Лорен Кейт - Puolusieji

– Tu esi angelas, – ji lėtai pakartojo, nustebusi žiūrėdama į užmerktas Danielio akis, kai jis sudejavo iš malonumo beveik taip, tarsi jie bučiuotųsi. – Aš įsimylėjusi angelą, – dabar ji buvo ta, kuri norėjo užsimerkti ir sudejuoti. Ji pakėlė galvą. – Bet mano sapnuose tavo sparnai...

Karštas, staugiantis vėjas draikėsi į šonus virš jų, beveik išlupdamas Liusę iš Danielio rankų. Jis uždengė ją savo kūnu. Šešėlių – skėrių debesis nutūpė po netoliese augančio medžio laja ir nuo šakų skleidė čirškiančius garsus. Dabar jie sukibo į vieną didelę krūvą.

– O, Dieve, – sušnibždėjo Liusė. – Turiu imtis kažko. Turiu tai sustabdyti...

– Liuse, – Danielis glostė jos skruostą. – Pažiūrėk į mane. Tu nieko blogo nepadarei. Ir nieko negali pakeisti dėl, – jis bedė pirštu, – „to“, – jis papurtė galvą. – Kodėl apskritai manai, kad esi kalta?

– Nes visą gyvenimą matau tuos šešėlius...

– Turėjau kažką padaryti, kai supratau praeitą savaitę prie ežero. Tai pirmas tavo gyvenimas, kai tu juos pastebėjai, ir mane tai išgąsdino.

– Iš kur žinai, kad tai nėra mano kaltė? – nenurimo ji, galvodama apie Todą ir Trevorą. Šešėliai visada pasirodydavo tada, kai nutikdavo kažkas siaubingo.

Jis pabučiavo jos plaukus.

– Šešėliai, kuriuos matai, yra vadinami Pranešėjais. Jie atrodo baisūs, tačiau negali tavęs nuskriausti. Viskas, ką jie daro, tai apžiūri situaciją ir praneša kažkam. Liežuvautojai. Demoniška vidurinės mokyklos mergaičių būrio versija.

– O tie? – ji parodė pirštu į medžius, kurie augo palei kapines. Jų šakos bangavo, nusvertos tirštos, lėtai srūvančios juodumos.

Danielis žvilgtelėjo šaltu žvilgsniu.

– Tai yra šešėliai, kuriuos Pranešėjai surinko. Sutelkė kovai.

Liusės rankos ir kojos pašiurpo iš baimės.

– Kokia... em... kokia tai kova?

– Didelė, – paprastai atsakė jis, pakeldamas savo smakrą. – Tačiau jie dabar tik bando pasirodyti. Mes vis dar turime laiko.

Tylus kosulys už jų privertė Liusę pašokti. Danielis nusilenkė sveikindamasis su panele Sofija, kuri stovėjo mauzoliejaus šešėlyje. Jos plaukai buvo išsilaisvinę iš segtukų, todėl dabar atrodė pasiutę ir maištingi, visai kaip ir jos akys. Tada dar kažkas išlindo iš už panelės Sofijos. Penė. Ji laikė rankas sukišusi į savo švarko kišenes. Jos veidas buvo vis dar raudonas, o palei plaukų liniją blizgėjo prakaitas. Ji gūžtelėjo Liusei pečiais, tarsi sakydama: Aš visiškai neįsivaizduoju, kas čia vyksta, bet negaliu tiesiog palikti tavęs . Liusė nusišypsojo, pati to nesitikėdama.

Panelė Sofija žengė žingsnį į priekį ir pakėlė knygą.

– Mūsų Liusinda vykdė savo mokslinį darbą.

Danielis pasitrynė žandikaulį.

– Tu skaitei tą senieną? Niekada nereikėjo jos parašyti, – beveik droviai tarė jis, tačiau Liusė surado vietą dar vienam jų dėlionės gabalėliui.

– Tu parašei ją, – suprato ji. – Ir prirašinėjai paraštėse. Ir įdėjai mudviejų nuotrauką.

– Tu radai nuotrauką, – nudžiugo Danielis nusišypsodamas ir prisitraukdamas ją dar arčiau savęs, tarsi paminėtoji nuotrauka sugrąžino jausmų laviną. – Žinoma.

– Man prireikė šiek tiek laiko, kad suprasčiau, bet pamačiusi, kokie mes laimingi, kažkas manyje atsivėrė. Ir tada sužinojau.

Liusė apsivijo jo kaklą ranka ir prisitraukė jo veidą prie savojo, net nekreipdama dėmesio, kad panelė Sofija ir Penė stovėjo čia pat. Kai Danielio lūpos susilietė su jos lūpomis, visa tamsa ir baisios kapinės pradingo – nusidėvėję antkapiai, šešėliai, prisikabinę prie medžių, netgi mėnulis ir žvaigždės viršuje.

Kai pirmą kartą pamatė Helstono nuotrauką, ji išsigando. Vien minties apie ankstesniąsias jos versijas atrodė per daug, kad būtų galima viską suprasti. Tačiau dabar Danielio rankose ji jautė visas jas kažkaip einančias išvien, nesuskaičiuojamą daugybę Liusių, kurios nuolat mylėjo tą patį Danielį. Tiek daug meilės liejosi iš jos širdies ir sielos, paliekančios jos kūną ir užpildančios tuštumą tarp jų.

Ir ji pagaliau išgirdo, ką jis sakė, kai abu žiūrėjo į šešėlius – kad ji nepadarė nieko blogo. Kad nebuvo jokios priežasties jaustis kaltai. Ar tai galėjo būti tiesa? Ar ji buvo nekalta dėl Trevoro mirties, Todo mirties? Tą pačią akimirką, kai paklausė savęs, iškart suprato, kad Danielis sakė jai tiesą. Ir ji jautėsi taip, tarsi pabustų iš ilgo blogo sapno. Ji daugiau nesijautė kaip mergaitė su nukirptais plaukais ir apsmukusiais juodais drabužiais, nesijautė kaip amžina nemokša, bijanti šlykščių kapinių, o buvo įstrigusi perauklėjimo mokykloje dėl geros priežasties.

– Danieli, – prabilo ji, švelniai nustumdama jo pečius, kad galėtų jį matyti. – Kodėl anksčiau nepasakei, kad esi angelas? Kodėl vis šnekėjai apie tai, kad esi prakeiktas?

Danielis nervingai pažvelgė į ją.

– Aš nesu išprotėjusi, – patikino ji. – Tik svarstau.

– Negalėjau tau pasakyti. Viskas per daug painu. Aš netgi iki šiol nežinojau, kad galėjai tai išsiaiškinti pati. Jeigu būčiau tau pasakęs per anksti arba netinkamu metu, tada tavęs vėl neliktų, ir aš turėčiau laukti. Aš laukiau labai ilgai.

– Kiek? – paklausė Liusė.

– Ne taip ilgai, kad pamirščiau, jog esi verta visko. Kiekvienos aukos. Viso skausmo, – Danielis užsimerkė sekundei. Tada pasižiūrėjo į Penę ir panelę Sofiją.

Penė sėdėjo nugara atsirėmusi į juodą apsamanojusį antkapį. Ji buvo priglaudusi kelius prie smakro ir godžiai kramtė pirštų nagus. Panelė Sofija spaudė savo rankas prie lūpų. Ji atrodė taip, tarsi norėtų kažką pasakyti.

Danielis žengė žingsnį atgal, ir Liusė pajautė šalto oro gūsį tarp jų.

– Aš vis dar bijau, kad bet kurią minutę tu gali...

– Danieli, – panelė Sofija priekaištingai šūktelėjo.

Jis numojo į ją ranka.

– Mūsų gyvenimas kartu nebus toks paprastas, kokio tu norėsi.

– Žinoma, ne, – sutiko Liusė. – Juk tu esi angelas, bet dabar, kai žinau...

– Liusinda Prais, – šį kartą Liusė buvo panelės Sofijos pykčio objektas. – Tu nenori žinoti to, ką jis tau nori pasakyti, – įspėjo ji. – Danieli, tu neturi jokios teisės. Tai ją pražudys.

Liusė papurtė galvą, sumišusi dėl panelės Sofijos reikalavimo.

– Aš manau, kad galiu ištverti šiek tiek tiesos.

– Tai nėra šiek tiek tiesos, – nukirto panelė Sofija, įsibraudama tarp jų. – Ir tu to neištversi. Kaip ir neištvėrei per tūkstančius metų nuo rudens.

– Danieli, apie ką ji kalba? – paklausė ji, siekdama jo riešo pro panelę Sofiją, tačiau bibliotekininkė pliaukštelėjo jai per ranką. – Aš galiu susitaikyti su tiesa, – patikino Liusė, pradėdama pykti. – Aš daugiau nenoriu jokių paslapčių. Aš jį myliu.

Tai buvo pirmas kartas, kai ji kam nors garsiai ištarė šiuos žodžius. Ji apgailestavo tik dėl to, kad tris pačius svarbiausius žodžius, kokius tik žinojo, ištarė panelei Sofijai, o ne Danieliui. Ji atsisuko į jį. Jo akys švytėjo. – Taip, aš myliu tave.

Klapt .

Klapt . Klapt .

Klapt . Klapt . Klapt . Klapt .

Už jų pasigirdo lėti ir garsūs aplodismentai, sklindantys nuo medžių. Danielis ištrūko ir atsisuko į miškus, jo kūnas sustingo, o Liusė pajuto užplūstančią seną baimę, pasijautė sukaustyta siaubo, kurį jis matė šešėliuose, išsigandusi to, ko dar pati nespėjo pamatyti.

– O, valio. Valio! Iš tiesų, aš sujaudintas iki pat sielos gelmių. Liūdna pripažinti, bet manęs šiomis dienomis beveik niekas nejaudina.