Лорен Кейт - Puolusieji

Liusė spoksojo į geltonus vaikino plaukus, prie jų puikiai derančią įdegusią odą, plačius skruostikaulius, akis dengiančius tamsius akinius ir švelnią lūpų formą. Ji buvo mačiusi visuose filmuose ir skaičiusi visose knygose, kad moterų širdis dažniausiai pavergia pritrenkiančios išvaizdos vyrai, kurie turi vienui vieną trūkumą: nuskeltą dantį, neklusnių plaukų verpetą ar apgamą ant kairiojo skruosto. Liusė žinojo, kodėl taip yra, – jeigu herojus būtų pernelyg nepriekaištingas, jis atrodytų neprieinamas. Nesvarbu, prieinamas ar ne, ji visada jautė silpnybę kilniam grožiui. Būtent toks atrodė šitas vaikinas.

Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jis nugara atsirėmė į sieną. Trumpą akimirksnį tų rankų glėbyje Liusė pamatė save. Mergina papurtė galvą, tačiau vizija buvo tokia ryški, kad ji vos nepuolė prie jo.

Ne. Tai buvo beprotybė. Juk taip? Net mokykloje, kurioje gyveno tiek daug bepročių, Liusė suvokė, kad šitas potraukis yra nenormalus. Juk jo net nepažinojo .

Jis kalbėjosi su žemesnio ūgio vaikinu, kurio plaukai buvo suvelti į dredus, o plati šypsena atidengė kreivus dantis. Abu garsiai ir nuoširdžiai kvatojo – Liusė kažkodėl pajuto pavydą. Ji pamėgino prisiminti, kada paskutinį kartą pati juokėsi – iš visos širdies, taip, kaip tie vaikinai.

– Tai Danielis Grigoris, – tarsi perskaičiusi jos mintis pasakė Ariana. – Galiu lažintis, kad jis patraukė kažkieno dėmesį.

– Švelniai pasakyta, – Liusė nesiginčijo, tik sutrikusi svarstė, ką apie ją pamanys Ariana.

– Taip, puiku. Žinoma, jeigu tau tokie patinka, – numykė draugė.

– Jo draugo vardas – Rolandas, – porino Ariana, linktelėdama į dredais pasipuošusio vaikėzo pusę. – Jis kietas. Tai vaikinas, kuris sugeba viską išlaikyti rankose. Supratai?

„Ne visai, – pamanė Liusė, kramtydama lūpas. – Įdomu, ką išlaikyti?“

– O, ji nepasiduoda, – nusijuokė Ariana, o paskui atsikrenkštė ir tęsė: – Niekas apie jį nieko nežino. Tai paslaptinga asmenybė. Gali būti, kad jis yra tipiškas perauklėjimo mokyklos subingalvis, atitinkantis tavo skonį.

– Aš nepažįstu subingalvių, – atkirto Liusė, tačiau tą pačią akimirką panoro atsiimti savo žodžius. Po to, kas nutiko Trevorui – nesvarbu, kas jam nutiko, – ji tikrai nesijautė turinti teisę spręsti apie kieno nors charakterį. Vis dėlto tais retais atvejais, kai bent šiek tiek užsimindavo apie tą nelemtą naktį, virš galvos pakibdavo juodas judančių šešėlių gaubtas ir ji pasijusdavo tarsi vėl sugrįžusi prie ežero.

Liusė dar sykį žvilgtelėjo į Danielį. Jis nusiėmė akinius ir įsidėjo į švarko kišenę, paskui atsigręžė pasižiūrėti į merginą.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko. Mergina pamatė, kaip jo akys išsiplėtė, o paskui staiga susiaurėjo. Tai ją gerokai nustebino. Tiesą sakant, tai buvo daugiau negu nuostaba. Kai abu žiūrėjo vienas į kitą, Liusei užgniaužė kvapą. Vaikinas jai pasirodė iš kažkur pažįstamas.

Juk ji būtų įsiminusi susitikimą su tokiu vaikinu. Jeigu būtų anksčiau jį mačiusi, tikrai atsimintų sukrėtimą, kokį patyrė dabar.

Po kelių akimirkų, kai vaikinas nusišypsojo, Liusė suvokė, kad juodu tebespokso vienas kitam į akis. Visą jos kūną užliejo šilumos banga. Kad nenugriūtų ant žemės, jai teko įsikibti į suoliuką. Mergina pajuto, kaip jos lūpos pradeda šypsotis. Staiga Danielis kilstelėjo ranką, ir ji akimirkai prarado savikontrolę.

Liusė aiktelėjo ir nuleido akis.

– Kas yra? – nesuvokdama, kas ką tik nutiko, sunerimo Ariana. – Nekreipk dėmesio. Mes nebeturime laiko. Jaučiu, kad tuoj suskambės skambutis.

Tą pačią akimirką nuaidėjo skambutis, ir visi mokiniai lėtai patraukė į pastatą. Ariana tempė Liusę už rankos ir postringavo apie tai, kur ir kada jos vėl turi susitikti, tačiau ši, po susitikimo su nuostabiu nepažįstamuoju, dar svirduliavo tarsi nublokštas paukštis. Akimirksnio karštinė jau buvo praėjusi, ir ji tetroško sužinoti viena: kokių problemų turi šis vaikinukas?

Prieš žengdama į klasę ji išdrįso atsigręžti atgal. Danielio veidas atrodė sutrikęs. Vaikinas spoksojo į ją – Liusė negalėjo apsirikti.

Antras skyrius

TINKANTYS VIENAS KITAM

Liusė turėjo popieriaus lapą su atspausdintu tvarkaraščiu, pustuštį sąsiuvinį, kurį praėjusiais mokslo metais buvo pradėjusi pildyti Douveryje per Europos istorijos pamoką, du antrojo numerio pieštukus ir mėgstamą trintuką. Ją kamavo nemaloni nuojauta, kad Ariana apie pamokas „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje sakė tiesą.

Mokytojo dar nebuvo. Klasėje netvirti suolai stovėjo surikiuoti netvarkingomis eilėmis. Reikmenų spinta buvo užbarikaduota krūvomis dulkėtų dėžių.

Blogiausia, kad kiti vaikai net nekreipė dėmesio į tokią netvarką, tartum jos nė nepastebėtų. Jie būriavosi prie lango, traukdami paskutinius cigaretės dūmus ir perkėlinėdami korteles su tapatybės numeriais nuo vienos marškinėlių vietos į kitą. Tik Todas sėdėjo prie stalo ir ant jo paviršiaus pieštuku braižė kažkokį sudėtingą piešinį. Atrodė, kad kiti nauji mokiniai jau buvo spėję įsilieti į minią. Aplink Kemą glaudžiu ratu būriavosi vaikinukai, panašūs į Douverio mokinius. Tikriausiai jie draugavo nuo tada, kai Kemas pirmą kartą atsidūrė „Kardo ir kryžiaus“ mokinių sąraše. Gabė spaudė ranką merginai, kurios liežuvį puošė auskaras. Ta pati mergina lauke neseniai glamonėjosi su vaikinu, kurio liežuvis irgi buvo perdurtas. Liusė jautėsi kvailai, nes neišdrįso prisiartinti prie kitų, o įsitaisė suole arčiau negrėsmingai atrodančio Todo.

Ariana plasnojo tarp kitų mokinių ir šnabždėjo jiems kažką, ko Liusė nesuprato. Naujoji draugė jai pasirodė tarsi barbarų princesė. Kai ji ėjo pro Kemą, šis sutaršė ką tik nukirptus merginos plaukus.

– Puikus kuokštas, Ariana, – išsišiepė vaikinas, peštelėdamas sruogą ant jos sprando. – Norėčiau pasakyti komplimentą tavo stilistui.

– Patrauk rankas, Kemai, – paliepė Ariana, nustumdama vaikinuką. – Pasakysiu tiesiai – gali tik pasvajoti. – Ji galva linktelėjo į Liusės pusę. – Dabar gali sakyti komplimentus mano naujai numylėtinei.

Kai Kemas atsigręžė į Liusę, smaragdinėse jo akyse sužibo kibirkštys. Mergina nuo žvilgsnio suakmenėjo.

– Manau, kad taip ir darysiu, – atrėžė vaikinas ir patraukė tiesiai prie jos.

Jis nusišypsojo Liusei, kuri sėdėjo blauzdas sukryžiavusi po kėde, o rankas grakščiai sudėjusi ant sunkaus piešiniais išmarginto stalo.

– Naujokai turi laikytis drauge, – tarė jis. – Supranti, apie ką kalbu?

– Maniau, kad tu anksčiau čia buvai, – atrėžė Liusė.

– Netikėk viskuo, ką kalba Ariana, – tai sakydamas jis grįžtelėjo į merginą. Ji stovėjo prie lango ir įtariai apžiūrinėjo Kemą.

– Ne, ne, apie tave ji visai nieko nesakė, – suskubo prieštarauti Liusė, mėgindama prisiminti, tiesa tai ar ne. Buvo akivaizdu, kad Kemas ir Ariana nemėgo vienas kito. Nors Liusė jautėsi dėkinga naujajai draugei, kad ji šįryt parodė mokyklos teritoriją, tačiau ji dar nebuvo pasirengusi stoti į kurio nors pusę.

– Aš prisimenu, kaip buvau čia naujokas... pirmą kartą, – Kemas nusikvatojo. – Mano gauja iširo, buvau visai sugniuždytas. Nieko čia nepažinojau. Gal reikėjo nesvarstyti ir kažkuo pasinaudoti? – jis dėbtelėjo į Arianą. – Kad išmokytų įvairiausių gudrybių…

– Tu ką, dažnai svarstai? – mestelėjo Liusė ir pati nusistebėjo koketavimo gaidelėmis savo balse.

Kemo veide nušvito švelni šypsena. Jis kilstelėjo vieną antakį ir sužiuro į merginą.