Лорен Кейт: Puolusieji

LAUREN KATE

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

JŪRATĖ PAVLOVIČIENĖ

Versta iš: Lauren Kate

Fallen

Delacorte Press, 2009

Iš anglų kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė

Viršelį kūrė Andrius Morkeliūnas

Maketavo Alma Liuberskienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-407-7

Copyright © 2009 by Tinderbox Books, LLC and Lauren Kate

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jūratė Pavlovičienė, 2011

© Viršelio dizainas, Andrius Morkeliūnas, 2011

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2011

Skiriu savo šeimai, su padėka ir meile

Padėka

Labai ačiū visiems iš Random House ir Delacorte Press, kurie tiek daug ir taip gerai padarė. Vendei Lodžijai, kurios lengvas dosnumas ir entuziazmas padrąsino mane pradėti. Kristai Vitolai, kuri atliko daug nematomų darbų. Brendai Šildgen iš Kalifornijos universiteto už medžiagą ir įkvėpimą. Nadiai Korner už tai, kad padėjo visa tai pastatyti ant kojų. Tedui Meilaveriui už aštrią, malonią ir linksmą redaktoriaus pagalbą. Maiklui Stirnsui, buvusiam viršininkui, dabar patikimam kolegai ir draugui. Tu – tiesiog genijus.

Dėkoju savo tėvams, savo seneliams, Robiui, Kim ir Džordanui, naujajai savo šeimai Arkanzase. Man trūksta žodžių, kai pagalvoju apie nenutrūkstamą jūsų paramą. Myliu jus visus.

Ir Džeisonui, kuris kalbasi su manimi apie veikėjus, tarsi jie būtų realūs žmonės, kol imu juos suprasti. Tu įkvepi mane, tu keli man iššūkius, priverti juoktis kiekvieną dieną. Tu turi mano širdį.

Bet rojus užrakintas ir užsklęstas...

Turime apkeliauti pasaulį ir pažiūrėti –

galbūt galinės durys dar paliktos atviros

HEINRICHAS FON KLEISTAS „Apie marionečių teatrą“

PRADŽIA

HELSTONAS, ANGLIJA, 1854 M. RUGSĖJIS

Maždaug vidurnaktį jos akys galų gale įgijo pavidalą. Žvilgsnis buvo gudrus, ryžtingas, bet kartu ir nedrąsus, susirūpinęs. Taip, tai buvo tos akys. Nuo dailios kaktos žemyn leidosi tamsių plaukų kaskados.

Norėdamas įvertinti, kaip sekasi, jis ištiesė rankas ir iš tolo pažvelgė į popieriaus lapą. Buvo sunku dirbti nematant jos priešais save, tačiau jis niekada nesugebėtų piešti moters akivaizdoje. Nuo tos dienos, kai atvyko iš Londono – ne, nuo tada, kai pirmą kartą ją išvydo, – jis visada stengėsi jos vengti.

Deja, ji kasdien vis artinosi, o kiekviena diena atrodė dar sunkesnė už praėjusiąją. Būtent dėl to jis rytais iškeliaudavo į Indiją, į Šiaurės ar Pietų Ameriką – tiksliai net nežinojo kur, ir jam tai nerūpėjo. Kur benukeliautų, visur buvo lengviau negu pasilikti čia.

Jis vėl palinko prie piešinio, nykščiu nuo portreto apatinės lūpos nutrynė anglinio pieštuko žymę, pavirtusią rūgščia raukšlele, ir atsiduso. Bedvasis popierius – žiaurus apgavikas – buvo vienintelis būdas pasiimti ją su savimi.

Jis išsitiesė oda aptrauktoje bibliotekos kėdėje ir staiga už nugaros pajuto švelnų šilumos dvelktelėjimą.

Ji.

Vien nuo jos artumo apimdavo keistas jausmas – atrodydavo, kad kūną apgaubia liepsnojančio rąsto skleidžiama šiluma. Net neatsigręžęs žinojo, kad ji netoliese. Jis spėjo tarp kelių paslėpti portretą, tačiau išvengti susitikimo nebegalėjo.

Jis įsistebeilijo į kitapus svetainės stovintį minkštasuolį dramblio kaulo spalvos apmušalais, kur vos prieš kelias valandas ji netikėtai pasirodė, vėliau už kitus vakarėlio dalyvius, vilkėdama rausva šilko suknia, ir plojimais padėkojo vyriausiai šeimininko dukteriai už nuostabią klavesino partiją.

Jis apžvelgė kambarį, dirstelėjo pro langą į verandą, kur vakar ji buvo prie jo prisėlinusi su puokšte laukinių baltų bijūnų. Ji manė, kad trauka prie jo buvo nekalta, kad dažni jųdviejų pasimatymai pavėsinėje buvo tik... laimingas sutapimas. Kaip galėjo būti tokia naivi? Jis niekada nepasakys jai tiesos – turės saugoti savo paslaptį.

Jis atsistojo ir atsigręžė. Eskizus paliko ant oda aptrauktos kėdės. Apsivilkusi kuklia balta suknele, ji stovėjo prisiglaudusi prie ryškiai raudonos užuolaidos. Kelios juodų plaukų sruogos buvo išsprūdusios iš kaspino gniaužtų. Veido išraiška buvo tokia pat, kokią jis daugybę kartų vaizdavo eskizuose. Jos skruostus užliejo raudonis. Gal ji pyko? O gal susidrovėjo? Jis trokšte troško sužinoti tiesą, bet negalėjo paklausti.

– Ką čia darai? – savo balse jis pajuto susierzinimo gaideles ir tučtuojau pasigailėjo, kad elgėsi taip šiurkščiai – ji niekada nesuprastų tikrosios priežasties.

– Aš... aš negalėjau užmigti, – sulemeno ji eidama prie židinio ir kartu artėdama prie jo kėdės. – Pamačiau tavo kambaryje šviesą ir... – ji nutilo ir įsistebeilijo į savo rankas, – ir tavo siluetą už durų. Ar ketini kažkur eiti?

– Ketinau tau pasakyti... – pradėjo jis ir staiga užsikirto. Nepajėgė meluoti. Neketino pasakoti apie savo planus. Jeigu pasakytų tiesą, būtų tik blogiau. Jis ir taip leido sau nueiti per toli tikėdamasis, kad šįkart viskas bus kitaip.

Ji prisiartino ir įbedė akis į eskizų sąsiuvinį.

– Pieši mane? – nusistebėjo.

Nuostaba jos balse dar kartą priminė, kokia didžiulė praraja juos skiria.

Tai buvo puiku, arba bent jau į gera. Kelias pastarąsias dienas nuo tada, kai apsisprendė išvykti, jis iš paskutiniųjų stengėsi laikytis nuo jos atokiau. Vidinė kova išsunkė tiek daug jėgų, kad, vos pasilikęs vienas, jis kaipmat pasiduodavo nenumaldomam troškimui ją piešti. Aplankas jau buvo pilnas lapų su gražiai išlenkto kaklo, marmurinių raktikaulių ir juodo sklastymo eskizais.

Dabar jis žvelgė į piešinį ir net nejautė gėdos dėl to, kad buvo netikėtai užkluptas. Jausmas, užvaldęs tą akimirką, buvo daug blogesnis. Suvokus, kad ji gali perprasti jo jausmus ir pasijusti sugniuždyta, visą kūną užliejo stingdantis šaltis. Jis turėjo būti atsargesnis. Taip būdavo visada.

– Šilto pieno su šaukštu sirupo, – vis dar neatsigręždamas, sumurmėjo jis. Paskui liūdnai pridūrė: – Jis padės tau užmigti.

– Iš kur sužinojai? – nusistebėjo ji. – Būtent tai man duodavo mama...

– Žinau, – atsakė jis ir pagaliau atsigręžė.

Apstulbimas jos balse nebuvo netikėtas, tačiau jis dar neturėjo teisės aiškinti, iš kur sužinojo, ar papasakoti, kad praeityje, kai atslinkdavo šešėliai, dažnai atnešdavo jai šito gėrimo ir laikydavo ją glėbyje, kol nugrimzdavo į miegus.

Jis pajuto prisilietimą – atrodė, kad ranka, per marškinius palietusi petį, nudegino kiaurai, ir jis neištvėręs aiktelėjo. Šiame gyvenime jie dar nebuvo palietę vienas kito, o pirmasis kontaktas visada užgniauždavo jam kvapą.

– Pasakyk, – sušnabždėjo ji. – Ar tu išvyksti?

– Taip.

– Tada pasiimk ir mane kartu, – paskubomis išpyškino ji. Jis matė, kaip tą akimirką moteris sunkiai įkvėpė ir trokšte troško atsiimti savo žodžius. Raukšlelės, iškilusios tarp akių, puikiai atspindėjo ją užplūdusius jausmus. Pirmiausia ji užsiplieks, paskui sumiš ir pradės gėdytis savo įžūlumo. Visada taip elgdavosi. Jam teko daugybę kartų stebėti tokias scenas, todėl šįkart jis nesuklydo ir nepuolė guosti.

– Ne... – sušnabždėjo jis, o prisiminimai vienas po kito užplūdo sielą. Visada tie patys prisiminimai... – Išplaukiu rytoj. Jeigu tau rūpėčiau, daugiau nesakytum nė žodžio.

– Jeigu tu man rūpėtum... – pakartojo ji, tarsi tie žodžiai būtų skirti tik jai pačiai. – Aš ... aš myliu...