuostabu matyti tuos pažįstamus veidus, kuriuos tikrai abejojo kada nors išvysianti. Vieninteliai žmonės, kurių dar ilgėjosi, buvo jos tėvai ir, žinoma, Kelė, bet ir juos greitai pamatys.

Pradėdami nuo Arianos visi angelai ir nefilimai apsupo Liusę ir Danielį ratu ir dar kartą stipriai apsikabino. Net Anabelė, kurią Liusė vargiai tepažinojo. Netgi Molė.

Staiga visi puolė šūkauti vienas per kitą...

Anabelė, markstydama žėrinčius rožinius akių vokus, klausinėjo: „Kada grįžai? Mums tiek daug reikės pasivyti.“ O Gabė, bučiuodama Liusę į skruostą, sakė: „Tikiuosi, buvai labai atsargi... ir tikiuosi, kad pamatei, ką turėjai pamatyti.“ Ir Ariana: „Ar parnešei kokių lauktuvių?“ Ir uždususi Šelbė: „Ieškojome tavęs, buvome visur. Tiesa, Mailsai?“ Ir Rolandas: „Kaip gera vėl tave matyti namuose, sveiką ir gyvą, vaikeliuk.“ O Danielis visus juos tildė garsiu balsu: „Kas čia atsitempė nefilimus?“

– Aš, – Molė apsikabino Šelbę ir Mailsą. – Nori ką nors apie tai pasakyti?