Лорен Кейт - Puolusieji

– Niekas, – atsakė Danielis. Jis pakėlė didelę sudužusio lango šukę ir paleido ją per visą koplytėlę. Šukė sudužo dar į šimtą dalių, tačiau neatrodė, kad tai išliejo nors kiek jo pykčio. – Niekas niekada nelaimi. Beveik neįmanoma vienam angelui sunaikinti kito. Tai tik daugybė muštynių, kol visi pavargsta ir nusprendžia baigti.

Liusė liko sukrėsta, kai jos galvoje iškilo keistas vaizdinys. Tai buvo Danielis, pakirstas tiesiai į petį vieno iš juodų žaibų, pataikiusių į Penę. Ji atsimerkė ir pasižiūrėjo į jo dešinįjį petį. Ant Danielio krūtinės matėsi kraujo.

– Tu sužeistas, – sušnibždėjo ji.

– Ne, – atsakė Danielis.

– Jis negali būti sužeistas, jis...

– Kas ant tavo rankos, Danieli? – įsiterpė Ariana, pirštu rodydama į jį. – Ar tai kraujas?

– Jis Penės, – šiurkščiai atkirto Danielis. – Aš radau ją laiptų apačioje.

Liusės širdis suspurdėjo.

– Mums reikia palaidoti Penę, – pasakė ji. – Šalia jos tėvo.

– Liuse, brangioji, – pasakė Gabė atsistodama. – Norėčiau, kad tam būtų laiko, bet dabar turime eiti.

– Aš nepaliksiu jos. Ji daugiau nieko neturi.

– Liuse, – kreipėsi Danielis, trindamasis kaktą.

– Ji mirė ant mano rankų, Danieli. Nes nepajaučiau klastos ir atsekiau paskui panelę Sofiją į šią kankinimo kamerą, – Liusė nužvelgė visus tris. – Nes nė vienas iš jūsų man nieko nepasakėte.

– Gerai, – sutiko Danielis. – Padarysime dėl Penės viską, ką galime. Bet paskui turėsime dingti kuo toliau iš čia.

Vėjo gūsis prasiskverbė pro angą lubose, priversdamas žvakių liepsnas sumirksėti ir susiūbuoti likusias dužusio lango šukes. Po akimirkos jos pavirto aštrių šukių lietumi.

Gabė pačiu laiku pakilo nuo altoriaus ir sustojo prie Liusės ją apsaugodama. Ji atrodė rami.

– Danielis teisus, – tarė ji. – Paliaubos, kurias paskelbėme po mūšio, galioja tik angelams. Dabar, kai tiek daug žino apie, – ji stabtelėjo ir atsikrenkštė, – hm, apie tavo mirtingumo būsenos pasikeitimą , atsirado daug blogųjų, kurie susidomės tavimi.

Arianos sparnai pakėlė ją nuo žemės.

– Ir daugybė gerųjų, kurie ateis padėti nubaidyti juos, – pareiškė ji, atsklęsdama prie Liusės kito šono, tarsi taip norėtų nuraminti ją.

– Aš vis dar nesuprantu, – prabilo Liusė. – Kodėl tai rūpi? Kodėl aš taip rūpiu? Ar tik dėl to, kad Danielis mane myli?

Danielis atsiduso.

– Taip, ir dėl to, nors skamba labai nekaltai.

– Juk žinai, kad visiems patinka nekęsti įsimylėjėlių porelės, – įsiterpė Ariana.

– Mieloji, tai labai ilga istorija, – pritarė jai Gabė.

– Mes tau galime papasakoti tik po skyrių per vieną kartą.

– Ir visai kaip su mano sparnais, – pridūrė Danielis, – turėsi daug ką pati išsiaiškinti.

– Bet kodėl? – nesuprato Liusė. Šis pokalbis buvo toks gniuždantis. Ji jautėsi kaip vaikas, kuriam kas nors sakytų, kad supras viską užaugęs. – Kodėl man tiesiog negalite paaiškinti?

– Mes galime padėti, – patikino Adriana, – bet negalime visko iškart užkrauti ant tavęs. Juk negali staigiai prikelti lunatiko. Tai per daug pavojinga.

Liusė apsikabino save.

– Tai mane nužudytų, – spėjo ji, pasiūlydama žodžius, kuriuos kiti vengė ištarti.

Danielis apglėbė ją.

– Taip yra nutikę anksčiau. O vienai nakčiai jau pakaks artimų akistatų su mirtimi.

– Kas dabar? Turėsiu mesti mokyklą? – ji atsisuko į Danielį. – Kur mane vesi?

Jo antakiai susiraukė, jis nusuko žvilgsnį nuo merginos.

– Aš negaliu tavęs niekur nuvesti. Tai pritrauktų per daug dėmesio. Turėsime pasikliauti kuo nors kitu. Yra vienas mirtingasis, kuriuo galime pasitikėti, – Danielis atsisuko į Arianą.

– Aš pakviesiu jį, – pasiūlė pakildama.

– Aš nepaliksiu tavęs, – pažadėjo Danieliui Liusė. Jos lūpa suvirpėjo. – Aš vos tik tave atgavau.

Danielis pabučiavo merginos kaktą, įžiebdamas šilumą, kuri pasklido po visą kūną.

– Laimei, mes vis dar turime šiek tiek laiko.

_______________

[1] Žesmaelim (Zhsmaelim) – gali būti, jog šio Ordino pavadinimas susijęs su puolusiojo angelo Samaelio, kuris Talmude laikomas mirties angelu, vardu.

Dvidešimtas skyrius

AUŠRA

Aušra. Švintanti paskutinė diena, kurią Liusė matys „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje dar... na, pati nežinojo, kaip ilgai. Vienišo laukinio balandžio burkavimas nuskambėjo krokų spalvos danguje, kai jie išėjo pro skiautėtosiomis puerarijomis apgaubtas sporto salės duris. Ji su Danieliu lėtai patraukė link kapinių vienas kitą laikydami už rankų. Jie tylėjo, žengdami per ramią mokyklos teritorijos žolę.

Prieš pat jiems paliekant koplytėlę, kiti sutraukė savo sparnus. Tai buvo rimtas ir varginantis procesas, pavertęs juos apatiškais, kai tik jie atvirto atgal į žmones. Stebėdama transformaciją, Liusė negalėjo patikėti, kad tokie didžiuliai ir nuostabūs sparnai gali pavirsti tokiais mažyčiais ir menkais, kol galiausiai pradingsta angelų odoje.

Kai viskas baigėsi, ji perbraukė ranka per nuogą Danielio nugarą. Pirmą kartą jis atrodė kuklus, jautrus jos prisilietimui. Jo oda buvo lygi kaip kūdikio ir be jokių trūkumų. O jo veide, visų jų veiduose, Liusė vis dar galėjo matyti pasirodančią sidabrinę šviesą, sklindančią į visas puses.

Galiausiai jie aukštais akmeniniais laiptais užnešė Penės kūną atgal į viršų, nuvalė nuo altoriaus stiklo šukes ir paguldė ją ten. Jiems niekaip nebūtų pavykę palaidoti jos šį rytą, tik ne prie kapinėse knibždančių mirtingųjų, o Danielis patikino, kad taip ir bus.

Liusę kankino mintis, kad teks susitaikyti su tuo, jog sušnibždėti kelis paskutinius žodžius savo draugei turės koplytėlėje. Viskas, ką ji pajėgė sugalvoti, buvo: „Tu dabar su savo tėvu. Aš žinau, kad jis laimingas, jog susigrąžino tave“.

Danielis tinkamai palaidos Penę, kai tik mokykla nurims, ir Liusė parodys jam, kur yra Penės tėvo kapas, kad dukra galėtų ilsėtis jo pašonėje. Tai buvo mažiausiai, ką galėjo padaryti.

Jos širdis buvo apsunkusi, kai jie ėjo per mokyklos teritoriją. Džinsai ir marškinėliai be rankovių jai atrodė išsitampę ir purvini. Liusė norėjo nusišveisti rankų nagus, ir buvo patenkinta, kad aplinkui nebuvo jokių veidrodžių ir ji negalėjo matyti, kaip atrodo jos plaukai. Ji taip troško, kad galėtų pamiršti tamsiąją nakties pusę – išgelbėti Penę – ir pasilikti tik nuostabias jos akimirkas. Nežmonišką jaudulį, kai po truputį išsiaiškino, kas iš tiesų yra Danielis. Tą akimirką, kai jis pasirodė jai visa savo didybe. Kai pamatė Arianą ir Gabę, užsiauginančias sparnus. Kilo tiek daug mielų prisiminimų.

Ir tiek daug to malonumo baigėsi absoliučia, niūria destrukcija.

Ji jautė tą ore, tarsi epidemiją. Matė tai daugybės mokinių, kurie klajojo mokyklos teritorijoje, veiduose. Dar buvo gerokai per anksti, kad kuris nors iš jų būtų atsikėlęs pats, o tai reiškė, kad visi turėjo girdėti, matyti ar pajusti mūšį, vykusį praėjusią naktį. Ką jie gali žinoti? Ar kas nors jau galėtų ieškoti Penės? Panelės Sofijos? Kas, jų manymu, nutiko? Visi vaikščiojo po du ir tyliai šnibždėjosi tarpusavyje. Liusė troško palinkti arčiau jų ir slapta pasiklausyti.

– Nesijaudink, – ramino Danielis, suspausdamas jos delną. – Tiesiog pamėgdžiok bet kurią suglumusią veido išraišką. Niekas į mus net neatkreips dėmesio.

Nors Liusė ir jautėsi labai įtari, bet jis buvo teisus. Nė vieno mokinio akys nežiūrėjo į juos ilgiau, nei į bet kuriuos kitus.