Лорен Кейт: Puolusieji

Liusė linktelėjo.

– Ir nesakyk man, kad niekada anksčiau nesi kirpusi plaukų. – Ariana atėmė iš Liusės peilį, atlenkė žirkles ir vėl įbruko į ranką. – Daugiau nė žodžio, kol negalėsi pagirti, kad aš atrodau fantastiškai.

„Grožio salone“, tėvų vonios kambaryje, mama, prieš nurėždama Liusei visus plaukus, pirmiausia surišo juos į arklio uodegą. Mergina suvokė, kad egzistuoja žymiai geresnių plaukų kirpimo būdų, tačiau visą gyvenimą vengusi kirptis, ji žinojo tik šį vienintelį. Ji suėmė Arianos plaukus į saują, nuo riešo nustūmė tamprų raištį ir, tvirtai laikydama mažas žirklutes, pradėjo kirpti.

Plaukai nukrito prie kojų. Ariana aiktelėjo ir staigiai pasisuko. Tada pakėlė „arklio uodegą“ ir apžiūrėjo ją, spindinčią saulės šviesoje. Nuo tokio vaizdo Liusei suspaudė širdį. Ji tebesisielojo dėl prarastų savo plaukų – ilgainiui jie tapo visų kitų praradimų simboliu. Arianos lūpomis perbėgo trumpas šypsnys. Mergina perbraukė rankomis nukirptus plaukus, paskui įmetė juos į krepšį.

– Nuostabu, – pareiškė. – Dabar eikime toliau.

– Ariana, – sušnabždėjo Liusė. Ji niekaip negalėjo susilaikyti. – Tavo sprandas... Jis visas...

– Randuotas? – užbaigė Ariana. – Leidžiu tau ištarti šį žodį.

Visas merginos sprandas, nuo kairiosios ausies iki pat raktikaulio, buvo rauplėtas, margas ir spindintis. Liusės mintys iškart nukrypo prie Trevoro ir klaikių vaizdų. Išvydę tą reginį, į ją negalėtų žiūrėti net jos tėvai. Dabar Liusei buvo nepakeliamai sunku matyti Arianą.

Naujoji draugė sugriebė jos ranką ir prispaudė prie randuotos odos. Ji buvo ir karšta, ir šalta vienu metu. Be to, dar lygi ir rauplėta.

– Aš to nebijau, – pranešė Ariana. – O tu?

– Nebijau, – atsiliepė Liusė, nors trokšte troško, kad Ariana paleistų jos ranką. Pagalvojus, ar šitaip būtų atrodžiusi ir Trevoro oda, jai susuko vidurius.

– Liuse, ar bijai savo tikrojo „aš“? – paklausė Ariana.

– Ne, – vėl paskubomis atsakė mergina. Tikriausiai buvo akivaizdu, kad ji melavo. Liusė užsimerkė. „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje ji tikėjosi viską pradėti iš naujo. Manė, kad čia žmonės į ją nežiūrės taip, kaip dabar žiūrėjo Ariana. Šįryt prie mokyklos vartų, kai tėtis į ausį sušnabždėjo Praisų šeimos devizą „Praisai niekada nepasiduoda“, ji tikėjosi, kad viskas taip ir bus, tačiau dabar Liusė jautėsi sugniuždyta ir pažeidžiama. Ji atitraukė ranką. – Kaip tai atsitiko? – paklausė, nuleidusi akis.

– Ar atsimeni, kad neverčiau tavęs atsakyti, kaip čia atsidūrei? – kilstelėjusi antakius, tarstelėjo Ariana.

Liusė linktelėjo.

Ariana ranka parodė į žirkles.

– Patobulink pakaušį. Padaryk, kad atrodyčiau tikrai puikiai – taip, kaip tu.

Net ir su lygiai tokia pat šukuosena Ariana neatrodytų lygiai taip pat, kaip Liusė. Mergina buvo gerokai liesesnė, tarsi ilgai badavusi. Kol Liusė mėgino tobulinti pirmą kartą gyvenime darytą šukuoseną, naujoji draugė pradėjo pasakoti apie gyvenimo „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje ypatumus.

– Štai tas narvas vadinamas Augustino korpusu. Ten trečiadienio vakarais vyksta vadinamieji socialiniai renginiai. Taip pat ir visos pamokos, – dėstė ji, rodydama į pageltusių dantų spalvos pastatą. Jis stūksojo miegamojo pastato dešinėje, nuo jo „narvą“ skyrė dar du pastatai. Atrodė, kad jį suprojektavo tas pats sadistas, kuris rengė ir „Paulinos bendrabučio“ projektą. Augustinas buvo bjaurios kvadrato formos, iki koktumo panašus į fortą, apsaugotą grotomis ir spygliuota viela. Sienas ir langus tarsi samanos dengė nenatūraliai atrodančios pilkos miglos sluoksnis, per kurį buvo neįmanoma įžvelgti, ar viduje kas nors yra.

– Nuoširdžiai perspėju, – porino Ariana, – pamokų greitai pradėsi nekęsti. Jeigu taip nenutiks, tai reikš, kad tu nesi žmogiška būtybė.

– Kodėl? Ar jos tokios blogos? – nusistebėjo Liusė. Gali būti, kad Arianai išvis nepatiko mokytis. Mergina, juodai nusilakavusi nagus, juodu pieštuku paryškintomis akimis, nešiojanti mažą juodą rankinę, kurioje vietos pakanka tik Šveicarijos kariuomenės peiliui, neatrodė panaši į knygų graužikę.

– Čia pamokos bedvasės, – paaiškino Ariana. – Dar blogiau – jos atima tavo sielą. Manyčiau, kad iš aštuoniasdešimties čia besimokančių vaikų tik kokie trys dar tebeturi sielas, – mergina žvilgtelėjo aukštyn. – Jau nekalbant apie...

Tokie naujosios draugės žodžiai nežadėjo nieko gera, tačiau Liusei labiau parūpo paskutinioji, neužbaigta jos mintis.

– Klausyk, nejaugi čia iš tiesų mokosi tik aštuoniasdešimt vaikų? – pasitikslino mergina. Vasarą, prieš iškeliaudama į Douverį, ji peržvelgė storą „Vadovą būsimiems mokiniams“ ir įsiminė daugybę ten surinktų statistinių duomenų. Viskas, ką sužinojo apie „Kardo ir kryžiaus“ mokyklą, ją labai nustebino. Mergina suprato, kad atvyko į internatinę mokyklą visiškai tam nepasiruošusi.

– Aštuonios klasės, vidutiniškai po šešis mokinius. Gana greitai viską apie visus sužinosi, – pažadėjo Ariana. – Ir atvirkščiai.

– Aš taip manau, – kramtydama lūpas pasakė Ariana. Ji juokavo, tačiau Liusė nusistebėjo: kodėl mergina sėdi čia ir ramiai šypsosi mėlynomis akimis, jeigu jau mano žinanti jos gyvenimo istoriją? Kuo ilgiau pavyks išsaugoti savo praeitį paslaptyje, tuo bus geriau.

– Tu norėsi laikytis atokiau nuo sunkiausių šios įstaigos klientų, – pridūrė Ariana.

– Sunkiausių klientų? – pakartojo Liusė.

– Mokinių, nešiojančių sekimo apyrankes, – paaiškino Ariana. – Maždaug trečdalio iš visų čia esančiųjų.

– Ir jie yra tie, kurie...

– Su kuriais tu nenorėsi turėti reikalų, – užbaigė Ariana. – Patikėk manimi.

– O ką jie daro? – kamantinėjo Liusė.

Nors Liusė troško kuo ilgiau išsaugoti paslaptyje savo istoriją, ją labai nervino tai, kad Ariana elgiasi su ja tarsi su naivia mergaite. Nesvarbu, ką padarė tie vaikai. Visi jai kartojo, kad nieko negali būti baisiau už tai, ką padarė ji. O gal yra ir šiurpesnių dalykų? Juk ji nieko nežinojo apie vaikus, gyvenančius ir besimokančius šioje skylėje. Pamėginusi įsivaizduoti kitų mokinių praeitį, ji pajuto krūtinę kaustantį ledinį siaubą.

– Hm, supranti, – nutęsė Ariana, – yra tokių, kurie buvo sukurstyti vykdyti teroristinius aktus. Arba sukapojo savo tėvus ir paskrudino ant iešmų, – kalbėdama mergina atsigręžė ir mirktelėjo Liusei.

– Užsičiaupk, – paliepė ši.

– Kalbu rimtai. Tokiems bepročiams čia taikomi daug griežtesni apribojimai negu kitiems čia esantiems paklydėliams. Mes juos vadiname supančiotaisiais .

Liusė nusikvatojo iš dramatiško Arianos tono.

– Tavo šukuosena baigta, – pareiškė ji, delnais braukdama per plaukus, kad jie šiek tiek pasišiauštų. Jie atrodė tikrai šauniai.

– Puiku, – nudžiugo Ariana. Tada atsigręžė į Liusę ir perbraukė rankomis plaukus. Jos juodo megztinio rankovės smuktelėjo žemyn, ir Liusės akys užkliuvo už juodo riešo raiščio su sidabrinių smeigių eilute. Ant kito riešo irgi buvo raištis, tačiau šis atrodė labiau... mechaninis. Ariana pastebėjo merginos žvilgsnį ir kilstelėjo antakius. Jos veide atsirado šėtoniška išraiška.

– Tai tiesa, – tarė ji, – jie tikrai siaubingi bepročiai. – Mergina išsiviepė. – Eime, tęskime apžiūrą.

Liusė neturėjo kito pasirinkimo. Ji paskui Arianą nusileido nuo tribūnų. Kai vienas iš plėšriųjų paukščių prasklendė pavojingai žemai, ji pritūpė. Ariana, rodės, nieko nepastebėjo. Ji patraukė link kerpėmis apaugusios bažnyčios, stūksančios mokyklos teritorijos dešiniajame kampe.