Лорен Кейт - Puolusieji

– Ką vadinate maža? – Ariana iššoko iš už medžio, o jai iš paskos – Gabė, kuri atsinešė knygą Stebėtojai .

– Atėjome palinkėti bon voyage , – pareiškė Gabė, ištiesdama knygą Liusei. – Paimk ją, – pasakė linksmai, tačiau jos šypsena panėšėjo į rūškaną miną.

– Duok jai tą gerą dalyką, – paragino Ariana, kumštelėdama Gabę.

Gabė išsitraukė iš kuprinės termosą ir įdavė Liusei. Ši atsuko dangtelį. Ten buvo nuostabiai kvepiantis karštas šokoladas. Liusė knygą ir termosą apglėbė jau nusausintomis rankomis ir staiga pajuto, lyg turėtų krūvą daiktų. Tačiau žinojo, kad vos įlipusi į tą lėktuvą pasijaus tuščia ir vieniša. Ji prisiglaudė prie Danielio peties, naudodamasi proga, kad jis dar šalia.

Gabės akys atrodė ryškios ir ryžtingos.

– Greitai pasimatysime, gerai? – pasakė ji.

Bet Ariana žvilgsnį greitai nusuko, tarsi nenorėtų žiūrėti į Liusę.

– Nedaryk nieko kvailo, pavyzdžiui, nepavirsk krūva pelenų. Mums reikia tavęs.

– Jums reikia manęs? – perklausė Liusė. Jai reikėjo Arianos, kad parodytų, kas vyksta „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje. Jai reikėjo Gabės tą dieną ligoninėje. Bet kodėl joms reikia Liusės?

Prieš grįždamos į mišką, abi merginos atsakė tik liūdnomis šypsenomis. Liusė atsisuko į Danielį, stengdamasi pamiršti, kad už poros metrų stovėjo ponas Koulas.

– Paliksiu jus minutėlei vienus, – pasiūlė ponas Koulas, suprasdamas užuominą. – Liuse, kai užvesiu variklį, liks trys minutės iki pakilimo. Susitiksime kabinoje.

Danielis sugriebė ją ir priglaudė savo kaktą prie jos. Kai jų lūpos susijungė, Liusė stengėsi įsiminti kiekvieną šios akimirkos dalelę. Jai prireiks šio atsiminimo taip pat, kaip dabar reikia oro.

Kas bus tada, kai Danielis ją paliks, o viskas vėl atrodys kaip dar vienas sapnas? Iš dalies – košmaras, bet vis tiek sapnas. Kaip taip galėjo būti, kad ji jautė tai, ką manė jaučianti tam, kas net nebuvo žmogus?

– Jau laikas, – paragino Danielis. – Būk atsargi. Leisk ponui Koului vesti tave, kol aš grįšiu, – iš lėktuvo pasigirdo aštrus švilpimas – ponas Koulas skubino juos greičiau užbaigti atsisveikinimą. – Stenkis nepamiršti to, ką tau sakiau.

– Kurios dalies? – aikčiojo Liusė, šiek tiek panikuodama.

– Didesnės, bet labiausiai to, kad aš myliu tave.

Liusė šnarpštelėjo. Jos balsas užstrigtų, jeigu bandytų ką nors pasakyti. Atėjo laikas išvykti.

Ji nuliuoksėjo prie atidarytų lėktuvo kabinos durų, jautė, kad karštas propelerių vėjas vos neapvertė jos. Ponas Koulas ištiesė ranką, padėdamas jai užlipti trijų laiptų kopėtėlėmis. Jis paspaudė mygtuką, kopėčios susitraukė į lėktuvą. Durys užsidarė.

Mergina pažvelgė į sudėtingą prietaisų skydelį. Liusė niekada nėra skridusi tokiu mažu lėktuvu. Apskritai niekada nėra buvusi lėktuvo kabinoje. Aplink buvo pilna žybsinčių lempučių ir mygtukų. Ji pažvelgė į poną Koulą.

– Jūs mokate skraidinti šį daiktą? – pasidomėjo ji, nusišluostydama rankšluosčiu akis.

– JAV oro pajėgos, Penkiasdešimt devintoji divizija jūsų paslaugoms, – prisistatė jis, atiduodamas merginai pagarbą.

Liusė nerangiai padarė tą patį.

– Mano žmona visada sako, kad nesuteikia man preteksto kalbėti apie mano dienas Vietname, – pasakė jis. Lėktuvas trūktelėjo ir pradėjo riedėti pirmyn. – Bet mūsų laukia ilgas skrydis, o aš turiu susižavėjusią publiką.

– Norėjote pasakyti, įkalintą publiką, – jai netyčia išsprūdo slapta mintis.

– Geras pokštas, – atsiliepė ponas Koulas, švelniai alkūne baksteldamas jai į ranką. – Juokauju, – pasakė jis, nuoširdžiai kvatodamas. – Neversčiau tavęs to klausytis.

Judesys, kai vyriškis atsisuko į ją juokdamasis, priminė Liusei tėvą, kuris darydavo taip pat, kai abu žiūrėdavo komediją. Tai privertė ją pasijusti šiek tiek geriau.

Ratai jau sukosi sparčiai, o „pakilimo takas“ prieš juos atrodė trumpas. Jiems reikės tuoj kilti, nes kitaip nuskris tiesiai į ežerą.

– Žinau, ką galvoji, – sušuko jis garsiau už riaumojantį variklį. – Nesijaudink, darau tai nuolat!

Kai tik drumzlinas krantas po ratais pasibaigė, jis stipriai patraukė svirtį tarp jų, ir lėktuvo nosis pakilo į dangų. Iš akiračio minutėlei dingo horizontas, o Liusės skrandis pasiliko kartu su juo. Bet po akimirkos lėktuvas nebesikratė, vaizdas priešais juos išsilygino, buvo matomi tik medžiai ir giedras, žvaigždėtas dangus. Po jais tyvuliavo mirgantis ežeras. Su kiekviena sekunde jis vis labiau tolo. Jie pakilo į vakarus, bet lėktuvas pradėjo suktis, ir netrukus Liusės lange pasirodė miškas, kurį ji ir Danielis ką tik praskrido. Liusė pradėjo spoksoti ieškodama akimis Danielio, prispaudusi veidą prie lango, ir prieš lėktuvui vėl išsilyginant ji pamanė, kad regi mažytį violetinį blyksnį. Ji sugriebė medalioną, kabojusį ant kaklo, ir prispaudė prie lūpų.

Dabar po jais buvo likusi mokyklos teritorijos dalis ir ūkanotos kapinės iškart už jos. Vieta, kur greitai bus palaidota Penė. Kuo aukščiau jie kilo, tuo daugiau Liusė galėjo matyti mokyklos, kurioje paaiškėjo didžiausia jos paslaptis. Nors viskas atrodė visai kitaip, nei ji būtų galėjusi įsivaizduoti.

– Na jie ir prisidirbo čia, – pareiškė ponas Koulas, purtydamas galvą.

Liusė nė nenumanė, kiek daug jis gali žinoti apie praėjusios nakties įvykius. Jis atrodė toks paprastas, o vis dėlto ramiai šnekėjo apie visa tai.

– Kur mes skrendame?

– Į mažą salą, kiek toliau nuo kranto, – paaiškino jis, pirštu rodydamas į jūrą, kur horizontas išnyksta tamsoje. – Ji nėra labai toli.

– Pone Koulai, jūs pažįstate mano tėvus.

– Geri žmonės.

– Ar aš galėsiu... aš norėčiau pasikalbėti su jais.

– Žinoma. Ką nors sugalvosime.

– Jie niekada tuo nepatikės.

– O pati gali patikėti? – atsiliepė jis kreivai nusišypsodamas, kai lėktuvo nosis pakilo šiek tiek aukščiau, balansuodama ore.

Tai ir buvo keisčiausia. Ji privalėjo patikėti, viskuo – nuo pat pirmo šešėlio mirktelėjimo iki akimirkos, kai Danielio lūpos surado jos lūpas, iki mirusios Penės, gulinčios ant marmurinio koplytėlės altoriaus. Viskas turėjo būti tikra.

Kaip kitaip ji galėtų ištverti iki kito pasimatymo su Danieliu? Ji sugriebė savo medalioną, kuris priglaudė viso gyvenimo atsiminimus. Jos atsiminimus, kuriuos, kaip Danielis jai priminė, ji turi atverti.

Kokie jie buvo – ji nežinojo. Žinojo ne ką daugiau už tai, kur dabar ją skraidino ponas Koulas. Bet šį rytą koplytėlėje, stovėdama šalia Arianos, Gabės ir Danielio, ji pasijuto tarsi būtų kažkieno dalis. Ne sutrikusi ir persigandusi... o taip, lyg ji galėtų rūpėti, ir ne tik Danieliui, o jiems visiems.

Ji pasižiūrėjo pro langą. Jie jau turėjo praskristi druskingas pelkes ir kelią, kuriuo važiavo į tą bjaurų barą susitikti su Kemu, ir ilgą smėlėto paplūdimio ruožą, kur pirmą kartą pabučiavo Danielį. Jie skrido virš atviros jūros, kur – kažkur ten – buvo kita Liusės stotelė.

Niekas neatėjo ir nepasakė jai, kad vyks dar daugiau mūšių, kuriuose reikės kovoti, bet Liusė jautė tiesą savyje, jog jie tik buvo kažko ilgo, svarbaus ir sunkaus pradžioje.

Visi kartu.

Ir nesvarbu, ar mūšiai buvo siaubingi, ar atperkamieji, ar abu kartu, bet Liusė nenorėjo būti paprasčiausiu pėstininku šioje kovoje. Jos kūną užvaldė keistas jausmas – paskendęs visuose jos praeities gyvenimuose, visa meilė, kurią ji jautė Danieliui, kuri per dažnai būdavo užgesinta.