Лорен Кейт - Puolusieji

Danielis nutilo, norėdamas atgauti kvapą, ir įsmeigė į Liusę bereikšmį žvilgsnį. Tada ištiesė ranką ir prispaudė prie merginos kelių. Ji pajuto, kaip per visą kūną nusirita pažįstama karščio banga.

Liusė užsimerkė, o kai vėl pakėlė vokus, Danielis rankoje laikė patį tobuliausią bijūno žiedą. Jis beveik spindėjo. Nustebusi, kad nepastebėjo jo anksčiau, mergina apsidairė ieškodama vietos, iš kur Danielis nuskynė gėlę. Deja, aplink buvo matyti tik žolė ir pūvančių vaisių krūvos. Tarp jų neaugo gėlės.

– Tu žinojai, kai tą vasarą Helstone visą mėnesį kasdien skynei baltus bijūnus. Ar atsimeni? – Danielis žiūrėjo į mylimąją, tarsi stengdamasis pamatyti jos sielą. – Ne, – atsiduso jis po kelių akimirkų. – Žinoma, tu negali prisiminti. Aš tau dėl to pavydžiu.

Vos tik jis tai pasakė, Liusės odą netikėtai užliejo šiluma. Atrodė, kad kūnas atsako į žodžius, kai smegenys nežino, kaip į juos reaguoti. Dalelė Liusės nebuvo tikra dėl nieko.

– Aš tai darau, – kalbėjo Danielis, lenkdamasis prie jos, kol susilietė kaktomis, – nes tu, Liusinda, esi mano meilė. Tu man esi visas pasaulis.

Liusės apatinė lūpa virpėjo. Jos rankos išslydo iš jo delnų. Gėlės žiedlapiai pro pirštus pabiro ant žemės.

– Kodėl tu atrodai toks liūdnas? – paklausė ji.

Visko buvo per daug, kad Liusė galėtų pradėti apie tai galvoti. Ji atšlijo nuo Danielio, atsistojo ir nusivalė nuo džinsų prilipusias žoles. Svaigo galva. Ji gyveno.... anksčiau .

– Liuse.

Ji mostelėjo ranka.

– Manau, man reikia kur nors nueiti vienai ir atsigulti, – mergina visu svoriu atsirėmė į persiko medžio kamieną.

– Tu blogai jautiesi, – keldamasis ir imdamas merginą už rankos, pastebėjo Danielis.

– Ne.

– Man taip gaila... – atsiduso vaikinas. – Net nežinau, ko tikėjausi pasakodamas tau visa tai. Neturėjau...

Liusė niekada nemanė, kad ateis laikas, kai ji norės pailsėti nuo Danielio, tačiau dabar ji troško išeiti. Iš žvilgsnio Liusė suprato, kad mylimasis laukia pažado jį susirasti vėliau ir toliau kalbėtis apie svarbius dalykus, tačiau mergina nebuvo tikra, kad tai gera mintis. Kuo daugiau jis kalbėjo, tuo ji aiškiau jautė kažką atbundant sielos gelmėse, tačiau nebuvo tikra, ar yra tam pasiruošusi. Mergina daugiau nesijautė pamišusi. Akivaizdu, kad nei ji, nei Danielis nesirgo psichikos liga. Kitam žmogui Danielio paaiškinimas su kiekvienu žodžiu atrodytų vis beprotiškesnis. Liusei... ji dar nebuvo tikra, tačiau galbūt Danielio žodžiai yra atsakymai į visus jos gyvenimo klausimus? Ji nežinojo, bet jautė tokią stiprią baimę, kokios dar nebuvo patyrusi nė karto gyvenime.

Ištraukusi rankas iš vaikino delnų, Liusė patraukė miegamųjų korpuso link, tačiau, nuėjusi vos kelis žingsnius, sustojo ir lėtai apsisuko.

Danielis nebuvo pajudėjęs iš vietos.

– Kas yra? – paklausė jis, kilstelėdamas smakrą.

Liusė stovėjo kaip įbesta per kelis žingsnius nuo vaikino.

– Pažadėjau palaukti, kol pasakysi gerąją naujieną, – atsakė ji.

Įtampa pradingo iš Danielio veido, ir jis vos pastebimai nusišypsojo. Vis dėlto iš akių nepranyko gąsdinantis nerimo šešėlis.

– Geroji naujiena yra ta... – jis nutilo, rūpestingai rinkdamas žodžius, – ...kad aš tave pabučiavau, o tu vis dar čia.

Septynioliktas skyrius

ATVERSTA KNYGA

Liusė griuvo į lovą, atsitrenkdama į senas spyruokles. Pasprukusi iš kapinių, visą kelią iki savo kambario ji skuodė kiek įmanydama. Mergina net neįsižiebė šviesos, todėl atsitrenkė į kėdę, stovėjusią prie rašomojo stalo, ir stipriai užsigavo kojos pirštą. Susirietusi į kamuoliuką, susiėmė skaudamą koją. Šiaip ar taip, šis skausmas buvo realus. Jis nebuvo beprotybės dalis ir priklausė šiam pasauliui, todėl mergina džiaugėsi galėdama su juo kovoti. Džiaugėsi, kad galų gale pasiliko viena.

Kažkas pabeldė į duris.

Ji net negalėjo pailsėti.

Liusė nekreipė dėmesio į beldimą. Nenorėjo nieko matyti. Kas ten bebūtų, ji taip ir pasakys. Antras beldimas. Sunkus kvėpavimas ir lėtas atsikrenkštimas. Taip kosčioja alergijos kamuojami žmonės.

Penė.

Liusė nenorėjo ir negalėjo dabar matyti Penės. Jeigu pamėgintų paaiškinti, kas jai nutiko per pastarąsias dvidešimt keturias valandas, jos pasakojimas tikriausiai skambėtų kaip beprotybė . Arba ji išsikraustytų iš proto mėgindama nuslėpti tiesą ir nutaisyti normalią veido išraišką.

Galų gale Liusė išgirdo koridoriumi tolstančius Penės žingsnius. Pajutusi palengvėjimą, mergina atsiduso. Paskui atodūsis virto ilga vienišo žmogaus rauda.

Ji norėjo apkaltinti Danielį, kad jis sužadino jos sieloje nevaldomus jausmus. Kelias sekundes mėgino įsivaizduoti savo gyvenimą be jo. Deja, tai buvo neįmanoma. Buvo panašu į mėginimą prisiminti tą įspūdį, kurį patyrei pirmą kartą išvydęs namą, kuriame paskui gyvenai daugybę metų. Jis buvo pernelyg giliai įkritęs į jos širdį. Dabar Liusė turėjo perprasti visus keistus dalykus, kuriuos Danielis pasakė šį vakarą.

Ji mintimis vis sugrįždavo į atokų smegenų kampelį – ten, kur slypėjo viskas, ką Danielis kalbėjo apie jų praeitį. Nors Liusė ir negalėjo tiksliai prisiminti vaikino papasakotų akimirkų ir apibūdintų vietų, tačiau, kaip bebūtų keista, jo žodžiai jos visiškai nenustebino ir nepritrenkė. Viskas jo pasakojime atrodė keistai pažįstama.

Pavyzdžiui, ji dėl nesuprantamų priežasčių nemėgo datulių. Ją supykindavo vien nuo šių vaisių vaizdo. Kad mama liautųsi dėjusi datules į kepinius, mergina netgi pareiškė, kad yra joms alergiška. Ji beveik visą gyvenimą maldavo tėvų, kad nuvežtų į Braziliją, tačiau net negalėjo paaiškinti, kodėl taip troško ten nuvykti. Balti bijūnai. Po gaisro bibliotekoje Danielis jai atnešė puokštę baltų bijūnų. Tada viskas atrodė labai keista, tačiau kažkodėl labai pažįstama.

Dangus už miegamojo lango buvo juodas kaip anglis. Jame kybojo keli balti debesų tumulai. Kambarį gaubė tamsa, tačiau šviesūs gėlių žiedai, stovintys vazoje ant palangės, buvo puikiai matomi. Mergina juos pamerkė prieš savaitę, tačiau iki šiol nenuvyto nė vienas žiedlapis.

Liusė atsisėdo ir įkvėpė saldaus žiedų aromato.

Ji negalėjo jo kaltinti. Taip, Danielio pasakojimas skambėjo kaip bepročio kliedesiai, bet vaikinas buvo teisus – ji vis persekiodavo jį ir sutikusi kaskart užsimindavo, kad juodu jau turi praeitį. Ir ne tik tai. Ji matė šešėlius ir buvo susijusi su nekaltų žmonių mirtimis. Kai Danielis pradėjo kalbėti apie jos mirtis , apie tai, kaip jam daugybę kartų teko matyti ją mirštančią, mergina stengėsi negalvoti apie Trevorą ir Todą. Jeigu būtų galimybė rasti tinkamus žodžius, Liusė norėtų paklausti Danielio, ar jis kada nors jautėsi atsakingas už mirtis. Už jos praradimą. Norėtų sužinoti, ar jam tenka nuolat nešiotis slegiančią paslaptį, jausti siaubingą, viską nustelbiančią kaltę, kuri Liusę persekiojo kiekvieną dieną.

Mergina atsisėdo ant kėdės, kuri paprastai stovėdavo prie rašomojo stalo, tačiau dabar kažkaip atsidūrė kambario viduryje. Ak. Pasilenkusi ir ištiesusi ranką, Liusė užčiuopė kažkokį kietą daiktą, kuris ką tik nukrito nuo kėdės. Ji rado storą knygą.

Nuėjusi prie sienos, mergina paspaudė elektros jungiklį ir prisimerkė užlieta bjaurios fluorescencinių lempų šviesos. Knygos, kurią laikė rankose, Liusė niekada anksčiau nebuvo mačiusi. Ji buvo įrišta į šviesiai pilko audeklo viršelį, nušiurusiais kampais, o ant nugarėlės buvo matyti aptrupėję rudi klijai.