Лорен Кейт - Puolusieji

Danielis priglaudė savo ranką jai prie skruosto.

– Ji karščiuoja.

Gabė patapšnojo Liusei per ranką ir džiugiai nusišypsojo.

– Viskas gerai, brangioji, – pranešė ji, patraukdama Danielio ranką nuo Liusės. Jos lėta pietietiška tartis kažkodėl veikė raminamai. – Mes viskuo pasirūpinsime. Bet tu privalai eiti, – ji žvilgtelėjo per petį į tamsos spiečių už Kemo. – Dabar.

Danielis prisitraukė Liusę prie savęs vienam paskutiniam apsikabinimui.

– Aš paimsiu ją, – garsiai sušuko panelė Sofija. Knyga vis dar buvo pakišta po pažastimi. – Aš žinau saugią vietą.

– Eik, – paragino Danielis. – Surasiu tave, kai tik galėsiu. Tik pažadėk man, kad bėgsi iš čia ir nesidairysi atgal.

Liusės galvoje sukosi tiek daug klausimų.

– Aš nenoriu palikti tavęs.

Ariana atsistojo tarp jų ir paskutinį kartą šiurkštokai stumtelėjo ją link vartų.

– Nepyk, Liuse, – pasakė ji. – Laikas palikti šią kovą mums. Mes lyg ir profesionalai.

Liusė pajuto Penės plaštaką ant savosios, ir netrukus jos jau bėgo. Lėkė link kapinių vartų taip pat greitai, kaip ir ji bėgo ieškoti Danielio. Atgal per slidžią mulčiuotą pakalnę. Atgal per dantytas ąžuolų šakas ir daugybę apgriuvusių antkapių. Jos peršoko akmenis ir užbėgo įkalne į viršų, pamatydamos tolimą metalinę vartų arką. Karštas vėjas draikė plaukus, o klampus oras vis dar spaudė plaučius. Ji nematė mėnulio, kuris šviestų joms kelią, o šviesos kapinių gilumoje irgi nebeliko. Liusė nesuprato, kas vyko. Visiškai. Ir jai labai nepatiko, kad visi kiti žinojo.

Tamsos žaibas smogė priešais ją, perskeldamas žemę ir praverdamas nelygų tarpeklį. Liusė ir Penė slysdamos sustojo pačiu laiku. Įgriova buvo Liusės pločio ir gili kaip... na, ji nematė tamsaus dugno. Prarajos kraštai spirgėjo ir putojo.

– Liuse, aš bijau, – aiktelėjo Penė.

– Sekite paskui mane, mergaitės, – sušuko panelė Sofija.

Ji vedė jas į dešinę pusę, vingiuodama tarp tamsių kapaviečių, kol griausmas po griausmo daužėsi už jų.

– Čia tik kovos garsai, – pratarė ji, tarsi kokios nors keistos kelionės gidė. – Bijau, kad tai šiek tiek užsitęs.

Liusė virpėjo su kiekvienu trenksmu, tačiau skynėsi kelią pirmyn, kol jos blauzdos pradėjo degti ir už savęs išgirdo Penės klyksmą. Liusė atsisuko ir pamatė svyruojančią savo draugę, išsproginusią akis.

– Pene! – suriko Liusė, ištiesdama ranką ir pagaudama ją, šiai nespėjus nukristi.

Liusė švelniai paguldė ją ant žemės ir pavertė ant šono. Ji beveik norėjo, kad nebūtų taip padariusi. Penės petys buvo perrėžtas kažkokiu juodu ir dantytu daiktu. Jis pradegino merginos odą, palikdamas apanglėjusią liniją, kuri trenkė degančia mėsa.

– Ar labai blogai? – Penė sušnibždėjo prikimusiu balsu. Ji dažnai mirksėjo ir buvo akivaizdžiai susierzinusi, kad negali pakelti galvos ir pasižiūrėti pati.

– Ne, – pamelavo Liusė, purtydama galvą. – Tik įpjovimas, – ji nurijo seiles, bandydama suvaldyti kylantį pykinimą, kai užtraukė juodą nušiurusią Penės rankovę. – Ar skauda?

– Nežinau, – dūsavo Penė. – Aš nieko nejaučiu.

– Mergaitės, ko taip delsiat? – staiga sustojusi paklausė panelė Sofija ir grįžo atgal.

Liusė žvilgtelėjo į panelę Sofiją trokšdama, kad ji nesakytų, kaip prastai atrodė Penės sužalojimas.

Ji nesakė. Panelė Sofija greitai linktelėjo Liusei, o tada pakišo rankas po Pene ir pakėlė ją kaip motina, nešanti savo vaiką į lovą.

– Aš laikau tave, – ramino ji. – Viskas greitai pasibaigs.

– Ei, – Liusė nusekė paskui panelę Sofiją, kuri nešė Penę tarsi ši būtų tik plunksnų maišas. – Kaip jūs...

– Jokių klausimų, kol nebūsime toli nuo čia, – nutraukė ją panelė Sofija.

Toli nuo čia . Liusė visai nenorėjo būti toli nuo Danielio. Ir tada, kai jos peržengė kapinių ribas ir stovėjo mokyklos teritorijoje, ji negalėjo nieko padaryti. Atsisuko atgal. Ir iškart suprato, kodėl Danielis liepė jai taip nesielgti.

Besisukanti sidabrinė ir auksinė ugnies kolona pratrūko kapinių viduryje. Ji buvo plati kaip ir pačios kapinės, šviesos juosta, kylanti šimtus metrų į dangų ir išgarindama debesis. Juodi šešėliai gnaibė šviesą, kartais nusiplėšdami ūselius, ir klykiantys pradingdavo tamsoje. Kai vinguriuojančios gijos keitėsi tai į sidabrinę, tai į auksinę spalvą, orą pradėjo pildyti vienas garsų akordas – pilnas ir nesibaigiantis, garsus kaip galingas krioklys. Žemos natos griaudėjo naktyje. Aukštos natos užpildė erdvę aplink jas. Tai buvo pati galingiausia ir tobuliausia dangaus harmonija, kada nors girdėta žemėje. Ji buvo tokia graži ir kartu tokia bauginanti, ore tvyrojo sieros dvokas.

Visi, esantys už daugybės kilometrų nuo tos vietos, turbūt numanė, kad ateina pasaulio pabaiga. Bet Liusė nežinojo, ką galvoti. Jos širdis sustojo.

Danielis liepė jai nesidairyti atgal, nes žinojo, kad reginys vers ją sugrįžti atgal.

– O ne, niekur neisi, – paprieštaravo panelė Sofija, pagriebusi ją už pakarpos ir vilkdama per mokyklos teritoriją.

Kai jos pasiekė sporto kompleksą, Liusė suprato, kad panelė Sofija visą laiką nešė Penę tik viena ranka.

– Kas jūs esate? – paklausė Liusė, kai ją įstūmė vidun pro dvigubas duris.

Bibliotekininkė iš savo raudono megztinio kišenės išsitraukė ilgą raktą ir įkišo jį į vestibiulyje esančią plytų sieną, nors neatrodė, kad ten galėtų būti durys. Tyliai prasivėrė įėjimas, pro kurį ilgi laiptai vedė viršun, panelė Sofija mostu paragino Liusę lipti jais.

Penės akys buvo užmerktos. Ji buvo arba be sąmonės, arba kentėjo per didelį skausmą, kad būtų galėjusi atsimerkti. Šiaip ar taip ji buvo neįtikėtinai tyli.

– Kur mes einame? – paklausė Liusė. – Mums reikia dingti iš čia. Kur jūsų automobilis?

Ji nenorėjo gąsdinti Penės, bet reikėjo nugabenti ją pas gydytoją. Skubiai.

– Tyliau, jeigu žinai, kas tau geriau, – panelė Sofija žvilgtelėjo į Penės žaizdą ir atsiduso. – Mes einame į vienintelę salę šioje vietoje, kuri dar neišniekinta sporto įranga. Kur galėsime būti vienos.

Tuo metu Penė pradėjo dejuoti panelės Sofijos rankose. Kraujas iš jos žaizdos varvėjo tirštu, tamsiu upeliu ant marmurinių grindų.

Liusė nužvelgė stačius laiptus. Ji net nematė jų galo.

– Manau, kad dėl Penės turėtumėme pasilikti čia, apačioje. Mums labai greitai teks ieškoti pagalbos.

Panelė Sofija atsiduso ir paguldė Penę ant akmeninių grindų, mikliai nubėgdama užrakinti paradinių durų, pro kurias jos ką tik įėjo. Liusė suklupo priešais Penę. Jos draugė atrodė tokia maža ir trapi. Po blausia šviesa, sklindančia nuo įmantraus geležinio šviestuvo, Liusė bent jau galėjo pamatyti, kaip sunkiai ji buvo sužalota.

Penė buvo vienintelė Liusės draugė „Kardo ir kryžiaus“ mokykloje, su kuria galėjo artimai bendrauti, ir vienintelė, kuri jos nė kiek nebaugino. Po to, kai Liusė pamatė, ką sugeba Ariana, Gabė ir Kemas, beveik niekas neturėjo prasmės, bet vienas dalykas buvo aiškus: Penė buvo vienintelė „Kardo ir kryžiaus“ mokinė, kuri buvo tokia pat, kaip ir ji.

Išskyrus tai, kad Penė buvo stipresnė už Liusę. Protingesnė, laimingesnė ir lengviau bendraujanti. Ji buvo vienintelė priežastis, dėl kurios Liusei pavyko ištverti pirmąsias kelias savaites šioje perauklėjimo mokykloje. Kas žino, kur Liusė būtų dabar, jeigu ne Penė?

– O, Pene, – atsiduso Liusė. – Tau viskas bus gerai. Mes tave pagydysime.