Лорен Кейт - Puolusieji

Prie kapinių vartų mirkčiojo mėlynos ir baltos policijos šviesos, atsispindėdamos ąžuolų lapuose virš galvų. Įėjimas buvo atskirtas geltona įspėjamąja juosta.

Liusė pastebėjo juodą Rendės siluetą, užlietą kylančios saulės spindulių. Ji žingsniavo pirmyn ir atgal priešais kapinių įėjimą ir rėkė į telefono Bluetooth mikrofoną, prisegtą prie jos beformių marškinėlių apykaklės.

– Aš manau, kad turėtum jį pažadinti, – ji rėkė į prietaisą. – Prie mokyklos kažkas atsitiko. Sakau tau... nežinau .

– Turėčiau tave įspėti, – tarė Danielis, kai vedė ją nuo Rendės ir mirksinčių policijos automobilių švyturėlių per ąžuolų giraitę, juosusią kapines iš trijų pusių. – Tau čia atrodys keista. Kemo karo stilius yra bjauresnis, nei mūsų. Ne kruvinas, bet... kitoks.

Liusė nemanė, kad dabar ją kas nors galėtų nustebinti. Kelios nuverstos statulos tikrai neišmuš jos iš vėžių. Jie atsargiai ėjo per mišką, po kojomis traškindami trapius rudeninius lapus. Liusė pagalvojo, kaip praeitą naktį šie medžiai buvo praryti griaudėjančio šešėlinių skėrių debesies. Dabar jų nebebuvo nė kvapo.

Netrukus Danielis mostelėjo į stipriai įlenktą geležinę kapinių tvorą.

– Galime prasmukti pro ten nepastebėti. Turime greitai suktis.

Išlįsdama iš medžių priedangos Liusė pamažu suprato, ką Danielis norėjo pasakyti apie tai, kad kapinės atrodo kitaip. Jie stovėjo prie krašto, netoli nuo Penės tėvo kapo rytiniame kampe, bet buvo neįmanoma įžiūrėti ką nors toliau nei už metro prieš save. Oras virš žemės buvo toks drumzlinas, kad galbūt net negalėjo būti vadinamas oru. Jis buvo tirštas, pilkas ir smėlėtas, todėl Liusė turėjo mojuoti rankomis priešais veidą, kad apskritai matytų.

Ji pasitrynė pirštus.

– Ar tai...

– Dulkės, – patvirtino Danielis, paimdamas ją už rankos, kai jie ėjo toliau. Kitaip nei Liusė, jis viską matė, nespringo ir nekosėjo, kad pašalintų dulkes iš plaučių. – Angelai nemiršta per karą. Bet jų mūšiai palieka šį storą dulkių sluoksnį.

– Kas angelui nutinka?

– Nieko, išskyrus tai, kad jis suglumina mirtinguosius. Galiausiai dulkės nusės, o žmonės, prisikrovę jų pilną automobilį, vyks tyrinėti. Pasadenoje yra pakvaišęs mokslininkas, kuris mano, kad visa tai paliko NSO.

Liusė pašiurpdama pagalvojo apie neatpažįstamą skraidantį juodą debesį, sudarytą iš į vabzdžius panašių objektų. Tas mokslininkas nelabai ir klysta.

– Penės tėvas buvo palaidotas čia, – pranešė ji, rodydama pirštu į kapavietę, prie kurios kampo juodu artėjo. Kad ir kokios klaikios buvo tos dulkės, jai palengvėjo, kai pamatė, kad kapai, statulos ir medžiai aplink atrodė nepaliesti. Ji atsiklaupė ir nubraukė dulkių sluoksnį nuo kapo, kuris, jos manymu, priklausė Penės tėvui. Jos drebantys pirštai nuvalė raides, kurios beveik privertė ją raudoti:

STENFORDAS LOKVUDAS

GERIAUSIAS TĖTIS PASAULYJE

Vieta šalia pono Lokvudo kapo buvo tuščia. Liusė atsistojo ir liūdnai pastatė koją ant žemės, nekęsdama to, kad ir jos draugė atguls čia. Nekentė minties, kad pati negali likti čia ir pastatyti Penei paminklo.

Žmonės visada šneka apie Dangų, kai kas nors miršta, jie būna įsitikinę, kad mirusieji patenka ten. Liusė niekada nemanė žinanti taisykles, o dabar jautėsi dar mažiau išmananti, kad galėtų samprotauti apie tai, kas gali ar kas negali būti.

Ji atsisuko į Danielį pilnomis ašarų akimis. Danielio veidas nutįso, kai pamatė jos liūdesį.

– Aš pasirūpinsiu ja, Liuse. Žinau, kad norėjai, jog viskas būtų kitaip, bet mes padarysime viską, ką galime.

Ašaros pradėjo dar labiau riedėti. Liusė šnarpštė, kūkčiojo ir taip stipriai norėjo, kad Penė sugrįžtų, jog pamanė tuoj nualpsianti.

– Aš negaliu jos palikti, Danieli. Kaip galėčiau?

Danielis išorine plaštakos puse švelniai nušluostė jos ašaras.

– Tai, kas nutiko Penei, yra baisu. Milžiniška klaida. Bet kai šiandien išeisi, tu nepaliksi jos, – jis priglaudė ranką virš Liusės širdies. – Ji – su tavimi.

– Vis tiek, aš negaliu...

– Gali, Liuse, – jo balsas skambėjo ryžtingai. – Patikėk manimi. Tu net neįsivaizduoji, kiek daug sunkių ir neįmanomų dalykų gali padaryti, – jis nusisuko nuo jos į medžius. – Jeigu šiame pasaulyje dar liko nors kiek gėrio, netrukus sužinosi.

Vienas policijos automobilio sirenos signalas privertė abu pašokti. Automobilio durelės užsitrenkė, ir netoli nuo ten, kur jie stovėjo, pasigirdo batų žingsniai, girgždantys ant žvyro.

– Kas čia, po velnių... Roni, susisiek su štabu. Pasakyk šerifui, kad atvyktų čia.

– Eime, – paragino Danielis, siekdamas jos rankos.

Ji įspraudė savo plaštaką, niūriai patapšnojo per pono Lokvudo antkapį ir pajudėjo su Danieliu atgal per kapavietes šalia rytinės kapinių pusės. Jie pasiekė įlenktą raštuotos geležinės tvoros vietą ir mikliai pralindo atgal į ąžuolų giraitę.

Kai jie ėjo, Liusę pasiekė šalta oro banga. Šakose priešais juos ji pamatė tris mažus įniršusius šešėlius, kabančius žemyn galvomis tarsi šikšnosparniai.

– Paskubėkime, – paliepė Danielis.

Kai jie žengė pro šešėlius, šie susigūžė šnypšdami, kažkaip suprasdami, kad nevalia liesti Liusės, kai Danielis jos pašonėje.

– Kur dabar? – paklausė Liusė prie ąžuolų giraitės pakraščio.

– Užsimerk.

Ji taip ir padarė. Danielio rankos apjuosė ją už nugaros, ir ji pajuto jo tvirtą krūtinę, prisispaudžiančią prie jos pečių. Jis pakėlė ją nuo žemės. Kelias pėdas, tada aukščiau, nes švelnūs medžių viršūnių lapai pradėjo glostyti jos pečius, kutenti kaklą. Dar aukščiau, kol ji pajuto, kad abu ištrūko iš miško į ryškią ryto saulę. Ji norėjo atsimerkti, bet intuityviai jautė, kad to būtų per daug. Ji nebuvo tikra, kad jau yra pasiruošusi. Be to, užteko ir tyro oro jausmo ant veido bei pučiančio vėjo plaukuose. Daugiau, nei užteko. Tai – dangiškas pojūtis. Lyg tas jausmas, kurį patyrė, kai buvo išgelbėta iš bibliotekos, lyg pasijodinėjimas ant vandenyno bangos. Dabar buvo įsitikinusi, kad Danielis ir tada buvo prikišęs nagus.

– Jau gali atsimerkti, – pasakė jis tyliai.

Liusė vėl pajuto žemę po kojomis ir pamatė, kad atsidūrė vienintelėje vietoje, kurioje norėjo būti. Ežero pakrantėje po magnolijos medžiu.

Danielis laikė ją prisiglaudęs.

– Norėjau tave čia atsivesti, nes tai yra viena vieta – viena iš daugelio – kur išties norėjau tave pabučiuoti šias paskutines kelias savaites. Aš vos nepratrūkau, kai nėrei tiesiai į vandenį.

Liusė stovėjo ant pirštų galų atlošusi galvą atgal, norėdama pabučiuoti Danielį. Ji taip pat tą dieną labai norėjo tą padaryti, bet dabar – jai reikėjo jį pabučiuoti. Jo bučinys buvo vienintelis dalykas, kuris atrodė teisingas, vienintelis dalykas, kuris guodė ją ir priminė, kad buvo priežastis eiti pirmyn, net jeigu Penė ir negalėjo eiti kartu. Švelnus jo lūpų prisilietimas nuramino ją, tarsi šiltas gėrimas vidury speiguotos žiemos, kai visas kūnas šalo.

Jis per anksti atsitraukė, žiūrėdamas į ją pačiomis liūdniausiomis akimis.

– Yra ir kita priežastis, kodėl atsivedžiau tave čia. Ši uola veda prie kelio, kuriuo turime eiti, kad nugabentume tave ten, kur saugu.

Liusė nuleido akis.

– Ak.

– Tai nėra atsisveikinimas visam laikui, Liuse. Tikiuosi, kad tai netgi nėra atsisveikinimas ilgam. Mums tiesiog reikia pažiūrėti, kaip viskas... klostysis, – jis paglostė jos plaukus. – Prašau, nesijaudink. Aš visada sugrįšiu pas tave. Neleisiu tau eiti, kol nesuprasi to.