Лорен Кейт - Puolusieji

– O aš dar nenorėjau čia sugrįžti.

Liusė nukaito. Paprastai ji neprasidėdavo su rokeriais – tiesą sakant, nė vienas toks vaikinas nėra pristūmęs savo stalo arčiau jos, atsisėdęs greta ir spoksojęs tokiomis sodriai žaliomis akimis. Kemas kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė žalią gitaros mediatorių su skaičiumi 44.

– Tai mano kambario numeris. Ateik, kada tik panorėsi.

Gitaros mediatoriaus spalva buvo beveik tokia pat kaip jo akys. Liusė paklausė, kur ir kada jis jas nuspalvino, bet ji net nespėjo sugalvoti, ką jis turėtų atsakyti, kai staiga Ariana stipriai trinktelėjo delnu Kemui per petį.

– Atsiprašau, ar aš neaiškiai kalbėjau? Aš ją jau susižvejojau sau, – pareiškė draugė.

Kemas suknirkė ir nenuleisdamas akių nuo Liusės tarė:

– Žinai, aš pamaniau, kad egzistuoja toks dalykas kaip laisva valia. Gal tavo numylėtinė norėtų pati pasirinkti kelią?

Liusė pravėrė burną ketindama atsakyti, kad ji, savaime suprantama, kelią renkasi pati, tačiau ši diena yra pirmoji naujoje mokykloje ir ji tebesimoko naujų taisyklių. Deja, kol ji mintyse surinko žodžius, suskambo skambutis, įspėjantis, jog iki pamokos pradžios liko viena minutė, todėl šurmulys prie jos suolo nurimo.

Kiti vaikai sudribo į suolus netoli Liusės. Ji jau nebebuvo dėmesio centras, todėl galėjo ramiai įbesti akis į duris ir pasidairyti Danielio.

Mergina akies kampučiu matė, kaip Kemas paslapčia dirsčioja į ją. Iš pradžių ji pajuto pasitenkinimą, paskui susinervino. Liusę užplūdo nusivylimas savimi. Danielis? Kemas? Ji šioje mokykloje praleido tik keturiasdešimt penkias minutes, o jau žaidžia su dviem vaikinais. Be to, tokioje mokykloje ji atsidūrė dėl to, kad paskutinis jos susidomėjimas vaikinu baigėsi labai labai liūdnai ir siaubingai. Ji neturi teisės įsimylėti – ir netgi iškart dviejų vaikinų! – pirmąją dieną mokykloje.

Ji atsigręžė į Kemą – šis ir vėl pamojo jai ranka – ir nusibraukė nuo akių juodus plaukus. Stebėtina sėkmė – tokį žmogų pažinoti buvo naudinga. Nors šiuo metu Kemas, kaip ir ji, buvo naujokų sąrašuose, bet akivaizdu, kad „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje anksčiau jis jau buvo keletą kartų. Be to, vaikinas maloniai su ja elgėsi. Liusė galvojo apie gitaros mediatorių su kambario numeriu ir vylėsi, kad Kemas į svečius kviečiasi tikrai ne visas iš eilės. Juodu galėtų būti... draugai. Galbūt tik to jai ir reikėjo. Galbūt tada „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje ji nesijaustų tokia svetima.

Galbūt tada jai neatrodytų taip šiurpu, kad vienintelis jų klasės langas yra voko dydžio, be to, dar aptaškytas kalkėmis, o pro jį atsiveria vaizdas į masyvų kapinių mauzoliejų.

Galbūt ji pamirštų nosį kutenančią peroksido smarvę, sklindančią nuo priekyje sėdinčios šviesiaplaukės nenaudėlės.

Galbūt tada ji tikrai galėtų sukaupti dėmesį į griežtą ūsuotą mokytoją, kuris ką tik įžygiavo į klasę, sukomandavo prašausėstisįsuolus ir garsiai užtrenkė duris.

Liusės širdį žnybtelėjo nusivylimas. Jai prireikė kelių sekundžių, kad suvoktų, kodėl apėmė toks jausmas. Iki tos akimirkos, kai mokytojas užvėrė duris, Liusė vylėsi, kad pirmojoje pamokoje kartu sėdės ir Danielis.

Kokia bus kita pamoka – prancūzų kalba? Norėdama sužinoti, kurioje klasėje vyks pamoka, Liusė pažiūrėjo į tvarkaraštį. Virš jo staiga prasklendė popierinis lėktuvėlis. Jis perskrido suolą ir nusileido ant grindų greta Liusės krepšio. Mergina apsidairė, norėdama pamatyti, ar kas nors tai pastebėjo, tačiau mokytojas buvo pernelyg užsiėmęs – suspaudęs gabalėlį kreidos jis kažką rašė ant lentos.

Liusė nervingai žvilgtelėjo kairėn. Sutikęs jos žvilgsnį, Kemas linktelėjo ir flirtuodamas mostelėjo ranka. Visas merginos kūnas įsitempė. Vis dėlto atrodė, kad Kemas lėktuvėlio nepastebėjo – jį atskraidino kažkas kitas.

– Ššššša, – sušnabždėjo kažkas jam už nugaros. Tai buvo Ariana. Ji smakro judesiu parodė Liusei, kad ši pakeltų lėktuvėlį. Pasilenkusi pamatė, kad ant jo sparno mažomis juodomis raidėmis parašytas jos vardas. Pirmasis raštelis!

Jau lauki, kada galėsi išeiti?

Blogas ženklas.

Šioje pragaro skylėje sėdėsime iki pietų.

Tikriausiai ji juokavo . Liusė du kartus patikrino tvarkaraštį ir su siaubu suprato, kad trys rytinės pamokos vyks toje pačioje patalpoje – pirmojoje klasėje. Be to, visas tris ves tas pats mokytojas – ponas Koulas.

Galų gale jis atsitraukė nuo lentos ir lėtai patraukė per klasę. Naujiems mokiniams įvadinio kurso nebuvo – Liusė net nežinojo, džiaugtis dėl to ar ne. Ponas Koulas paprasčiausiai numetė konspektus ant suolų, kuriuose sėdėjo keturi naujokai. Kai priešais Liusę nukrito susegtų lapų šūsnis, ji nekantriai pasilenkė pasižiūrėti. „Pasaulio istorija“, – perskaitė. „Pergudrauti žmonijos lemtį“. Istorija visada buvo vienas iš dalykų, kuriuos Liusė išmanė geriausiai, tačiau kaip ji susijusi su lemties pergudravimu?

Įdėmiau peržvelgusi užrašus, Liusė įsitikino, kad Ariana neklydo vadindama šią vietą pragaro skyle. Jos pečius prislėgė nepakeliama skaitymo našta, didelėmis ryškiomis raidėmis atspausdinti TESTAI kas trečią pamoką, trisdešimties puslapių referatai ir jokios galimybės rinktis. Nejaugi taip ir bus? Storais skliaustais pažymėtos užduotys, kurių Liusė dar neatliko, kadangi praleido pirmąsias mokslo metų savaites. Paraštėje ponas Koulas buvo įrašęs: Ateiti pasitarti su manimi dėl papildomo rašomojo darbo . Galbūt tai dar vienas veiksmingas sielos naikinimo būdas – Liusė bijojo tai sužinoti.

Galų gale juk yra Ariana, kuri sėdi gretimoje eilėje jai už nugaros. Liusė džiaugėsi sužinojusi, kaip čia siuntinėjami rašteliai su pagalbos prašymais. Douveryje jos su Kele slapta perduodavo viena kitai popierėlius, bet šioje mokykloje reikėjo išmokti gaminti lėktuvėlius. Mergina išplėšė lapą iš sąsiuvinio ir, Arianos lėktuvą naudodama kaip pavyzdį, pradėjo lankstyti.

Po kelių minučių, praleistų mėginant įvaldyti origamio meną, ant Liusės stalo nusileido dar vienas lėktuvėlis. Ji atsigręžė į Arianą. Toji papurtė galvą ir reikšmingai pavartė akis, tarsi norėdama pasakyti: „Tau reikės labai daug visko išmokti“.

Liusė gūžtelėjo pečiais, taip išreikšdama apgailestavimą, ir nusigręžė atgal, norėdama perskaityti antrąjį raštelį.

Jeigu esi tikra dėl savo tikslo, galbūt nenorėsi skraidinti man raštelių, kuriuose minimas Danielis. Tas dabita, sėdintis už tavęs, futbolo aikštėje yra pasižymėjęs puikiais perėmimais.

Gerai, kad sužinojo. Ji net nepastebėjo, kad už nugaros sėdi Danielio draugas Rolandas. Liusė šiek tiek pasisuko ir akies krašteliu pamatė vaikino dredus. Mergina įsidrąsino, žvilgtelėjo į atverstą sąsiuvinį, gulintį ant Rolando stalo, ir perskaitė pavardę: Sparksas.

– Neperdavinėkit raštelių, – griežtai suriaumojo ponas Koulas, ir Liusė kaipmat įsigilino į pamokos medžiagą. – Nenusirašinėkit ir nežiūrėkit į vienas kito užrašus. Aš mokiausi aukštojoje mokykloje ne tam, kad nekreiptumėte į mane dėmesio.

Liusė kartu su kitais apstulbusiais mokiniais linktelėjo galvą. Tą pačią akimirką pačiame jos stalo viduryje nusileido trečiasis lėktuvėlis.

Liko tik 172 minutės!

Po šimto septyniasdešimt trijų pragariškos kančios minučių Ariana nuvedė Liusę į valgyklą.

– Ką manai? – paklausė ji.

– Tu buvai teisi, – sustingusiomis lūpomis sumurmėjo Liusė, dar negalėdama atsigauti po neįsivaizduojamai nykių pirmųjų trijų pamokų. – Kaip jis gali taip nykiai dėstyti?