Лорен Кейт - Aistringieji

– Tylos, – Sosto balsas dudeno vis garsiau. Atrodė, jog jis pavargęs, įskaudintas ir labiau abejojantis, nei Danielis galėjo įsivaizduoti esant įmanoma. – Jei vieną dieną jos siela įsikūnys ir nebus jokio vieną ar kitą pusę liudijančio sakramento, ji bus laisva pati rinktis ir pakeisti šią akimirką. Pabėgti nuo skirtos bausmės. Ir taip pasielgdama ji išlaikys paskutinį jūsų meilės, kuri, kaip sakai, yra aukštesnė nei dangaus teisės ir šeima, išbandymą; jos pasirinkimas tada ir bus jūsų išpirka arba paskutinis spaudas, sutvirtinantis bausmę. Tai viskas, ką galima padaryti.

Danielis žemai nusilenkė, ir jo praeities įsikūnijimas nusilenkė.

– Negaliu to leisti! – baubė Liuciferis. – Jiems nelemta niekada! Niekada...

– Jau nuspręsta, – sudundėjo Sosto balsas, lyg jo gailestingumas būtų išsekęs. – Nepakęsiu tų, kurie ginčysis su manimi šiuo ar kuriuo kitu klausimu. Dinkite iš čia visi, kurie pasirinkote kitą pusę ar visai neapsisprendėte. Dangaus vartai jums uždaryti!

Kažkas sublykčiojo. Pati ryškiausia visų sielų staiga užgeso.

Danguje pasidarė tamsu ir mirtinai šalta.

Angelai aiktelėjo, sudrebėjo, susigūžė arčiau vienas kito.

Tada stojo tyla.

Niekas nejudėjo, niekas nekalbėjo.

Tai, kas įvyko paskui, buvo neįsivaizduojama net Danieliui, visa tai anksčiau jau mačiusiam.

Dangus po jais suvirpėjo, baltasis ežeras persipildė ir įsiutusi garuojančio balto vandens banga užliejo viską. Pažinimo sodas ir Gyvenimo giraitė susijungė, o visas dangus purtėsi taip, kad angelai mirtinai drebėjo.

Paskui nuo sosto trenkė sidabrinis žaibas, atskėlęs vakarinį pievos kraštą. Debesų dirva išdegė juodai, o tiesiai po Liuciferiu atsivėrė juodžiausios nevilties duobė, tarsi kokia kloaka. Beviltiškai taškydamasis įtūžiu Šėtonas ir arčiausiai jo buvę angelai dingo.

O tie angelai, kurie dar turėjo pasirinkti, taip pat neteko galimybės gėrėtis dangaus lygumomis ir nuslydo į prarają. Viena jų buvo Gabė, taip pat Ariana ir Kemas, lygiai kaip ir visi kiti, brangūs jo širdžiai, – tokia buvo Danielio pasirinkimo žala. Netgi jo paties praeities „aš“, plačiai išpūtęs akis nuskriejo prie juodos skylės danguje ir dingo joje.

Danielis dar kartą įsitikino, jog nieko negalėjo padaryti, kad sustabdytų tai.

Žinojo, jog tarp Nuopuolio ir tos akimirkos, kai angelai palies žemę, likęs devynias dienas trukęs kvaitulingas kritimas žemyn. Negalėjo leisti sau iššvaistyti devynių dienų neieškodamas Liusindos. Danielis nėrė į prarają.

Ant krašto į niekur Danielis pažvelgė žemyn ir pastebėjo ryškią dėmę – toliau nei galima įsivaizduoti, – tolimiausią daiktą. Tai buvo ne angelas, bet pabaisa, juodesniais už naktį sparnais. Ir skrido prie jo, kilo aukštyn . Kaip?

Danielis buvo ką tik matęs Liuciferį danguje vykusiame teisme. Jis krito pirmasis ir turėtų būti toli apačioje. Bet vis tiek ten niekas kitas, tik jis. Danielis susikaupęs bandė įžiūrėti, o kai suprato, kad baisūnas pasikišęs po sparnu kažką nešasi, sparnai įkaito nuo pašaknų iki pat galiukų.

– Liusinda! – suriko Danielis, bet Šėtonas jau buvo paleidęs ją.

Visas pasaulis tarsi sustojo.

Danielis nematė, kur paskui pasuko Liuciferis, nes pats jau skriejo per dangų prie merginos. Jos siela liepsnojo taip ryškiai ir taip pažįstamai. Jis nėrė pirmyn, sparnus priglaudęs taip arti kūno, jog smigo greičiau nei atrodė įmanoma, taip greitai, jog pasaulis aplinkui išskydo. Ištiesė ranką ir...

Liusė krito jam į glėbį.

Danielis tuojau pat išskleidė sparnus, padarė tarsi apsauginį skydą aplink merginą. Iš pradžių ji atrodė nustebusi, lyg būtų pabudusi iš siaubingo sapno, giliai dūsaudama ilgai žvelgė Danieliui į akis. Paskui palietė jo skruostą, perbraukė pirštais dilgčiojančius sparnų pakraščius.

– Pagaliau, – Danielis atsikvėpė, įsisiurbė jai į lūpas.

– Radai mane, – sušnibždėjo mergina.

– Visada.

Visai po jais daugybė puolusių angelų nušvietė dangų lyg tūkstančiai skaisčių žvaigždžių. Visus, rodės, traukia vieną prie kito kažkokia nematoma jėga, tarsi per ilgą kritimą iš dangaus jie klijuotųsi. Buvo ir tragiška, ir kartu kėlė susižavėjimą. Akimirką atrodė, kad angelai pradės kaisti ir nuostabiai gražiai sudegs. Kol Danielis ir Liusė stebėjo, dangų perskrodė juodas žaibas – jis tarsi apsupo ryškiai švytinčią puolančiųjų gausybę.

Tada viskas, išskyrus Liusę ir Danielį, visiškai aptemo. Tarsi visi angelai – visi iki vieno – būtų sukritę į kokią kišenę danguje.

Epilogas

VIEN TIK TAI

DŽORDŽIJOS VALSTIJA, SAVANA

2009 M. LAPKRIČIO 27 D.

Tai buvo paskutinis Pranešėjas, pro kurį Liusė jau labai seniai norėjo žengti. Kai Danielis ištiesė ranką atverti šešėlį, krintantį nuo nepaaiškinamai paryškėjusių žvaigždžių tame keistame, niekur esančiame danguje, Liusė net neatsisuko atgal. Ji tik skubiai įsikibo vaikino rankos ir juto vien palengvėjimą. Dabar ji su Danieliu. Kad ir kur keliautų, bus namuose.

– Palauk, – sustabdė vaikinas, kol ji dar nespėjo nerti į šešėlį.

– Kas yra?

Jo lūpos perbraukė jai raktikaulį. Mergina išrietė nugarą, sugriebė jam už kaklo ir prisitraukė mylimąjį artyn. Bučiuojantis jų dantys susilietė, susipynė liežuviai, ir kol Liusė būtų galėjusi taip likti, jai net nebūtų reikėję kvėpuoti.

Jie paliko tolimą praeitį karštai bučiuodamiesi – tas bučinys buvo taip seniai lauktas ir toks aistringas, kad Liusei viskas aplinkui tarsi išsiliejo migloje. Tai buvo bučinys, apie kurį daugelis žmonių svajoja visą gyvenimą. Čia buvo siela, kurios Liusė ieškojo nuo tada, kai paliko Danielį tėvų namo kieme. Ir jiedu vis dar laikėsi kartu, kai Danielis išniro iš Pranešėjo po taikiai plūduriuojančiu sidabriniu debesėliu.

– Dar, – tarė Liusė, kai Danielis pagaliau atsitraukė nuo jos. Jiedu buvo taip aukštai – Liusė vos įžiūrėjo apačioje plytinčią žemę. Mėnulio nušviesto vandenyno platybes. Mažutes baltas bangeles, dūžtančias į patamsėjusį krantą.

Danielis nusijuokė ir vėl ją prisitraukė. Negalėjo nustoti šypsojęsis. Taip buvo gera justi Liusę šalia, o žvaigždžių apšviesta oda atrodė nuostabiai. Kuo daugiau jiedu bučiavosi, tuo labiau Liusė įsitikino, jog niekada nepasisotins. Buvo labai nedidelis skirtumas – ir vis tiek pats didžiausias visų skirtumų gyvenime – tarp Danielio, kurį sutikdavo, kai lankėsi praeities gyvenimuose, ir Danielio, dabar spaudžiančio lūpas prie josios. Pagaliau Liusė galėjo bučiuotis neabejodama savimi, jų meile. Juto nevaržomą laimę. Ir tik pagalvokite – ji vos nepasidavė.

Pradėjo aiškėti realybė. Jai nepasisekė kelionė, kurioje tikėjosi sunaikinti ją ir Danielį lydintį prakeiksmą. Ją apgavo, sugundė... Šėtonas.

Nors ir nenorėjo nustoti bučiuotis, Liusė sulaikė šiltą Danielio veidą delnuose. Pažvelgė jam į violetines akis, pabandė sukaupti drąsos.

– Atsiprašau, – tarė, – kad taip pabėgau.

– Nereikia atsiprašinėti, – nuoširdžiai atsakė vaikinas. – Turėjai keliauti. Taip turėjo įvykti, nes buvo išpranašauta, – jis vėl nusišypsojo. – Padarėme tai, ką turėjome padaryti, Liusinda.

Merginą užplūdo šiluma ir vėl apsvaigo galva.

– Jau buvau pradėjusi manyti, kad niekada tavęs nepamatysiu.

– Kiek kartų esu tau kartojęs, jog visada rasiu tave? – priminė Danielis ir apsuko ją taip, kad jos nugara glaudėsi jam prie skruosto. Pabučiavo sprandą, apsivijo rankomis liemenį – jiedu taip skrisdavo – ir pakilo.