Лорен Кейт - Puolusieji

Penė sumurmėjo kažką nesuprantamo, tai privertė Liusę sunerimti. Liusė atsisuko į panelę Sofiją, kuri uždarinėjo visus vestibiulio langus.

– Ji greitai silpsta, – pasakė Liusė. – Mes privalome išsikviesti gydytoją.

– Taip, taip, – trumpai burbtelėjo panelė Sofija, tačiau iš jos balso buvo galima spėti, kad šiuo metu jai tai ne itin rūpėjo. Ji atrodė labai užsiėmusi pastato izoliavimu, tarsi šešėliai iš kapinių kaip tik būtų pakeliui.

– Liuse, – sušnibždėjo Penė. – Man baisu.

– Nebijok, – padrąsino ją Liusė, suspausdama draugės ranką. – Tu tokia drąsi. Visą šį laiką tu buvai tikras stiprybės ramstis.

– Tik jau nereikia, – drėbė panelė Sofija, stovinti už jos, ir tokiu šiurkščiu balsu, kokio Liusė dar niekada nebuvo iš jos girdėjusi. – Ji kaip druskos krūva.

– Ką? – nesuprato Liusė sumišusi. – Ką tai turėtų reikšti?

Mažos ir blizgančios panelės Sofijos akys susitraukė į siaurus juodus plyšelius. Jos veidas susiraukšlėjo, ir ji piktai papurtė galvą. Tada labai lėtai iš savo megztinio rankovės išsitraukė ilgą sidabrinį durklą.

– Ta mergiotė mus tik stabdo.

Liusės akys išsiplėtė, kai pamatė panelę Sofiją iškeliančią durklą virš galvos. Penė, būdama apsvaigusi, nesuprato, kas vyko aplink, tačiau Liusė tikrai suvokė.

– Ne! – suspiegė ji, tiesdama ranką, kad sukliudytų panelei Sofijai ir patrauktų durklą. Bet ši žinojo, ką daro, ir mikliai išvengė Liusės, laisva ranka nustūmė ją šalin, kol ašmenys artėjo prie Penės gerklės.

Penė springo ir kosėjo, kvėpavo netolygiai. Jos akys užsivertė į viršų, visai taip, kaip ir tada, kai ji giliai mąstydavo. Tik dabar ji nemąstė, o skaičiavo paskutines gyvenimo sekundes. Galiausiai jos akys susitiko su Liusės akimis. Tada jos lėtai sustingo, o kvėpavimas nutilo.

– Purvina, bet tai buvo būtina, – pareiškė panelė Sofija, valydama durklo ašmenis į juodą Penės megztinį.

Liusė parkrito atgal, užsidengusi burną, negalėdama nei rėkti, nei atplėšti žvilgsnio nuo savo mirštančios draugės, nei pažiūrėti į moterį, kuri, kaip ji manė, buvo jų pusėje. Staiga ji suvokė, kodėl panelė Sofija užsklendė visas fojė duris ir langus. Ne todėl, kad niekas nepatektų į vidų. O todėl, kad niekas iš čia neišeitų.

Devynioliktas skyrius

NEMATOMAS

Laiptų viršuje buvo plokščia plytų siena. Bet koks akligatvis įvarydavo Liusei klaustrofobiją, o šis buvo dar baisesnis dėl peilio, prikišto jai prie kaklo. Ji išdrįso žvilgtelti atgal į stačius laiptus, kuriais jos kopė. Iš čia atrodė, kad kritimas būtų ilgas ir skausmingas.

Panelė Sofija vėl marmaliavo nesąmones, tyliai murmėjo, kol meistriškai atidarė dar vienas slaptas duris. Ji įstūmė Liusę į mažytę koplytėlę ir užrakino duris už jų. Viduje buvo beprotiškai šalta, o oras nepaprastai atsidavė kreidos dulkėmis. Liusė sunkiai kvėpavo, rydama tulžingas seiles burnoje.

Penė negalėjo būti mirusi. Visas šis košmaras negalėjo nutikti. Panelė Sofija negalėjo būti tokia bloga .

Danielis sakė pasitikėti panele Sofija. Jis liepė eiti su ja, kol pats galės susirasti Liusę...

Panelė Sofija visiškai nekreipė dėmesio į Liusę, tiktai apsuko patalpą, uždegdama vieną žvakę po kitos, priklaupdama prie kiekvienos, ir toliau kalbėjo kalba, kurios Liusė nesuprato. Mirgančios žvakių liepsnos apšvietė švarią ir prižiūrėtą koplytėlę, o tai reiškė, kad neseniai čia turėjo dar kažkas lankytis. Bet tikriausiai panelė Sofija buvo vienintelė visoje mokykloje, turėjusi raktą nuo slaptų durų. Kas dar galėtų žinoti apie šią vietą?

Raudonos lubų plytelės buvo nuožulnios ir nelygios. Sienas dengė platūs, išblukę gobeleno audiniai, vaizduojantys kraupius padarus, pusiau žmones, pusiau žuvis, kovojančius siautėjančioje jūroje. Priekyje buvo mažas baltas altorius, o ant pilkų akmeninių grindų rikiavosi kelios eilės paprastų medinių klauptų. Liusė kaip paklaikusi apsidairė aplink, ieškodama išėjimo, bet ten nebuvo nei kitų durų, nei langų.

Liusės kojos drebėjo iš įsiūčio ir baimės. Ji baisiai kentėjo dėl Penės, išduotos ir gulinčios laiptų apačioje.

– Kodėl jūs taip darote? – paklausė ji, atsitraukdama prie arkinių koplytėlės durų. – Aš pasitikėjau jumis.

– Čia tavo pačios klaida, brangioji, – atsiliepė panelė Sofija, šiurkščiai pasukdama Liusės ranką. Tada vėl prikišo durklą prie jos kaklo ir prievarta nuvedė prie koplytėlės altoriaus. – Geriausiu atveju, pasitikėjimas yra neatsargus pomėgis. Blogiausiu – tai geras būdas būti nužudytai, – ji pastūmė Liusę link altoriaus. – Dabar būk gerutė ir atsigulk, gerai?

Kadangi peilis vis dar žybčiojo netoli jos kaklo, Liusė padarė kaip liepta. Ji pajuto šaltą taškelį sau ant kaklo ir palietė jį. Atitraukusi pirštus pamatė ant jų galiukų kraujo lašelius nuo peiliu pradurtos žaizdelės. Panelė Sofija delnu nubloškė jos ranką žemyn.

– Jeigu manai, kad tau blogai, turėtum pamatyti, kas dabar vyksta lauke, – iškošė ji, priversdama Liusę drebėti. Lauke liko Danielis.

Altorius buvo kvadratinė balta platforma, viena akmeninė plokštė, ne ką didesnė už pačią Liusę. Ji jautėsi sušalusi ir beviltiškai pažeidžiama, gulėdama ant jos ir įsivaizduodama šešėlinius tikinčiuosius, užpildžiusius klauptus ir laukiančius prasidėsiančių jos kančių.

Žiūrėdama tiesiai aukštyn ji pastebėjo, kad šioje tamsioje koplytėlėje yra langas, didelė nudažyto stiklo rozetė lubose. Ji buvo išmarginta sudėtingais geometriniais gėlių raštais su raudonomis ir violetinėmis rožėmis tamsiai mėlyname fone. Liusei ji būtų buvusi kur kas gražesnė, jeigu pro ją būtų galėjusi matyti lauką.

– Pažiūrėkime, kur aš... a, taip! – panelė Sofija ištiesė ranką po altoriumi ir išsitraukė storą virvę. – Dabar nesirangyk, – pagrasino ji, pamojuodama peiliu į jos pusę. Tada pasilenkė prie Liusės, kad pririštų ją prie keturių altoriaus paviršiuje išgręžtų skylių. Iš pradžių pririšo čiurnas, paskui – riešus. Liusė bandė nesiraityti, kai buvo pririšta tarsi kokia auka. – Puiku, – nusprendė panelė Sofija, stipriai truktelėdama už savo sudėtingų mazgų.

– Jūs viską suplanavote, – apimta siaubo suprato Liusė.

Panelė Sofija išsišiepė taip pat maloniai kaip ir tąsyk, kai Liusė pačią pirmą dieną įvirto į biblioteką.

– Norėčiau pasakyti, kad tai nieko asmeniško, Liusinda, bet iš tiesų taip nėra, – sukikeno ji. – Aš jau seniai laukiau šios akimirkos, kol liksime tik mudvi.

– Kodėl? – nustebo Liusė. – Ko jūs iš manęs norite?

– Iš tavęs nieko, tik noriu tave pašalinti, – pasakė panelė Sofija. – O labiausiai noriu išlaisvinti Danielį .

Ji paliko Liusę ant altoriaus ir nuėjo prie pulto Šv. Raštui kalbėti, šalia Liusės kojų. Padėjo Gregorio knygą ant jo ir pradėjo mikliai versti puslapius. Liusė atsiminė tą kartą, kai atsivertė knygą ir pirmąsyk pamatė savo veidą šalia Danielio. Kai ji pagaliau susivokė, kad jis yra angelas. Ji tada beveik nieko nežinojo, bet vis dėlto buvo tikra, kad nuotrauka reiškė, jog ji ir Danielis gali būti kartu.

Tačiau dabar tai atrodė neįmanoma.

– Tu dabar guli čia ir alpsti dėl jo, ar ne? – prabilo panelė Sofija. Ji garsiai užvertė knygą ir kumštelėjo į jos viršelį. – Būtent tai ir yra bėda.

– Kas jums nepatinka? – Liusė įtempė kūnu virves, kurios laikė ją pririštą prie altoriaus. – Kodėl jums taip rūpi, ką Danielis ir aš jaučiame vienas kitam?