Лорен Кейт: Puolusieji

– Čia yra sporto salė, – aiškino Ariana profesionalaus kelionių vadovo tonu. – Taip, taip, neįgudusioms akims ji atrodo labiau panaši į bažnyčią. Kažkada taip ir buvo. Čia, „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, mes esame tarsi nusileidę į architektūrinį pragarą. Prieš kelerius metus pasirodė keli dėl mankštos pamišę psichiatrai ir pareiškė, kad pernelyg dideles vaistų dozes gaunantys paaugliai griauna visuomenę. Jie paaukojo krūvą pinigų bažnyčiai paversti sporto sale. Dabar tikisi, kad mankštindamiesi galime „žymiai natūraliau ir produktyviau atsikratyti nevilties būsenos“.

Liusė sunkiai atsiduso. Jai niekada nepatikdavo kūno kultūros pamokos.

– Nuoširdžiausiai tave užjaučiu, – pareiškė Ariana. – Trenerė Diantė yra tikras blooogis, – nutęsė ji.

Liusė nusivijo naująją draugę ir kartu apžiūrėjo likusią teritorijos dalį. Douverio mokyklos sklypas buvo išpuoselėtas, išpuoštas lygiai apgenėtais medžiais, susodintais vienodu atstumu vienas nuo kito. „Kardo ir kryžiaus“ mokykla atrodė tarsi pastatyta vidury pelkės ir seniai apleista. Iki žemės sviro varvančios gluosnių šakos, visas sienas dengė tankus susipynusių kudzu šakų tinklas, o žengus vos kelis žingsnius, po kojomis vis sužliugsėdavo purvas.

Ta vieta ne tik atrodė kaip pelkė. Oras buvo toks drėgnas, kad kaskart įkvėpus, Liusei užgniauždavo plaučius. Net kvėpuodama „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje mergina jautėsi tarsi grimztų į slankųjį smėlį.

– Akivaizdu, kad architektai, mėgindami pakeisti senos karo akademijos pastatų stilių, pateko į aklavietę. Vis tiek išėjo kažkas panašaus ir į kalėjimą, ir į viduramžių kankinimo vietą. Beje, čia sodininko nėra, – kalbėjo Ariana, nusibraukdama šiek tiek purvo nuo savo kariškų batų. – Bjauru. Hm, o čia yra kapinės.

Liusė akimis nusekė Arianos pirštą, rodantį į tolimiausią teritorijos kampą kairėje pusėje, iškart už miegamojo korpuso. Sienomis apjuostą žemės sklypą gaubė vis tirštesnė migla. Mokyklą iš trijų pusių supo tanki ąžuolų giria. Liusė negalėjo įžiūrėti kapinių – migloje atrodė, kad jos grimzta po žemės paviršiumi, – tačiau ji užuodė trūnėsius ir girdėjo medžiuose dūzgiantį cikadų chorą. Akimirką pasirodė, kad netoliese jau juda tamsūs šešėliai. Mergina pamirkčiojo, ir jie išnyko.

– Ar tai tikrai kapinės? – nusistebėjo ji.

– Taip. Seniau, pilietinio karo laikais, čia buvo karo akademija. Čia laidodavo visus žuvusius ir mirusius. Labai bjauru, – dėstė Ariana dirbtiniu pietietišku akcentu. – Smarvė sklinda iki pat dangaus, – ji pamojo Liusei. – Mes čia praleisdavome daug laiko.

Liusė įsispoksojo į Arianą manydama, kad ši juokauja. Draugė tik gūžtelėjo pečiais.

– Na, gerai, iš tiesų tik vieną kartą, – nuramino ji. – Po didžiulės farmacijos kompanijų kovos. – Liusė puikiai suprato, apie ką kalbama.

– Štai! – nusijuokė Ariana. – Ką tik mačiau ten šviesą. Kažkas yra namuose. Na, mano mieloji Liuse, tu tikriausiai esi dalyvavusi internatinių mokyklų vakarėliuose, tačiau niekada nematei, kaip vaikai linksminasi perauklėjimo mokykloje.

– O koks skirtumas? – nustebo Liusė, nutylėdama faktą, jog Douveryje niekada nebūdavo didelių vakarėlių.

– Pamatysi, – Ariana nutilo ir atsigręžė į ją. – Juk šįvakar ateisi ir dalyvausi, tiesa? – Liusė nustebo, kai naujoji draugė paėmė ją už rankos. – Pažadi?

– Kiek pamenu, tu minėjai, kad laikyčiausi atokiau nuo sunkesnių mokyklos mokinių, – pajuokavo mergina.

– Antroji taisyklė – niekada neklausyk manęs! – purtydama galvą nusikvatojo Ariana. – Aš nesveika ir nepakaltinama!

Ji vėl pasileido bėgti, o Liusė nurisnojo iš paskos.

– Palauk! O kokia buvo pirmoji taisyklė? – paklausė ji.

– Neatsilik!

Kai merginos pasuko už klasių korpuso kampo, Ariana staiga stabtelėjo kaip įbesta.

– Vaizduok, kad esi rami, – paliepė ji.

– Rami, – pakartojo Liusė.

Atrodė, kad prie Augustinu vadinamo pastato, aplink kudzu vijoklių užsmaugtus medžius, būriavosi visi kiti įstaigos mokiniai. Visi atrodė nepatenkinti, kad reikia stovėti lauke, bet nė vienas nepriminė pasirengusio eiti vidun.

Douveryje niekas nekėlė itin griežtų aprangos reikalavimų, todėl Liusė nebuvo pratusi prie uniformų, kurios mokiniams suteikdavo išskirtinumo. Nors čia visi mūvėjo vienodus juodus džinsus ir vilkėjo idiotiškus juodus trumparankovius marškinėlius atverčiama apykakle, o pečius arba juosmenį buvo apsijuosę juodais megztiniais, kiekvienas mokinys tokius drabužius dėvėjo savitai.

Grupelės merginų, sustojusių ratu ir išsipuošusių tatuiruotėmis, rankas iki alkūnių dengė daugybė apyrankių. Juodos skarelės, slepiančios jų plaukus, Liusei priminė kažkada matytą filmą apie motociklininkų gaujos merginas. Ji išsinuomojo filmą, nes manė, kad nieko nėra nuostabiau negu būti motociklininkų gaujos mergina. Dabar Liusės žvilgsnis susidūrė su merginos, stovinčios anapus pievelės, akimis. Šnairas tamsiai apibrėžtų įkypų lyg katės akių žvilgsnis privertė Liusę greitai pažvelgti ton pusėn, kur žiūrėjo mergina.

Vaikinas ir mergina stovėjo susikibę rankomis. Ant juodų jų megztinių nugarų žvyneliais buvo išsiuvinėtos kaukolės ir sukryžiuoti kaulai. Jaunuoliai kas sekundę bučiavo vienas kitam smilkinius, ausų spenelius ir akis. Kai juodu rankomis apsivijo vienas kitą, Liusė ant riešų pamatė sekimo apyrankes. Nors vaikinas ir mergina atrodė šiek tiek pavojingi, buvo akivaizdu, kad juodu smarkiai įsimylėję. Kaskart, kai šviesoje sublizgėdavo jų liežuviuose įverti auskarai, Liusės krūtinę sugniauždavo vienatvės skausmas.

Už įsimylėjėlių, prisispaudę prie sienos, stovėjo grupelė šviesiaplaukių vaikinų. Nors darėsi karšta, visi vilkėjo megztinius. Be to, po megztiniais visi vilkėjo baltus standžios medvilnės marškinius su atlenktomis apykaklėmis. Iš juodų kelnių klešnių kyšojo blizgantys juodi lakiniai batai. Iš visų mokyklos teritorijoje besibūriuojančių vaikų šie jaunuoliai Liusei pasirodė panašiausi į Douverio ugdytinius. Vis dėlto įsižiūrėjus atidžiau labai greitai paaiškėjo, kad jie smarkiai skiriasi nuo visų iki šiol pažinotų vaikinų. Nuo tokių kaip Trevoras.

Net ramiai stovėdami grupėje, šie vaikinai spinduliuote spinduliavo polinkį į agresiją. Chuliganizmą buvo galima įžvelgti jų akyse. Sunku pasakyti kodėl, tačiau Liusė akimirksniu suvokė, kad visi šios mokyklos mokiniai, kaip ir ji, turi tamsią praeitį. Visi turi paslapčių, kurių nenorėtų niekam atskleisti. Deja, mergina nesuprato, ar šis suvokimas jai padėjo pasijusti artimesnei, ar priešingai – tolimesnei nuo kitų.

Ariana pastebėjo, kad Liusė akimis tyrinėja kitus mokinius.

– Mes darome viską, ką tik suspėjame per dieną, – pasakė ji, gūžtelėdama pečiais. – Jeigu dar nematei žemai skraidančių maitvanagių, galiu pasakyti, jog ši vieta stipriai dvelkia mirtimi.

Ariana atsisėdo ant suolelio po varvančiomis gluosnio šakomis ir ranka paplekšnojo vietą šalia savęs.

Liusė praskyrė drėgnų šakų tankynę, tačiau nespėjusi atsisėsti nužiūrėjo dar vieną aprangos reikalavimų pažeidimą.

Pažeidėjas buvo labai patrauklus.

Kaklą jis buvo apsivyniojęs plačiu raudonu šaliku. Nors lauke tikrai nebuvo šalta, vaikinas ant megztinio dar vilkėjo juodą odinį motociklininko švarką. Galbūt dėl to, kad visoje mokyklos teritorijoje tai buvo tik vienintelis kitokios spalvos taškelis, Liusė negalėjo atplėšti nuo vaikino akių. Viskas aplinkui, rodės, nublanko, ir akimirką mergina net pamiršo, kur ji yra.