Лорен Кейт - Puolusieji

Stebėtojai. Viduramžių Europos mitas.

Knyga, kurią parašė Danielio protėvis.

Ji buvo sunki ir šiek tiek kvepėjo dūmais. Liusė ištraukė raštelį, kažkieno įbruktą po priekiniu viršeliu.

Taip, aš nučiupau atsarginį raktą ir be leidimo įėjau į tavo kambarį. Atsiprašau, tačiau reikalas NEATIDĖLIOTINAS! Nepavyko niekur tavęs surasti. Kur dingai? Privalai peržvelgti knygą, o paskui mudvi pasitarsime. Ateisiu už valandos. Elkis apdairiai.

Bučkis,

Penė.

Padėjusi raštelį ant palangės greta vazos su bijūnais, Liusė nusinešė knygą į lovą. Atsisėdusi ji pradėjo mataruoti nuleistomis kojomis. Vos paėmusi knygą į rankas, pajuto po oda sklindantį keistą šiltą jaudulį. Atrodė, kad leidinys jos rankose atgyja.

Mergina atvertė knygą. Ji tikėjosi, kad teks iššifruoti sudėtingu moksliniu stiliumi išdėstytą turinį arba ilgai ieškoti rodyklėje, kol atras ką nors, kas būtų bent netiesiogiai susiję su Danieliu.

Ji atsivertė tik titulinį puslapį.

Po viršeliu buvo parudavusi nuotrauka – labai senas carte de visite stiliaus atvaizdas, atspausdintas ant pageltusio storo popieriaus. Apačioje kažkas rašalu buvo užrašęs: Helstonas, 1854 .

Merginos odą užliejo karščio banga. Ji per galvą nusitraukė juodą megztinį, tačiau net ir su berankoviais marškinėliais negalėjo atvėsti.

Galvoje tebeskambėjo Danielio žodžiai: Aš gyvensiu amžinai , – sakė jis. – Tu šiame pasaulyje atsirandi kas septyniolika metų. Įsimyli mane, o aš įsimyliu tave. Tai tave nužudo.

Liusės galva pradėjo tvinkčioti.

Liusinda, tu esi mano meilė. Man tu esi viskas .

Mergina pirštu perbraukė nuotraukos, įklijuotos į knygą, kraštą. Liusės tėtis, tobulybės siekiantis fotografijos mokytojas, nustebtų, kad atvaizdas taip gerai išsilaikė, ir pasakytų, kad jis nepaprastai vertingas.

Liusė pernelyg susijaudino, išvydusi nuotraukoje įamžintus žmones. Ji suprato, kad visi Danielio pasakyti žodžiai buvo gryniausia tiesa, todėl jaudintis beprasmiška.

Fotografui pozavo puošniu elegantišku kostiumu vilkintis jaunas šviesiaplaukis tvarkingai apsikirpęs vyras. Jo akys buvo šviesios. Pakeltas smakras ir gražiai išlenkti skruostikauliai dar labiau pabrėžė drabužių puošnumą, tačiau Liusę labiausiai sukrėtė lūpos. Tiksli jo lūpų formos kopija ir jo akių žvilgsnis... veido išraiška, kurią Liusė regėjo sapnuose pastarąsias dvi savaites ir pastarąsias dvi dienas matė realybėje.

Iš nuotraukos žvelgiantis vyriškis buvo Danielis. Tas pats, kuris ką tik pasakė, jog myli ją, ir papasakojo, kad ji atgimė daugybę kartų. Danielis, kuris atskleidė tiek daug dalykų, kurių Liusė nenorėjo girdėti, todėl nuo jo pabėgo. Danielis, kurį ji paliko kapinėse po persikų medžiais.

Žinoma, tai galėjo būti tik į akis krintantis panašumas. Tolimas giminaitis, galbūt šios knygos autorius, iš kurio per daugybę kartų iki Danielio atkeliavo panašumo genai.

Vis dėlto tas vyras nuotraukoje pozavo su jauna moterimi, kuri Liusei pasirodė nepaprastai pažįstama. Būtent tai merginai sukėlė nerimą. Prisikišusi knygą prie veido, Liusė pradėjo tyrinėti moters atvaizdą. Ji vilkėjo juodą šilkinę balinę suknią. Drabužis, standžiai prigludęs prie juosmens, nuo klubų krito plačiomis klostėmis. Moters rankas dengė ilgos pirštinės su raišteliais, iš kurių kyšojo nuogi pirštai. Tarp lūpų, kurias puošė vos pastebima šypsena, buvo matyti smulkūs dantys. Moters oda buvo keliais tonais šviesesnė už vyro. Tankios blakstienos gaubė gilias akis. Tankūs juodi plaukai kaskadomis leidosi iki juosmens.

Praėjo kelios sekundės, kol Liusė prisiminė, jog reikia kvėpuoti, tačiau net tada ji neįstengė atplėšti apstulbusio žvilgsnio nuo knygos. Kas buvo toji moteris, žvelgianti iš nuotraukos?

Ten buvo Liusė.

Arba Liusė buvo teisi ir jos prisiminimai apie Danielį susiję su pamirštu pasivaikščiojimu Savanos parduotuvių kvartale, kur juodu, apsirengę senoviškais drabužiais, atsitiktinai kartu pozavo Ye Old Photo Booth ateljė, arba Danielis kalbėjo tiesą.

Liusė ir Danielis pažinojo vienas kitą.

Juodu susitiko visai kitais laikais.

Liusė niekaip negalėjo atgauti kvapo. Visas jos gyvenimas susiplakė kunkuliuojančioje minčių jūroje. Mergina pradėjo galvoti apie ją persekiojančius juodus kaip derva šešėlius, šiurpią Trevoro mirtį, savo sapnus...

Ji turėjo susirasti Penę. Jeigu pasaulyje gyvena žmogus, galintis kaip nors paaiškinti nesuvokiamus sutapimus, tai yra būtent ji. Pabrukusi po pažastimi paslaptingą senovinę knygą, Liusė išlėkė iš kambario ir nuskubėjo į biblioteką.

Patalpoje buvo šilta ir tuščia, tačiau Liusei sukėlė nerimą kažkas, kas slypėjo palei aukštas lubas ir tarp be galo ilgų knygų eilių. Mergina paskubomis nužingsniavo prie naujojo bibliotekininkės stalo. Jis dar atrodė sterilus ir nenaudojamas. Nuorodų skyriuje Liusė greitai praėjo didžiulį nenaudojamą kortelių katalogą, tada pasiekė grupinio darbo skyrių, kur stovėjo ilgi stalai.

Penės ten nebuvo, tačiau Liusė pamatė Arianą ir Rolandą, žaidžiančius šachmatais. Mergina sėdėjo užsikėlusi ant stalo kojas. Ji buvo užsimaukšlinusi dryžuotą konduktoriaus kepuraitę. Arianos plaukai buvo pakišti po kepuraite. Nuo to ryto, kai nukirpo draugei plaukus, ji antrą kartą ant jos kaklo išvydo blizgantį tarsi marmuras randą.

Ariana buvo įnikusi į žaidimą. Įsibrukusi į burną šokoladinį cigarą, mergina svarstė kitą ėjimą. Rolandas buvo viršugalvyje susirišęs dredus į du didelius mazgus. Jis stengėsi pergudrauti Arianą ir mažyliu pirštu jau baksnojo į vieną iš savo pėstininkų.

– Šachas ir matas, po velnių, – triumfuodama paskelbė Ariana, nukirsdama priešininko karalių kaip tik tuo momentu, kai prie stalo sustojo Liusė. – Liuliuliuliusinda, – pažvelgusi į draugę, uždainavo ji. – Tu slapsteisi nuo manęs.

– Ne, – atsakė Liusė.

– Girdėjau apie tave įdomių dalykų, – pareiškė mergina. Rolandas susidomėjęs pakreipė galvą. – Na, na, apsimetinėk toliau. Tai reiškia – sėskis ir pasakok. Tiesiog dabar.

Liusė prispaudė knygą prie krūtinės. Ji nenorėjo sėstis. Ką tik aplakstė visą biblioteką, ieškodama Penės. Visai netroško plepėti su Ariana, ypač Rolando akivaizdoje. Vaikinas kaip tik rankiojo daiktus nuo gretimos kėdės.

– Prisijunk prie mūsų, – paragino jis.

Liusė nenoromis prisėdo ant kėdės krašto. Pabus tik kelias minutes. Tai, kad ji nematė Arianos kelias dienas, buvo tikra tiesa. Normaliomis aplinkybėmis ji tikrai būtų pasiilgusi keistuolės merginos.

Deja, to, kas vyko jos gyvenime, normaliomis aplinkybėmis pavadinti neįmanoma. Liusė negalėjo galvoti apie nieką kitą, išskyrus nuotrauką.

– Kadangi nuvaliau šachmatų lentą Rolando užpakaliu, sužaiskime naują žaidimą, – pasiūlė Ariana. – Pavyzdžiui, „Kas kada nors matė demaskuojančią Liusės nuotrauką?“

– Ką? – pašoko Liusė. Net neabejodama, kad įtampa jos veide viską išduoda, ji švelniai prispaudė ranką prie knygos viršelio. Nereikėjo jos čia atsinešti.

– Spėsiu iš trijų kartų, – pasiūlė mergina, vartydama akis. – Vakar po pamokų Molė tave nufotografavo lipančią į didžiulį juodą automobilį.

– Ooo... – lengviau atsiduso Liusė.

– Ji ketino paskųsti tave Rendei, – tęsė Ariana, – bet aš jai kai ką daviau, – mergina spragtelėjo pirštais. – Dabar, norėdama atsidėkoti, atsakyk į mano klausimą: ar jie tave vežioja pas psichiatrą, dirbantį mieste? – jos balsas pritilo ir pavirto šnabždesiu. Ariana beldė nagais į stalviršį: – O gal įsitaisei meilužį?