Лорен Кейт - Puolusieji

– Eikš, – prakalbo Rendė šiek tiek švelnesniu balsu. – Išjunkime tave.

Prižiūrėtoja ištiesė ranką į Arianą ir padėjo pakelti smulkų virpantį merginos kūną. Tada atsigręžė ir pakartojo Molei ir Liusei:

– Imsimės griežtesnių priemonių!

– Nekantriai lauksiu, – saldžiu balsu sučiulbo Molė ir pasilenkė pakelti lėkštę su kotletais, kuri buvo nuslydusi nuo jos padėklo.

Mergiūkštė iškėlė ją Liusei virš galvos, sekundę palaikė, paskui apvertė ir įtrynė maistą į plaukus. Mergina girdėjo žeminantį šliurkštelėjimą, o visa „Kardo ir kryžiaus“ mokykla spoksojo į maltos mėsos tyre ištepliotą naujokę.

– Labai juokinga, – prunkštelėjo Molė, iš galinės juodų džinsų kišenės traukdama mažytį sidabro spalvos fotoaparatą. – Pasakyk... „kotletas“, – sučiulbo mergiūkštė, kelis kartus spragtelėdama iš arti. – Puikiai atrodys mano bloge.

– Nuostabi skrybėlė, – pajuokavo kažkas kitame valgyklos gale. Liusė virpėdama atsigręžė į Danielį. Mintyse ji meldėsi, kad vaikinas jau būtų išėjęs. Deja, jis buvo čia ir sėdėdamas purtė galvą. Atrodė suirzęs.

Iki tos akimirkos Liusė tikėjosi, kad pavyks paprasčiausiai atsikelti ir tikrąja to žodžio prasme nusipurtyti nuo savęs konflikto pasekmes. Deja, išvydusi Danielio reakciją ji pasijuto visiškai sužlugdyta.

Ne, ji neverks visų šitų baisių žmonių akivaizdoje. Ji suėmė save į rankas, atsikėlė ir nusiėmė lėkštę. Tada, trokšdama veidu kuo greičiau pajusti vėsų orą, patraukė artimiausių durų link.

Deja, vos tik išėjusi į lauką, mergina prasmego karštoje drėgmėje – tokia pietų valstijose būna rugsėjo mėnesį. Dangus atrodė bespalvis – kažkoks pilkai rudas, negyvas ir slegiantis. Buvo sunku net įžiūrėti saulę. Liusė sulėtino žingsnį, o priėjusi automobilių stovėjimo aikštelės kampą apskritai sustojo.

Ji troško čia išvysti savo aplamdytą seną automobilį, nugrimzti nutrinta medžiaga aptrauktose sėdynėse, užvesti variklį, įjungti garso grotuvą ir išnešti kailį iš šios prakeiktos vietos. Deja, ji stovėjo ant įkaitusio šaligatvio ir galvojo apie realybę: ji pakliuvo į bėdą, o nuo pasaulio, egzistuojančio už „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos teritorijos ribų, ją skiria dveji aukšti metaliniai vartai. Be to, net jeigu galėtų iš čia išvykti... kur keliautų?

Nemalonus jausmas skrandyje pasakė viską, ką Liusė turėjo žinoti: čia – paskutinė stotelė, o reikalai klostosi bjauriai.

Tiesa buvo liūdna – „Kardo ir kryžiaus“ mokykla buvo viskas, ką ji dabar turėjo.

Mergina susiėmė veidą delnais. Ji puikiai suprato, jog turi grįžti atgal. Pakėlusi galvą ir pamačiusi ant rankų prilipusius maisto likučius, mergina prisiminė, kad jos plaukai vis dar išteplioti Molės kotletais. Fui. Kita stotelė – artimiausias tualetas.

Grįžusi į pastatą, Liusė greitai įsmuko į mergaičių tualetą. Tą pačią akimirką plačiai atsivėrė durys. Paskui ją įsigrūdo Gabė – jos plaukai atrodė dar šviesesni, o ji pati – dar tobulesnė, todėl Liusė pasijuto tarsi ką tik išnirusi iš šiukšlių konteinerio.

– Oi, atsiprašau, mieloji, – sumurmėjo mergina. Nors su pietietišku akcentu kalbantis jos balsas skambėjo maloniai, išvydus Liusę, veide susimetė raukšlės. – O, Dieve, atrodai siaubingai. Kas nutiko?

Kas nutiko? Ji paklausė tokiu tonu, tarsi apie įvykį dar nežinotų visa mokykla. Tikriausiai šita mergiotė apsimetinėjo kvaila, kad priverstų Liusę dar kartą mintyse išgyventi žeminančią sceną.

– Palauk penkias minutes, – burbtelėjo Liusė, o balsas nuskambėjo aštriau negu ji norėjo. – Esu tikra, kad paskalos čia plinta greičiau negu maro epidemija.

– Gal norėtum pasiskolinti mano dažų? – pasiūlė Gabė atkišdama šviesiai mėlyną kosmetinę. – Tu dar nematei savęs, bet kai išvysi...

– Ačiū, nereikia, – nutraukė ją Liusė ir įlindo į prausyklą.

Nežiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, ji atsuko čiaupą. Tada suvilgė veidą šaltu vandeniu ir prapliupo raudoti. Apsipylusi ašaromis, mergina paspaudė muilo indelį ir mėgino pigiais milteliais, skirtais rankoms plauti, nugremžti nuo plaukų mėsos likučius. Laimei, trinkti reikėjo tik plaukus. Drabužiai atrodė ir kvepėjo žymiai geriau. Tiesa, Liusei nereikėjo sukti galvos, kaip padaryti kuo geresnį pirmąjį įspūdį.

Prausyklos durys plačiai atsilapojo, ir Liusė, kaip į spąstus įvarytas žvėriūkštis, prisiplojo prie sienos. Įėjus nepažįstamam žmogui, ji jau tikėjosi blogiausio.

Įžengė žemo ūgio mergina, apsivilkusi daugybę sluoksnių įvairiausių drabužių. Platų jos veidą supo garbanotų rudų plaukų aureolė, o didžiuliai violetiniai akiniai judėjo ant nosies jai kvėpuojant. Mergina atrodė kukli ir rami, tačiau pirmasis įspūdis galėjo būti klaidingas. Ji abi rankas laikė už nugaros – po tokios dienos, kokią teko patirti, toks elgesys Liusei negalėjo kelti pasitikėjimo.

– Ar žinai, kad be leidimo neturi teisės čia būti? – pareiškė mergina. Ramus tonas bylojo, kad ji ketina siūlyti sandorį.

– Žinau, – pažvelgusi merginai į akis, Liusė įsitikino, jog šioje vietoje jai tikrai nepavyks atsikvėpti ir nurimti. – Aš tik...

– Juokauju, – nusijuokė mergina, pavartė akis ir atsistojo mažiau agresyvia poza. – Iš užrakinamos spintelės nukniaukiau tau šiek tiek šampūno, – paaiškino, atkišdama du nekaltai atrodančius plastikinius šampūno ir plaukų balzamo buteliukus. – Na, eikš, – paragino, pristumdama sulankstomą kėdę. – Dabar tave išprausime. Sėskis.

Iš Liusės lūpų išsprūdo keistas, iki šiol nė karto negirdėtas garsas – pusiau inkštimas, pusiau kvatojimas. Ji pati pamanė, kad tai palengvėjimo atodūsis. Akivaizdu, kad mergina su ja elgėsi maloniai. Taip, kaip elgiasi normalūs žmonės, o ne perauklėjimo mokyklos ugdytiniai! Ir netgi be jokios akivaizdžios priežasties. Malonus elgesys taip pribloškė, kad Liusė vos laikėsi ant kojų.

– Ačiū, – šiaip ne taip išlemeno Liusė, vis dar stengdamasi būti atsargi.

– O, tau tikriausiai reikėtų persirengti, – pridūrė mergina ir pasižiūrėjo žemyn į savo juodą megztinį. Tada nusitraukė jį per galvą. Po juo buvo dar vienas lygiai toks pat juodas megztinis.

Pamačiusi Liusės veide nuostabą, mergina tarė:

– Ko nustebai? Mano imuninė sistema labai silpna. Turiu vilkėti daug drabužių.

– O, taip taip, suprantu. Ar tau nieko nenutiks, jeigu būsi be šito megztinio? – nedrąsiai pasidomėjo Liusė. Ji būtų padariusi bet ką, kad tik galėtų kuo greičiau išsivaduoti iš mėsa aplipusių drabužių.

– Tikrai nieko, – patikino mergina, nusivilkdama drabužį. – Po šituo turiu dar tris. Ir dar kelis užrakinamoje spintelėje. Galiu pagelbėti. Man skaudu matyti vegetarę, ištepliotą malta mėsa. Esu labai jautri.

Liusė nustebo – iš kur nepažįstamoji galėjo sužinoti apie jos valgymo įpročius? Bet dar labiau jai rūpėjo paklausti:

– Hm, o kodėl tu man tokia maloni?

Mergina prapliupo kvatoti, paskui atsiduso ir papurtė galvą.

– Ne visos „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos merginos yra prostitutės, o vaikinai – škotai.

– Ką nori tuo pasakyti? – nusistebėjo Liusė.

– „Kardas ir kryžius“... prostitutės ir škotai. Miestelyje taip nevykusiai vadinama ši mokykla. Žinoma, tikrų škotų čia pasitaiko retai. Nenoriu varginti tavo ausų, vardydama kitas, grubesnes pravardes.

Liusė nusikvatojo.

– Norėjau pasakyti, kad ne visi šioje mokykloje yra visiški niekšai, – paaiškino mergina.