Лорен Кейт - Puolusieji

Tai privertė Liusę norėti stoti šalia jo ir kovoti. Kovoti, kad liktų gyva pakankamai ilgai, jog galėtų pragyventi savo gyvenimą šalia Danielio. Kovoti dėl vienintelio dalyko, kuris, ji žinojo, buvo pakankamai geras, pakankamai kilnus ir pakankamai galingas, kad būtų verta viskuo rizikuoti.

Meilė.

Epilogas

DVI RYŠKIOS ŠVIESOS

Visą naktį jis stebėjo ją neramiai miegančią ant siauros sulankstomos lovos. Vienas tamsiai žalias stoglangis mediniame namelyje apšvietė jos kūną. Jo blanki šviesa paryškino jos blizgančius juodus plaukus, išsidraikiusius ant pagalvės, jos lygius ir po vonios rausvus skruostus.

Kiekvieną kartą, kai jūra plakdavo negyvenamą pakrantę, ji apsiversdavo ant kito šono. Jos marškinėliai be rankovių glotniai gaubė kūną, tad nors ji užsiklojo plona antklode, jis vis tiek galėjo įžiūrėti tą mažytę duobutę ant jos kairiojo peties. Jis tiek daug kartų ją bučiavo.

Sulig kiekvienu apsivertimu ji atsidusdavo per miegus ir vėl nurimdavo, o tada sudejuodavo iš gilaus sapno. Bet ar iš malonumo, ar iš skausmo – jis negalėjo pasakyti. Ji du kartus ištarė jo vardą.

Danielis norėjo nusileisti prie jos. Palikti savo vietą, pakilti nuo senų smėlėtų šaudmenų dėžių aukštai pastogėje. Bet ji negalėjo žinoti, kad jis yra čia. Ji negalėjo žinoti, kad jis yra kažkur netoliese. Negalėjo žinoti ir to, ką kelios ateinančios dienos žada jai.

Pro druskuotą langą, esantį už nugaros, jis akies krašteliu pamatė pralekiantį šešėlį. Tada išgirdo labai tylų barbenimą. Patraukdamas savo akis nuo jos kūno, jis priartėjo prie lango ir atrakino. Į vidų pasipylė liūtis, kurios šniokštimas susiliejo su jūros ošimu. Juodas debesis paslėpė mėnulį ir neapšvietė lankytojo veido.

– Ar galiu užeiti?

Kemas vėlavo.

Nors Kemas turėjo galią paprasčiausiai iš niekur atsirasti prie Danielio, Danielis atidarė langą dar plačiau ir leido jam įsiropšti vidun. Tiek daug ceremonijų ir pompastikos šiomis dienomis. Jiems abiem buvo labai svarbu įsitikinti, kad Danielis įleidžia Kemą vidun.

Kemo veidas vis dar liko šešėlyje, bet iš pažiūros neatrodė, kad būtų keliavęs tūkstančius kilometrų lietuje. Jo tamsūs plaukai ir oda buvo sausi. Jo auksiniai sparnai, dabar suskleisti ir tvirti, buvo vienintelė kūno vieta, skleidusi silpną šviesą. Tarsi jie būtų padaryti iš dvidešimt keturių karatų aukso. Nors jis ir puikiai suskleidė juos už savęs, kai atsisėdo šalia Danielio ant suskilusių medinių dėžių, Kemo sparnai veržėsi link Danielio sidabrinių sparnų. Tai buvo natūralus dėsnis – nesuprantama priklausomybė. Danielis negalėjo pasitraukti neužleisdamas aiškaus Liusės vaizdo.

– Ji tokia miela, kai miega, – tyliai prabilo Kemas.

– Ar todėl norėjai, kad ji miegotų visą amžinybę?

– Aš? Niekada. Ir aš būčiau nužudęs Sofiją už tai, ką bandė padaryti, o ne leidęs jai laisvai pabėgti į naktį, kaip tu, – Kemas palinko į priekį, atremdamas alkūnes į pastogės turėklus. Apačioje Liusė apsikamšė antklode kaklą. – Aš tiesiog noriu jos. Žinai kodėl.

– Tada man gaila tavęs. Nusivilsi.

Kemas pažiūrėjo Danieliui į akis ir patrynė savo žandikaulį tyliai nusijuokdamas.

– Ak, Danieli, tavo trumparegystė mane stebina. Tu Liusės dar neturi, – pasakė jis, dar kartą įsižiūrėdamas į Liusę. – Ji galbūt ir galvoja, kad turi. Bet mes abu žinome, kiek nedaug ji supranta.

Danielio sparnai įsitempė nuo menčių, bet jų galiukai tiesėsi į priekį. Arčiau Kemo sparnų. Jis negalėjo to valdyti.

– Paliaubos tęsis aštuoniolika dienų, – pranešė Kemas. – Bet nujaučiu, kad mums prireiks vienam kito dar iki tol.

Tada jis atsistojo nuspirdamas dėžę atgal. Girgždesiai palei lubas virš Liusės galvos privertė ją sumirksėti, bet abu angelai pasislėpė šešėliuose, jai dar nespėjus nieko pastebėti.

Jie stovėjo vienas priešais kitą, vis dar nuvarginti mūšio, bet abu žinojo, kad patyrė tik mažą dalelę to, kas laukė priešakyje.

Kemas lėtai ištiesė blyškią dešinę ranką.

Danielis ištiesė savąją.

Kol apačioje Liusė sapnavo po pačiais nuostabiausiais išsiskleidžiančiais sparnais – po tokiais, kokių dar niekada nebuvo mačiusi, – du angelai pastogėje paspaudė vienas kitam ranką.