Лорен Кейт - Puolusieji

Liusė dėbtelėjo į Rolandą – vaikinas spoksojo į ją neatitraukdamas akių.

– Nei viena, nei kita, – atsakė Liusė. – Išvažiavau, norėdama trumpai pasikalbėti su Kemu. Iš tiesų man taip ir nepavyko...

– Bum! – šypsodamasis sušuko Rolandas. – Susimokėk, Ari. Tu man skolinga dešimt baksų .

Liusės žandikaulis atvipo.

Ariana patapšnojo jos ranką.

– Nekreipk dėmesio, – tarė ji, – mudu tik susilažinome, kad gyvenimas būtų įdomesnis. Pamaniau, kad tu išvažiavai su Danieliu. Rolandas statė už Kemą. Liuse, tu varai mane į bankrotą. Man tai nepatinka.

– Buvau su Danieliu, – prasitarė Liusė, pati nesuprasdama, kodėl jai taip svarbu ištaisyti įvykusį nesusipratimą. Nejaugi šių jaunuolių gyvenime nėra nieko įdomaus, kad jie sėdi čia ir aptarinėja, ką ji veikia laisvalaikiu?

– Ak, – nusivylęs sudejavo Rolandas. – Turinys darosi vis painesnis.

– Rolandai, – kreipėsi į vaikiną Liusė. – Noriu tavęs kai ko paprašyti.

– Kalbėk, – Rolandas iš juodais ir baltais dryžiais marginto švarkelio kišenės išsitraukė rašiklį ir užrašų knygutę. Demonstratyviai laikydamas rašymo priemonę virš popieriaus, jis stovėjo tarsi užsakymo laukiantis padavėjas. – Ko norėtumėte? Kavos? Ko nors išgerti? Alkoholinius gėrimus gauname tik penktadieniais. Gal nepadoraus turinio žurnalų?

– Cigarų? – pasiūlė Ariana. Kadangi laikė įsikandusi šokoladinį cigarą, ji šiek tiek šveplavo.

– Ne, – Liusė papurtė galvą. – Nieko iš šio sąrašo.

– Supratau – tai bus specialus užsakymas. Deja, kambaryje palikau katalogą, – pareiškė Rolandas gūžtelėdamas pečiais. – Galėtum vėliau užsukti pas mane...

– Neprašau, kad ką nors man gautum. Tik noriu sužinoti... – sutvardžiusi kylantį susierzinimą kalbėjo Liusė. – Judu su Danieliu esate draugai, tiesa?

Rolandas vėl gūžtelėjo.

– Nejaučiu tam vyrukui neapykantos.

– Ar pasitiki juo? – kamantinėjo Liusė. – Jeigu jis tau pasakytų ką nors, kas atrodytų kaip visiška beprotybė, ar patikėtum?

Rolandas pašnairavo į ją ir akimirką atrodė sustingęs, tačiau paskui Ariana apsisuko ant stalo ir, permetusi kojas į Liusės pusę, paklausė:

– Apie ką tiksliau mes čia kalbame?

Liusė atsistojo.

– Nesvarbu, – atsiduso ji. Nereikėjo apskritai kelti tokio klausimo. Ją vėl užplūdo daugybės smulkmenų lavina. Mergina stvėrė nuo stalo knygą. – Atleiskite.

Ji pristūmė kėdę prie stalo ir nuėjo. Galva buvo kupina padrikų minčių, kojos sunkios ir neklusnios. Vėjo gūsis pakėlė nuo sprando plaukus. Gręžiodamasi aplinkui, mergina dairėsi šešėlių. Nieko. Tik atviras langas viršuje, netoli bibliotekos sienos gegnės. Tik mažutis paukščio lizdas, įspraustas tarp lango ir stogo briaunos. Dar kartą įdėmiai apžvelgusi biblioteką, Liusė išvydo tai, kuo negalėjo patikėti. Šešėlių nebuvo nė ženklo – jokių juodų besidraikančių ūselių ar pilkų virš galvos plevenančių dėmių, primenančių klimato žemėlapius. Vis dėlto Liusė aiškiai jautė, kad jie yra kažkur netoliese, net galėjo užuosti ore tvyrantį sūroką sieros kvapą. Kur buvo šešėliai, kai jos nepersekiojo? Iki šiol ji manė, kad tamsūs pavidalai lydi tik ją. Merginai net nešovė į galvą, kad jie gali nukeliauti kitur ir kankinti kitus žmones. Ar Danielis irgi juos mato?

Sukdama už kampo ir eidama į bibliotekos galinėje dalyje įrengtą kompiuterių klasę, kur tikėjosi surasti Penę, Liusė akis į akį susidūrė su panele Sofija. Abi susvyravo, ir panelė Sofija padėjo Liusei išlaikyti pusiausvyrą. Mokytoja vilkėjo madingus džinsus ir ilgą baltą palaidinę, o ant pečių buvo užsimetusi raudoną megztinį ir priekyje mazgu susirišusi jo rankoves. Metalo žalsvumo akinių stikluose atsispindėjo margaspalviai karoliukai – mokytojos kaklą puošė vėrinys. Pajutusi, kokios stiprios panelės Sofijos rankos, Liusė labai nustebo.

– Atsiprašau, – sulemeno ji.

– Liusinda, kas nutiko? – mokytoja prispaudė delną prie merginos kaktos. Mokytojos rankos stipriai kvepėjo kūdikiams skirta pudra. – Tu prastai atrodai.

Liusė tvardėsi, iš paskutiniųjų stengdamasi nepravirkti dėl to, kad miela bibliotekininkė jaučia jai gailestį.

– Prastai jaučiuosi, – paaiškino mergina.

– Taip ir žinojau, – tarė panelė Sofija. – Šiandien neatėjai į pamoką, o vakar vakare nedalyvavai socializacijos renginyje. Gal tau reikėtų apsilankyti pas gydytoją? Jeigu mano pirmosios pagalbos vaistinėlė nebūtų sudegusi per gaisrą, aš tau dabar pamatuočiau temperatūrą.

– Ne, tiesą sakant, aš net nežinau... – Liusė laikė knygą priešais save ir svarstė, ar nepapasakojus visko panelei Sofijai. Visko nuo pačios pradžios... Tačiau kur buvo pradžia?

Jai nereikėjo nieko pasakoti. Pažvelgusi į knygą panelė Sofija giliai atsiduso ir pažiūrėjo į merginą viską suprantančiu žvilgsniu.

– Tu pagaliau ją radai, tiesa? Eikš, pasikalbėkime, – pakvietė ji.

Net bibliotekininkė apie Liusės gyvenimą žinojo daugiau negu ji pati. O gal reikėtų sakyti gyvenimus? Mergina nesuvokė, ką visa tai reiškė ir kaip tai buvo įmanoma.

Ji nusekė paskui panelę Sofiją prie stalo, stovinčio pačiame studijų skyriaus krašte. Iš tos vietos Liusė akies kampučiu galėjo matyti Arianą ir Rolandą, tačiau jie buvo per toli, kad nugirstų jų pokalbį.

– Kaip tau pavyko ją rasti? – pasidomėjo panelė Sofija, glostydama Liusės ranką ir užsidėdama akinius. Mokytojos akys, mažos ir tamsios tarsi juodieji perlai, žibėjo už dviejų židinių lęšių. – Nenusimink, mieloji, tau niekas negresia.

– Nežinau. Mudvi su Pene jos ieškojome. Tai buvo kvaila. Mes pamanėme, kad knygos autorius gali būti Danielio giminaitis, tačiau tiksliai nežinojome. Kai tik ateidavome knygos, paaiškėdavo, kad ji paimta. Kai šįvakar grįžau namo, Penė ją buvo palikusi mano miegamajame...

– Peniveterė žino apie knygos turinį? – nustebo mokytoja.

– Nežinau, – purtydama galvą atsakė Liusė. Ji jautė, kad kalba padrikai, tačiau negalėjo prisiversti nutilti. Panelė Sofija buvo tarsi visada rami ir kiek keistoka močiutė, kurios Liusė niekada neturėjo. Tikrosios Liusės močiutės svajonės apie didžiulę išvyką po parduotuves paprastai baigdavosi bakalėjos krautuvėlėje. Be to, Liusė jautėsi saugesnė žinodama, kad šalia yra žmogus, su kuriuo galima pasikalbėti. – Neradau šitos knygos tik dėl to, kad buvau su Danieliu. Paprastai jis elgdavosi labai keistai, tačiau vakar vakare jis mane pabučiavo. Mudu buvome drauge, kol...

– Atleisk, mieloji, – nutraukė ją panelė Sofija. Paskui kiek per garsiai pridūrė: – Ar tu ką tik pasakei, kad Danielis Grigoris tave pabučiavo?

Liusė abiem delnais užsispaudė burną. Mergina negalėjo patikėti, kad ką tik viską išpliurpė panelei Sofijai. Ji tikrai nesuvokia, ką daro.

– Atleiskite, tai visai nesvarbu, – išlemeno ji. – Ir labai nemalonu. Net nežinau, kodėl man tai išsprūdo, – mergina mėgino atvėsinti liepsnojančius skruostus.

Deja, buvo per vėlu.

– Ačiū, kad pasakei man! – kitapus studijų skyriaus subaubė Ariana. Jos veidas atrodė suglumęs.

Liusės dėmesį vėl atitraukė panelė Sofija. Ji ištraukė knygą iš merginos rankų.

– Mieloji, tavo bučinys su Danieliu Grigoriu nėra nesvarbus. Dažniausiai jis yra neįmanomas, – pasakė mokytoja. Ji pasikasė smakrą ir įbedė akis į lubas. – Tai reiškia... na... ne, tai negalėtų reikšti, kad...

Mokytojos pirštai pradėjo bėgioti knygos puslapiais. Ji neįsivaizduojamai greitai braukė kiekvieną eilutę.