Лорен Кейт - Puolusieji

– Tada aš atsisakau suprasti, – išpoškino ji.

Danielis tyliai nusijuokė.

– Matai tą proskyną? – jis parodė pirštu į kitą ežero pusę, kur, maždaug už kilometro, miško pakraštys susiliejo su plokščia ir žolėta kalvele. Liusė niekada prieš tai nebuvo jos pastebėjusi, bet dabar ji matė mažą baltą lėktuvą su raudonomis lempomis ant sparnų, mirksinčiomis tolumoje.

– Čia man? – paklausė ji. Po viso to, kas nutiko, išvydusi lėktuvą ji beveik nesutriko. – Kur aš keliausiu?

Ji negalėjo patikėti, kad palieka vietą, kurios taip nekentė, bet kurioje vos per kelias trumpas savaites patyrė tiek daug įtemptų akimirkų. Kas laukia „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos?

– Kas nutiks šiai vietai? Ir ką aš pasakysiu savo tėvams?

– Pabandyk dabar dėl to nesijaudinti. Kai tik būsi saugi, viską galėsime išspręsti. Ponas Koulas gali paskambinti tavo tėvams.

– Ponas Koulas?

– Jis mūsų pusėje, Liuse. Gali pasitikėti juo.

Ji pasitikėjo ir panele Sofija. O pono Koulo beveik nepažinojo. Jis atrodė toks linkęs mokytojauti. Ir dar tie ūsai... Ji turėjo palikti Danielį ir sėsti į lėktuvą kartu su savo istorijos mokytoju? Galva tvinkčiojo.

– Ten yra kelias, einantis palei vandenį, – tęsė Danielis. – Galime eiti nuo ten, – jis apkabino merginos liemenį. – Arba, – pasiūlė, – galime plaukti.

Jie stovėjo ant raudonos uolos krašto, laikydamiesi už rankų. Abu paliko savo batus po magnolijos medžiu, tačiau šį kartą nesiruošė grįžti atgal. Liusė nemanė, kad būtų labai smagu nerti į šaltą ežero vandenį su džinsais ir marškinėliais, bet su besišypsančiu Danieliu šalia viskas, ką ji darė, atrodė vienintelis dalykas, kurį galima rinktis.

Jie pakėlė rankas virš galvų ir Danielis suskaičiavo iki trijų. Jų kojos pakilo nuo žemės lygiai tuo pačiu metu, jų kūnai susilenkė ore lygiai taip pat, bet užuot kritus žemyn, kaip Liusė instinktyviai tikėjosi, ji pajuto, kad Danielis pakėlė ją aukštyn, pasinaudodamas tik pirštų galiukais.

Jie skrido. Liusė laikėsi susikibusi rankomis su angelu ir skrido. Atrodė, kad medžių viršūnės jiems lenkėsi. Jos kūnas buvo lengvesnis už orą. Ankstyvo ryto mėnulis vis dar švietė virš medžių viršūnių. Jis nusileido žemiau, tarsi Danielis ir Liusė būtų potvynis. Po jais teškėjo sidabrinis ir viliojantis vanduo.

– Ar tu pasiruošusi? – paklausė Danielis.

– Pasiruošusi.

Liusė ir Danielis pradėjo leistis gilaus, šalto ežero link. Jie praskrodė jo paviršių rankų pirštais, tai buvo pats ilgiausias šuolis į vandenį, kokį tik kam nors pavyko atlikti. Liusė aiktelėjo iš šalčio, kai juodu išnėrė, ir pradėjo juoktis.

Danielis vėl paėmė ją už rankos ir mostu parodė į uolą, kur išlipti iš vandens. Jis pirma prisitraukė pats, o paskui užkėlė ir ją. Švelnus samanų kilimas buvo puiki vieta jiems atsigulti. Vandens lašai prilipdė marškinius prie jo krūtinės. Jie gulėjo ant šonų, atsisukę vienas į kitą, pasirėmę alkūnėmis.

Danielis uždėjo savo ranką ant jos klubų.

– Ponas Koulas lauks prie lėktuvo, – pranešė jis. – Tai mūsų paskutinė proga pabūti vieniems. Pamaniau, kad galime čia iš tiesų atsisveikinti. Aš tau kai ką duosiu, – pridūrė jis, įkišdamas ranką į kišenę ir išsitraukdamas sidabrinį medalioną, kurį Liusė matė nešiojant jį mokykloje. Danielis prispaudė grandinėlę prie Liusės plaštakos, mergina pamatė, kad ant medaliono buvo išgraviruota rožė. – Jis kadaise priklausė tau. Labai seniai.

Liusė atidarė medalioną ir viduje, už stiklinės plokštelės, rado mažytę nuotrauką. Tai buvo jų nuotrauka, kurioje jie žiūrėjo ne į fotoaparatą, o tiesiai viens kitam į akis, ir juokėsi. Liusės plaukai buvo trumpi, kaip ir dabar, o Danielis buvo pasirišęs varlytę.

– Kada tai nufotografuota? – paklausė ji, laikydama medalioną. – Kur mes?

– Pasakysiu, kai susitiksime kitą kartą, – atsakė jis, paimdamas grandinėlę ir užsegdamas jai ant kaklo. Kai medalionas palietė raktikaulį, mergina pajuto stiprią šilumą, pulsuojančią viduje ir šildančią jos šaltą, drėgną odą.

– Man jis labai patinka, – sušnibždėjo, paliesdama grandinėlę.

– Žinau, kad ir Kemas tau padovanojo auksinį pakabuką, – pasakė Danielis.

Liusė negalvojo apie tai nuo to laiko, kai Kemas privertė ją paimti papuošalą užkandinėje. Ji negalėjo patikėti, kad tai nutiko tik vakar. Mintis, kad nešiojo jį, supykdė Liusę. Ji netgi nežinojo, kur tas pakabukas yra, tačiau ir nenorėjo prisiminti.

– Jis užsegė jį man, – teisinosi ji, jausdamasi kalta. – Aš ne...

– Žinau. Kad ir kas nutiko tarp tavęs ir Kemo, tu dėl to nekalta. Jam puolus kažkaip pavyko išlaikyti savo angelišką žavesį. Jis labai apgaulingas.

– Tikiuosi, kad daugiau niekada jo nepamatysiu, – tarė Liusė nusipurtydama.

– Bijau, kad gali tekti su juo susitikti. Ir tokių kaip Kemas yra daugiau. Tiesiog turėsi pasikliauti savo nuojauta, – pasakė Danielis. – Nežinau, kaip ilgai užtruks, kol priminsiu tau viską, kas nutiko mūsų praeityje. O kol kas, jeigu pajusi instinktą, netgi jeigu dėl ko nors, ko, tavo manymu, nežinai, – pasikliauk juo. Tu veikiausiai būsi teisi.

– Turiu pasitikėti savimi, kai negaliu pasikliauti aplinkiniais? – pasitikslino mergina, kad suprastų tai, ką Danielis norėjo pasakyti.

– Aš pasistengsiu būti šalia ir tau padėti, o kai nebūsiu šalia, kuo dažniau atsiųsiu tau žinių. Liuse, tu išlaikei savo praeitų gyvenimų atsiminimus... nors ir negali dar jų atverti. Jeigu kas nors pasirodys įtartina – laikykis atokiau.

– Kur tu vyksti?

Danielis pasižiūrėjo į dangų.

– Surasti Kemą, – atsakė jis. – Yra dar keli dalykai, kuriais reikia pasirūpinti.

Niūrus jo balsas privertė Liusę jaudintis. Ji pagalvojo apie storą dulkių debesį, kurį kapinėse paliko Kemas.

– O paskui sugrįši pas mane? Pažadi?

– Aš... aš negaliu gyventi be tavęs, Liuse. Myliu tave. Tai rūpi ne tik man, bet ir... – jis sudvejojo ir tada papurtė galvą. – Nesijaudink dabar dėl to. Tik žinok, kad sugrįšiu pas tave.

Abu lėtai ir nenoriai atsistojo. Saulė ką tik dirstelėjo į juos iš už medžių, o jos mažytės spindulių šukės mirguliavo ant banguoto vandens. Nuo čia iki dumblino kranto, kuris nuves juos iki lėktuvo, buvo netoli. Liusė troško, kad krantas būtų už daugybės kilometrų. Ji būtų galėjusi plaukti su Danieliu iki nakties. Ir iki kito saulėlydžio, tada vėl iki saulėtekio.

Abu įšoko atgal į vandenį ir pradėjo plaukti. Liusė įsitikino, ar pakišo medalioną po marškinėliais. Jeigu pasikliauti instinktais buvo svarbu, tai jos instinktai liepė jai niekada nesiskirti su šiuo medalionu.

Ji, vėl apimta pagarbios baimės, stebėjo, kaip Danielis pradėjo lėtai ir elegantiškai irtis. Šį kartą ji žinojo, kad vaivorykštiniai sparnai, kuriuos matė apvedžiotus vandens lašų, nebuvo jos vaizduotės vaisius. Jie buvo tikri.

Ji plaukė iš paskos, skrosdama vandenį sulig kiekvienu mostu. Jos pirštai per anksti pasiekė krantą. Jai nepatiko, kad kiek toliau proskynoje galėjo girdėti lėktuvo variklio gaudesį. Jie pasiekė tą vietą, kurioje turės išsiskirti, todėl Danielis praktiškai turėjo ištempti ją iš vandens. Ji jautėsi nebe drėgna ir laiminga, o permirkusi ir sustirusi iš šalčio. Danielis apglėbė Liusę, abu patraukė link lėktuvo...

Liusės nuostabai, ponas Koulas, iššokęs iš piloto kabinos, laikė didelį baltą rankšluostį.

– Vienas angelėlis pakuždėjo man, kad tau gali prireikti šito, – pasakė jis, išlankstydamas rankšluostį Liusei, o ši su dėkingumu paėmė jį.