Лорен Кейт - Aistringieji

Dvidešimtas skyrius

KELIONĖS PABAIGA

DANGAUS VARTAI

NUOPUOLIS

Žinoma, visą laiką buvo tik viena vieta, kur galėjo rasti ją.

Pirmoji vieta. Pradžia.

Danielis vartaliodamasis krito į pirmąjį gyvenimą, pasiruošęs laukti ten, kiek tik reikės, kol Liusė taip pat atkeliaus. Jis paims ją ant rankų ir sušnibždės į ausį: „Pagaliau. Radau tave. Niekada nepaleisiu.“

Danielis žengė iš šešėlio ir sustingo nuo akinančiai ryškios šviesos.

Ne. Tai ne toji vieta, į kurią keliavo.

Šis ambrozija dvelkiantis oras ir skaisčiai baltas dangus... Toji kosminė nepaliaujančiai plieskianti šviesa. Nuo vaizdo, kaip baltos debesų bangos trinasi į juodą šešėlį, sugniaužė krūtinę. Ten, tolumoje, jokių abejonių, tyliai, be pabaigos gaudžia ta pati trijų natų melodija. Tai amžinybės valdovo sosto muzika, kurią skleidžia spindinti šviesa.

Ne. Ne! Ne!

Jis neturėtų čia būti. Norėjo susitikti su Liusinda per jos pirmąjį įsikūnijimą Žemėje. Kaip iš daugybės vietų jis nutūpė būtent čia?

Sparnai instinktyviai išsiskleidė. Jausmas buvo visai kitoks, nei jiems skleidžiantis Žemėje – visai ne tas palengvėjimas, kad pagaliau leido sau išskleisti sparnus – čia tai atrodė taip įprasta, kaip mirtingajam kvėpuoti. Danielis žinojo, jog švyti, bet ne taip, kaip kartais švytėdavo mėnulio šviesoje. Čia jo didybės nereikėjo slėpti ir nereikėjo niekam demonstruoti. Taip buvo, ir tiek.

Tiek daug laiko praėjo nuo to meto, kai Danielis buvo namuose.

Namai jį traukė. Traukė visus juos taip, kaip vaikystės namų kvapas – pušys, namuose kepti sausainiai, malonus vasaros lietus ar tėvo cigaro aromatas – gali traukti mirtingąjį. Ta trauka buvo labai galinga. Štai kodėl Danielis pastaruosius šešis tūkstančius metų laikėsi atokiai.

O dabar sugrįžo, ir tai buvo ne jo paties valia.

Tai tas cherubinas!

Išblyškęs, plonytis angelas jo Pranešėjo viduje – jis apgavo Danielį.

Plunksnos ant Danielio sparnų pasišiaušė. Kažkas tam angelui negerai. Jo svarstyklių ženklas per daug šviežias. Vis dar iškilęs raudonavo ant sprando, lyg būtų neseniai išdegintas...

Danielis nuskrido tiesiai į kažkokius spąstus. Turi dingti iš čia, kad ir kas būtų.

Aukštyn. Čia visada kyli tik aukštyn. Visada sklendi tyriausiu oru. Jis išskėtė sparnus, pajuto, kaip jais nuvilnija balta migla. Nusklendė virš perlamutru žvilgančių miškų, skriejo virš Pažinimo sodo, apsuko Gyvenimo giraitę. Paskui praskriejo pro ežerus, tarsi iš balto atlaso, ir spindinčių sidabru dangaus kalnus.

Čia praleido tiek daug laimingų epochų.

Ne.

Visa tai turi ir likti sielos prisiminimais. Nėra laiko nostalgijai.

Sulėtinęs greitį Danielis priskrido Sosto pievą. Ši atrodė būtent taip, kaip jis ją ir prisiminė – plokščia lyguma su ryškiai baltų debesų dirva, vedanti tiesiai ten, kur buvo visa ko centras. Pats sostas akinančiai ryškus, skleidžiantis tyros dievybės šilumą, tokią švytinčią, kad net angelui buvo neįmanoma žiūrėti tiesiai į ją. Niekas negalėjo prieiti arčiau ir pažiūrėti į Kūrėją, kuris sėdėjo ant sosto apsisiautęs šviesa. Nieko nuostabaus, kad įprastai visą esybę vadindavo Sostu.

Danielio žvilgsnis nuklydo prie Sostą supančių puslankiu išsidėsčiusių sidabro spalvos atbrailų, kurių kiekviena buvo pažymėta vis kito arkangelo vardu. Čia vykdavo jų susirinkimai, tai vieta garbinti, sušaukti visus ir perduoti žinias Sostui.

Ten pat, šalia dešinio viršutinio Sosto kampo, spindėjo altorius, kuris anksčiau tarnavo kaip krėslas. Jis egzistavo lygiai tiek pat, kiek ir Sostas.

Tačiau dabar tebuvo septyni altoriai. O kažkada anksčiau – aštuoni.

Palaukite...

Danielis susiraukė. Jis žinojo, jog pateko čia pro dangaus vartus, bet net nesusimąstė, kada tiksliai. O tai svarbu. Sostas buvo taip išderintas tik labai trumpai – kažkurį laikotarpį tuojau, kai Liuciferis išdėstė planus palikti dangų, bet kiti dar nebuvo pašaukti rinktis kieno nors pusę.

Danielis atvyko akimirką po Liuciferio išdavystės, bet prieš Nuopuolį.

Tuojau turėjo prasidėti didžioji nesantaika, per kurią kai kurie liks danguje, o kai kurie susidės su Pragaru, kai Liuciferis jų akyse virs Šėtonu, o didžioji Sosto ranka nušluos nuo dangaus legionus angelų, kurie kūlvirsčiais risis žemyn.

Danielis priskrido arčiau pievos. Darnūs garsai aidėjo garsiau, kaip ir angelų choro gaudimas. Pieva švytėjo nuo visų skaisčiausių sielų susirinkimo. Jo praeities „aš“ taip pat turėtų būti ten – ten buvo visos sielos. Švytėjimas buvo toks ryškus, kad Danielis negalėjo aiškiai matyti, bet jo prisiminimai pakuždėjo, jog Liuciferiui buvo leista surengti susirinkimą, pernešus savo sidabrinį krėslą į tolimą pievos galą, priešpriešiais Sostui, tik ne tokiame pat aukštyje. Kiti angelai buvo susirinkę priešais Sostą pievos viduryje.

Vyko vardinis patikrinimas, paskutinė akimirka, kai jie dar buvo kartu – paskui dangus neteko pusės jam priklausančių sielų. Tuo metu Danielis stebėjosi, kodėl Sostas iš viso leido, kad taip nutiktų. Ar tas, kuris turėjo valdžią viskam, manė, jog Liuciferio kreipimasis į angelus baigsis visišku pažeminimu? Kaip galėjo Sostas taip suklysti?

Gabė pasakojo apie vardinį patikrinimą stulbinančiai tiksliai. O štai Danielis mažai ką teprisiminė – gal tik švelnų brūkštelėjimą sparnu, lyg solidarumo patvirtinimą. Brūkštelėjimą, kuris sakė „esi ne vienišas“.

Galbūt buvo būdas, kaip kitaip surengti patikrinimą, kad prakeiksmas, kuris juos ištiko paskui, nebūtų taip sunkiai kirtęs. Sudrebėjęs iki sielos gelmių Danielis suvokė, jog galėtų šiuos spąstus išnaudoti kaip galimybę.

Žinoma! Kažkas perkeitė prakeiksmą, kad Liusindai būtų būdas pasitraukti. Visą šį laiką vydamasis ją, Danielis manė, jog tai pati Liusinda. Kad per kažkurį neapdairų skrydį atgal į praeitį mergina atvėrė laiko kilpą. Bet gal... gal tai buvo pats Danielis.

Dabar jis čia. Gali tą padaryti. Kažkuria prasme jis jau turėjo būti taip padaręs. Persekiojo savo įsikūnijimus, šokinėdamas tūkstantmečius šen ir ten, kol galop atkeliavo čia. Tai, ką padarys dabar, šioje vietoje, nuvilnys per visus iki vieno Liusės gyvenimus. Galop viskas ėmė įgauti prasmę.

Jis bus tas, kuris sušvelnins prakeiksmą, leis Liusindai gyventi ir keliauti po praeitį – tai turėjo prasidėti būtent čia. Ir turėjo prasidėti su Danieliu.

Jis nusileido ant lygaus debesies, besiliečiančio su švytinčiu pievos pakraščiu. Ten stovėjo šimtai, tūkstančiai angelų, užlieję pievą švytinčiu nerimu. Kai Danielis įsimaišė į minią, iš jos sklido stulbinanti šviesa. Niekas nesuvokė, jog jis iš kito laiko – įtampa ir baimė tarp angelų buvo per ryški.

– Laikas atėjo, Liuciferi, – nuo Sosto pasigirdo Jo balsas. Šis balsas suteikė Danieliui nemirtingumą, ir viską, ką siūlė amžinasis gyvenimas. – Ar tu tikrai to nori?

– Ne tik mums, bet ir kitiems angelams, – kalbėjo Liuciferis. – Laisva valia – tai, ko kiekvienas trokšta, ne tik mirtingieji vyrai ir moterys, kuriuos stebime iš viršaus, – Liuciferis dabar kreipėsi į angelus degdamas ryškiau nei ryto žvaigždė. – Debesų pieva buvo padalyta – matote nubrėžtą ribą. Dabar jūs laisvi rinktis.

Pirmasis dangiškas raštininkas stojo prie Sosto ir tviskančiai švytėdamas pradėjo šaukti visus vardais. Pradėjo nuo žemiausio rango angelų – septynių tūkstančių aštuonių šimtų dvylikos dangaus sūnų.

– Gelielis, – šaukė raštininkas, – paskutinis dvidešimt aštuonių angelų, kurie valdo mėnulio rūmus.