Лорен Кейт - Puolusieji

– Pasitikėk manimi, – paprašė mokytoja. – Aš galiu. Privalau saugoti „Kardo ir kryžiaus“ mokyklos reputaciją. Juk nemanai, kad leidžiame mokiniams naktį lakstyti kur tik panorėjus, ar ne?

Liusė suprato, kad panelė Sofija žino apie jos pasprukimą už mokyklos teritorijos ribų. Mintyse ji sudejavo. Kodėl gi nepasikvietus su savimi visų mokinių, kad jie galėtų mėgautis jų drama? Molė galėtų fotografuoti, Kemas – pradėtų naujas muštynes. Kodėl nepradėjus tiesiog dabar ir nepasišaukus Arianos ir Rolando, kurie – Liusė tik dabar pastebėjo ir krūptelėjo iš netikėtumo – ką tik buvo dingę iš bibliotekos.

Panelė Sofija, nešina knyga, jau judėjo išėjimo link. Kad ją pavytų, Liusei teko pabėgėti. Ji pralėkė pro kortelių katalogą, pro apsvilusį persišką kilimą prie bibliotekininkės stalo, pro rytiniame pastato sparne įrengtą specialiosios kolekcijos skyrių su stiklinėmis lentynomis, prikrautomis pilietinio karo reliktų. Toje vietoje pirmąjį vakarą sutiko Danielį, piešiantį kapinių eskizą.

Juodvi išėjo pro duris į drėgną nakties orą. Ant mėnulio užslinko debesis, ir visa mokyklos teritorija nugrimzdo į juodą kaip rašalas tamsą. Staiga Liusė pajuto, kad kažkas ją veda link šešėlių. Tarsi į ranką kažkas būtų įspaudęs kompasą. Mergina tiksliai žinojo, kur jos yra – ne prie bibliotekos, tačiau visai netoli nuo jos.

Ji dar nematė jų, bet jautė, o tai buvo dar blogiau. Visą jos odą pradėjo nepakeliamai niežėti. Niežulys tarsi rūgštis smelkėsi į kaulus ir kraują. Šešėliai artėjo vienas prie kito, jungėsi, ir visas kapines bei aplinkinę teritoriją užliejo sieros dvokas. Dabar šešėliai buvo daug didesni. Atrodė, kad nuo jų skleidžiamo bjauraus puvėsių tvaiko pradėjo dvokti visa mokyklos teritorija.

– Kur Danielis? – paklausė panelė Sofija. Liusė pagalvojo, kad mokytoja, nors ir kažką žinojo apie praeitį, šešėlių tikriausiai nepastebėjo. Dėl to mergina pasijuto dar labiau išsigandusi ir vieniša. Be to, atsakinga už viską, kas dabar vyko.

– Nežinau, – atsakė Liusė. Ji jautė, kad tvankiame tirštame nakties ore trūksta deguonies. Mergina nenorėjo ištarti žodžių, kurie, ji žinojo, juos su Danieliu priartintų prie to, ko ji labiausiai baiminosi. Vis dėlto ji privalėjo eiti pas Danielį. – Palikau jį kapinėse.

Juodvi nuskubėjo per mokyklos teritoriją. Po liūties, pliaupusios prieš kelias dienas, takeliai buvo pavirtę purvina klampyne. Miegamųjų korpuse, stovinčiame dešinėje, degė vos kelios švieselės. Viename lange Liusė išvydo mažai pažįstamą merginą, palinkusią prie knygos. Juodvi kartu lankė rytines pamokas. Mergina atrodė tvirta. Ji turėjo auskarą nosyje ir dažnai čiaudėdavo, tačiau Liusė niekada negirdėjo jos kalbant. Net nenutuokė, ar ji labai nelaiminga, ar džiaugiasi gyvenimu. Staiga ji pagalvojo: jeigu galėtų pasikeisti vietomis su šia mergina, kuriai niekada nereikės sielotis dėl praeitų gyvenimų, dėl mirtį pranašaujančių šešėlių ir dėl dviejų nekaltų vaikinų mirties, ar sutiktų tai padaryti?

Jai prie akis iškilo Danielio veidas, užlietas violetinio švytėjimo, – tokį jį matė ryte, kai mylimasis nešė ją į miegamąjį. Jo auksiniai plaukai spinduliavo. Akys buvo kupinos švelnumo ir supratimo. Vienintelis vaikino lūpų prisilietimas nuskraidino ją toli nuo tamsos. Dėl jo iškęstų viską ir dar daugiau.

Jei tik būtų žinojusi, kiek daug kančių dar laukia.

Juodvi su panele Sofija prabėgo futbolo stadioną juosiančias išklerusių suolelių eiles. Mokytoja tikrai buvo puikios sportinės formos. Jeigu moteriškė netursentų per kelis žingsnius priekyje, Liusė nerimautų dėl per didelio tempo.

Liusė atsiliko. Baimė susitikti šešėlius veikė tarsi uraganinis vėjas, lėtinantis žingsnius. Vis dėlto mergina nepasidavė ir veržėsi pirmyn. Visą kūną užvaldantis šleikštulys jai pasakė tai, ko neįžiūrėjo akis, stebinti tamsius pavidalus.

Juodvi sustojo kapinių tarpuvartėje. Liusė drebėjo. Ji nesėkmingai iš paskutiniųjų mėgino tai nuslėpti. Atgręžusi į jas nugarą ir įsispoksojusi į apačioje išsirikiavusius antkapius, prie vartų stovėjo mergina.

– Pene! – pašaukė Liusė. Ji pasijuto nepaprastai laiminga išvydusi draugę.

Kai Penė atsigręžė, jos veidas pasirodė pilkas kaip pelenai. Nors lauke buvo karšta, mergina vilkėjo juodą neperpučiamą striukę, o jos akiniai buvo aprasoję nuo drėgmės. Draugė drebėjo dar smarkiau už Liusę.

– Kas nutiko? – aiktelėjusi paklausė Liusė.

– Ėjau ieškoti tavęs, – tarė Penė, – kai pamačiau šiuo takeliu bėgančius dar kelis mokinius. Jie nuėjo ten, – mergina parodė į vartus, – bet aš ne...ne...ne...negalėjau.

– Kas ten? – kamantinėjo Liusė. – Kas vyksta ten, apačioje?

Vos paklaususi Liusė iškart pati suprato, kas vyko apačioje. Penė niekada negalėtų to pamatyti. Kraują stingdantys juodi šešėliai viliojo ten Liusę, tačiau ji turėjo eiti viena.

Penė tankiai mirkčiojo. Mergina atrodė persigandusi.

– Nežinau, – galų gale išlemeno ji. – Iš pradžių pamaniau, kad fejerverkai, tačiau į dangų niekas nepakilo, – mergina krūptelėjo. – Nutiko kažkas bloga, bet nežinau kas.

Liusė giliai įkvėpė ir plaučiai prisipildė sieros.

– Kaip, Pene? Iš kur tu žinai? – nenurimo ji.

Draugė drebančia ranka mostelėjo į gilią daubą pačiame kapinių viduryje.

– Matai ją? – paklausė ji. – Ten kažkas blyksi.

Aštuonioliktas skyrius

UŽMIRŠTAS KARAS

Liusė žvilgtelėjo kartelį į mirksinčią šviesą kapinių gilumoje ir pasileido bėgti link jos. Ji pralėkė pro sutrupėjusius antkapius, palikdama toli už savęs Penę ir panelę Sofiją. Liusei nerūpėjo, kad jai bėgant aštrios ir išsikerojusios amžinai žaliuojančių ąžuolų šakos draskė jos rankas ir veidą, o tvirtai įsišaknijusių žolių kuokštai kabinosi jai už kojų.

Jai reikėjo iki ten nusigauti.

Blėstančio sidabrinio mėnulio kraštelis šiek tiek apšvietė kelią, tačiau buvo ir kitas šviesos šaltinis, sklindantis iš kapinių. Jos tikslas. Tai atrodė kaip siaubinga, debesimis apgaubta audra. Tik skirtumas tas, kad ji siautėjo žemėje.

Liusė suprato, kad šešėliai jau daugelį dienų bandė ją įspėti. Dabar jų tamsusis pasirodymas pavirto kažkuo, ką net Penė galėjo matyti. O kiti mokiniai, kurie nubėgo priešais juos, irgi turėjo kažką pastebėti. Liusė neįsivaizdavo, ką tai galėtų reikšti. Jeigu ten grėsmingai mirkčiojo Danielis... tada viskas buvo tik dėl jos kaltės.

Jos plaučiai degė, tačiau ją vedė pirmyn Danielio vaizdinys, kuriame jis stovi po persikų medžiais. Ji nesustos, kol neras, nes tik jo ir ieškojo, kad galėtų pakišti jam knygą palei nosį ir sušukti, jog patikėjo juo, jog dalelė jos visada juo tikėjo, bet ji buvo per daug išsigandusi, kad priimtų jų protu nesuvokiamą istoriją. Liusė pasakys Danieliui, kad nesiruošia daugiau leisti baimei juos išskirti, tik ne šį kartą. Nes ji žinojo kažką, suprato kažką, kas gerokai per ilgai neleido jai suvokti tiesos. Kažkas beprotiško ir keisto, kas pavertė jų praeities išgyvenimus ir tikroviškais, ir neįtikėtinais. Ji žinojo, kas yra Danielis. Dalelė jos nujautė, kad ji galbūt gyveno anksčiau ir mylėjo jį anksčiau. Tačiau Liusė iki dabar nežinojo, ką tai reiškė ir kur visa tai vedė – trauka, kurią jautė jam, jos sapnai.

Tačiau visa tai nebūtų svarbu, jeigu nespėtų nubėgti ten laiku ir nerastų kokio nors būdo atremti šešėlius. Visa tai nerūpėtų, jeigu šešėliai nusigautų iki Danielio anksčiau už ją. Ji bėgo pro šlaite išrikiuotus antkapius, tačiau kapinių vidurys vis dar buvo labai toli.