Лорен Кейт - Aistringieji

Dega sparnai.

– Danieli! – sušuko ji. Tai, kas atrodė lyg jo sparnai, skriejo per liepsnų bangas, pagaudavo ugnį, bet nesvilo, lyg patys būtų ugniniai. Liusė įžvelgė tik baltus sparnus ir violetines akis. – Danieli?

Ugnis ritosi per tamsą lyg didžiulė banga vandenynu. Sudužusi į nematomą krantą, visu smarkumu užliejo Liusę, apėmė visą kūną, galvą ir nusirito toli už jos.

Paskui, lyg kas būtų užspaudęs pirštais žvakę, skubus šnypštimas, ir viską užliejo juoduma.

Į nugarą pūtė šaltas vėjas. Oda pašiurpo. Liusė apsikabino, susigūžė, pritraukė kuo arčiau savęs kelius ir nustebo supratusi, jog po kojomis nėra jokios žemės. Ji lyg ir neskrido, tik šiaip be jokios krypties plūduriavo ore. Ši tamsa – ne Pranešėjas. Ji nepanaudojo strėlės, bet ar kažkaip... numirė?

Liusė išsigando. Nežinojo, kur ji yra, suprato tik tiek, jog liko viena.

Ne. Kažkas dar. Girgždėjimas. Blausi pilka šviesa.

– Bilai! – pamačiusi padarą Liusė suriko, jai taip palengvėjo, jog net pradėjo juoktis. – Oi, ačiū Dievui. Maniau, kad pasiklydau, maniau – et, nesvarbu, – ji giliai atsiduso. – Negalėjau to padaryti. Negalėjau nužudyti savo sielos. Rasiu kitą būdą, kaip sulaužyti prakeiksmą. Mes su Danieliu nepasiduosime, neapleisime vienas kito.

Bilas buvo toli, bet skriejo jos link darydamas ore kilpas. Kuo arčiau buvo, tuo didesnis atrodė, vis augo, kol tapo dvigubai, paskui trigubai, o galop dešimt kartų didesnis už tą mažą akmeninę chimerą, su kuria mergina keliavo. Tada prasidėjo tikrasis pasikeitimas.

Chimerai už pečių išdygo pora storų, stambių juodų kaip anglis sparnų, iš jo mažų akmeninių sparniukų tik duženos išsilakstė į šalis. Ant kaktos buvusios raukšlės gilėjo, išsiplėtė per visą kūną, kol padaras liko siaubingai susiraukšlėjęs ir senas. Nagai ant užpakalinių ir priekinių letenų vis ilgėjo, darėsi aštresni ir pagelto. Aštrūs kaip skustuvai jie žvilgėjo tamsoje. Padaro krūtinė išsipūtė, apžėlė tankiais garbanotais plaukais, o pats jis vis didėjo, tapo nenusakomai didesnis nei anksčiau.

Liusė pasistengė užgniaužti gerklėje besikaupiančią dejonę. Jai pavyko tol, kol pilkos akmeninės Bilo akutės, buvusios blausios, sužioravo raudonai lyg ugnis.

Tada Liusė suriko.

– Tu visada darydavai netikusius pasirinkimus, – Bilo balsas skambėjo siaubingai – sodrus, gargiantis, užkimęs – jis draskė ne tik Liusės ausų būgnelius, bet vertė drebėti net jos sielą. Padaras iškvėpė, padvokė mirtimi.

– Tu... – Liusė nesugebėjo suregzti sakinio. Buvo tik vienas žodis tam piktam padarui priešais ją, bet baugino vien mintis, kad tektų ištarti jį garsiai.

– Blogiukas? – nusikvatojo Bilas. – Staigmena! – riktelėjo, garsą „ai“ nutęsdamas taip ilgai, kad Liusė jau manė, jog susirietęs užsikosės, bet nieko panašaus neįvyko.

– Bet... tu mane tiek daug išmokei. Padėjai man suprasti... kodėl tu... kaip – visą laiką?

– Apgaudinėjau tave. Liusinda, aš taip ir elgiuosi .

O ji rūpinosi Bilu, tokiu suktu ir šlykščiu. Ji juo pasitikėjo, klausė jo ir vos nenužudė savo sielos, nes jis taip jai liepė. Ši mintis buvo ypač skaudi. Ji vos neprarado Danielio tik per Bilą. Ji galėjo netekti jo ateityje – vis per tą patį Bilą. Bet tai buvo ne Bilas...

Net ne paprastas demonas, visai ne kaip Stivenas ar net Kemas blogiausiomis akimirkomis.

Tai buvo Šėtono įsikūnijimas.

Ir jis keliavo su Liuse, visą tą laiką šnopavo jai į ausį.

Mergina pabandė nusisukti, bet padaro tamsa plytėjo visur. Atrodė, lyg ji plūduriuotų nakties danguje, tik visos žvaigždės būtų likusios neįmanomai toli – Žemės nebuvo nė ženklo. Netoliese tamsavo dar juodesni plotai, sukosi lyg bedugnės. Kartkartėmis sušvisdavo šviesos pluoštas, tarsi koks vilties žiburys. Paskui šviesos visai dingo.

– Kur mes? – paklausė Liusė.

Išgirdęs tokį beprasmį klausimą, Šėtonas tik sušnarpštė.

– Niekur, – tarė jis. Balsas toli gražu nebuvo panašus į jos kelionės draugo balsiuką. – Tamsioje nieko gelmėje ir kartu visko centre. Tai nei Dangus, nei Žemė, nei Pragaras. Vieta, kur kryžiuojasi tamsiausi keliai. Tavo protas to nepajėgus suvokti, tad galbūt tau atrodo, – raudonos padaro akys išsprogo, – baisu.

– O tie šviesos blyksniai? – paklausė Liusė, bandydama neišsiduoti, kokia baisi ši vieta jai atrodė. Ji buvo jau pastebėjusi bent keturis šviesos blyksnius, ryškius iš niekur pliūptelinčius, tuojau pat pranykstančius tamsesniuose dangaus plotuose.

– Ak, šitie, – Bilas Liusei per petį stebėjo, kaip vienas toks šviesulys žybteli ir pranyksta. – Keliauja angelai. Demonai. Karšta naktelė, tiesa? Regis, visi kažkur skuba.

– Taip, – Liusė laukė, kol danguje vėl žybtelės šviesa. Kai ji pasirodė, ant merginos krito šešėlis, ir ji įsikibo į jį nagais – be galo troško atverti Pranešėją, kol šviesa nedingo. – Ir aš taip pat.

Pranešėjas jos rankose skubiai plėtėsi, toks sunkus, lankstus, greit pasiduodantis, jog Liusė akimirką net pamanė, jog jai pavyks.

Tačiau pajuto, kaip šonus sugniaužia šlykštūs gniaužtai. Bilas laikė jos kūną suspaudęs purvinais nagais.

– Aš dar nepasiruošęs atsisveikinti, – sušnabždėjo jis balsu, nuo kurio kūnas ėjo pagaugais. – Matai, kaip pradėjai patikti man. Ne, palauk, ne taip. Visą laiką ... mėgau tave.

Liusė juto, kaip šešėlis tarp jos pirštų išsisklaido sruogelėmis ir išgaruoja.

– Ir kaip visi mylintys, noriu, kad būtum su manimi, ypač dabar, kai sužlugdei mano planus. Ir vėl.

– Na, dabar bent jau turiu tikslą, – atšovė Liusė, tampydamasi jo gniaužtuose. Iš to nebuvo jokios naudos. Padaras tik tvirčiau sugniaužė ją, spaudė iki kaulų.

– Tu visada turėjai vidinės ugnies. Man tai patinka, – Bilas nusišypsojo, bet atrodė siaubingai. – Ech, kad toji kibirkštėlė taip ir liktų tavo viduje, tiesa? Kai kam tiesiog nesiseka meilė.

– Nekalbėk man apie meilę, – atkirto Liusė. – Negaliu patikėti, kad klausiausi žodžių iš tavo snukio. Tu ničnieko nenutuoki apie meilę.

– Tai jau esu girdėjęs. Bet taip jau nutiko, kad žinau vieną svarbų dalykėlį apie meilę. Tu manai, jog jūsiškė meilė didesnė už Dangų ir Pragarą, ir visa kita, kas telpa tarp jų. Bet tu klysti. Tavo meilė Danieliui Grigoriui yra mažiau nei nereikšminga. Ji visiškas niekas!

Padaro riksmas tarsi sprogimo banga nupūtė merginos plaukus. Ji žiopčiodama gaudė orą.

– Sakyk, ką nori. Myliu Danielį. Visada mylėsiu. Ir tai niekaip nesusiję su tavimi.

Šėtonas pakėlė ją prie savo raudonų akių, skaudžiai žnybdamas odą aštriausiu smiliaus nagu.

– Žinau, kad myli jį. Tu dėl jo pametusi galvą. Bet pasakyk kodėl?

– Kodėl?

– Kodėl? Kodėl būtent jį? Išsakyk tai žodžiais. Priversk mane pajusti . Noriu, kad sujaudintum.

– Tam yra milijonas priežasčių. Aš paprasčiausiai myliu.

Dantyta padaro šypsena dar labiau praplatėjo, jam iš gelmės išsiveržė garsas, tarsi būtų urzgę tūkstančiai šunų.

– Tai buvo išbandymas. Neišlaikei, bet tai ne tavo klaida. Ne visai tavo. Tik šalutinis jūsų prakeiksmo efektas. Tu nebegali rinktis.

– Netiesa. Jei prisimeni, ką tik padariau didelį pasirinkimą nežudyti savo sielos.

Žodžiai Bilą supykdė – matė iš to, kaip užsiplieskė jo šnervės, kaip ištiesęs leteną sugniaužė kumštį ir lopinėlis žvaigždėto dangaus dingo, lyg kažkur būtų paspaustas šviesos jungiklis. Bet padaras dar ilgai tylėjo. Tik spoksojo šalin, į tamsą.