Лорен Кейт - Puolusieji

– Tai nieko nepakeistų, – stengdamasi išlaikyti ramų toną, atsakė Liusė.

– Juokiesi iš manęs? Įsivaizduok, kad esu mirštantis kareivis, kurio paskutinį norą privalai išpildyti. Pažadu – tik vienas bučinys.

Liusė mintimis nukeliavo pas Danielį. Įsivaizdavo jį, laukiantį prie ežero, mėtantį į vandenį akmenėlius, kad rankos turėtų kuo užsiimti, kol negali jos laikyti glėbyje. Ji nenorėjo bučiuoti Kemo, tačiau kas bus, jeigu jis tikrai jos nepaleis? Bučinys būtų menkniekis, tik visai nereikšmingas dalykas. Lengviausias būdas išsilaisvinti. O tada ji galėtų skubėti pas Danielį – juk Kemas pažadėjo.

– Tik vieną bučinį... – pradėjo ji, tačiau nebaigė, nes Kemo lūpos užspaudė jos burną.

Antras bučinys per daugybę dienų. Danielio bučinys buvo alkanas ir kupinas nevilties. Kemo – švelnus ir pernelyg tobulas, tarsi jis būtų treniravęsis su šimtais merginų.

Staiga Liusė pajuto, kad jos viduje kažkas kyla, kažkokia kūno dalelė troško atsakyti, o pyktis, užvaldęs prieš kelias sekundes, dingo be pėdsakų. Kemas laikė ją atlošęs, visą abiejų kūnų svorį perkėlęs ant savo kelių. Stipriose ir patyrusiose jo rankose mergina pasijuto saugi. Nuo tos akimirkos, kai ji nenorėjo bučiuoti Kemo, viskas pasikeitė. Mergina žinojo, kad ji kažką pamiršta, tačiau nežinojo ką. Nepajėgė prisiminti. Liko tik bučinys, tik jo lūpos ir...

Staiga Liusė pajuto, kad krinta. Ji taip stipriai stuktelėjo į žemę, kad net iškvėpė visą orą. Pasirėmusi rankomis ir keldamasi mergina pamatė, kaip už kelių colių į žemę trenkėsi Kemo veidas. Negalvodama apie save, ji krūptelėjo.

Vėlyvo vakaro saulė, prasiskverbusi pro dulkes, apšvietė dvi figūras, stovinčias tarp antkapių.

– Kiek dar kartų gali pražudyti šią merginą? – Liusė išgirdo kažką liūdnai kalbant pietietiška tarme.

Gabė? Liusė apsidairė, mirksėdama nuo akinančios besileidžiančios saulės šviesos.

Gabė ir Danielis.

Gabė suskubo padėti Liusei atsikelti, o Danielis net nenorėjo pažvelgti jai į akis.

Liusė keikė save paskutiniais žodžiais. Mergina net nežinojo, kas blogiau – ar tai, kad Danielis ką tik pamatė ją besibučiuojančią su Kemu, ar tai, kad jis – Liusė tuo net neabejojo – vėl ketino susimušti su jos gerbėju.

Atsikėlęs nuo žemės ir visiškai nekreipdamas dėmesio į Liusę, Kemas atsigręžė į Danielį ir Gabę.

– Gerai, kuris iš jųdviejų šį kartą? – suurzgė jis.

Šį kartą?

– Aš, – pareiškė Gabė ir, prispaudusi rankas prie klubų, žingtelėjo į priekį. – Mielas Kemai, tas pirmas meilus stuktelėjimas buvo mano darbas. Ir ką ketini daryti?

Liusė papurtė galvą. Tikriausiai Gabė juokauja. Turbūt čia kažkoks žaidimas. Deja, atrodė, kad Kemui nebuvo linksma. Vaikinas iššiepė dantis ir atsiraitė rankoves. Tada pakėlė kumščius ir puolė į priekį.

– Kemai, tu ir vėl? – prapliupo bartis Liusė. – Ar tau šią savaitę nepakanka muštynių? – Tarsi to nebūtų gana, šįkart jis ketino suduoti merginai.

Kemas atsakė kreivu šypsniu.

– Trečias kartas visada nuostabiausias, – pagiežingu balsu atšovė jis. Tą akimirką vaikinas nusigręžė, kadangi Gabė aukštai iškėlė koją ir spyrė į žandikaulį.

Kemui krintant, Liusė staigiai atsitraukė atgal. Vaikinas užsimerkė ir griebėsi už veido. Gabė stovėjo greta jo ir žiūrėjo žemyn tokiu žvilgsniu, tarsi ką tik iš orkaitės būtų ištraukusi tobulai iškeptą persikų pyragą. Tada pažvelgė į savo nagus ir atsiduso.

– Būtų gaila muštis su tavimi, kai ką tik pasitobulinau manikiūrą. Na štai, – kalbėjo Gabė, vėl spirdama Kemui – šį kartą į pilvą. Kiekvienu smūgiu ji džiaugėsi tarsi vaikas, laimintis „Arkados“ žaidimą.

Kemas apsivertė ant šono ir susirietė. Liusė negalėjo pamatyti jo veido – jis buvo paslėptas tarp kelių, tačiau vaikinas dejavo iš skausmo ir sunkiai gaudė kvapą.

Liusė stypsojo, žvalgydamasi tai į Gabę, tai į Kemą. Ji niekaip negalėjo patikėti tuo, ką matė. Kemas buvo dvigubai aukštesnis ir stambesnis už merginą, tačiau atrodė, kad ji stipresnė. Dar vakar Liusei teko stebėti, kaip Kemas bare prilupo didžiulį ir stambų vyrą. Užvakar vakare, kaip Kemas prie bibliotekos kovėsi su Danieliu, abu vaikinai buvo lygiaverčiai varžovai. Liusė nustebusi spoksojo į Gabę, kurios plaukai, perjuosti vaivorykštės spalvų kaspinu, buvo surišti į „arklio uodegą“. Dabar ji pargriovė Kemą ir užlaužė jo ranką už nugaros.

– Dėde? – šaipėsi ji. – Mielasis, pasakyk stebuklingą žodį. Iškart tave paleisiu.

– Niekada, – iškošė Kemas ir nusispjovė ant žemės.

– Tikėjausi, kad pasakysi, – šyptelėjo Gabė ir stipriai tėškė jo veidą į purvą.

Danielis uždėjo ranką Liusei ant kaklo. Stovėdama greta jo, ji atsirėmė į vaikiną ir atsigręžė atgal, baimindamasi pamatyti jo veido išraišką. Dabar jis tikriausiai jos nekentė.

– Atsiprašau, – sušnabždėjo Liusė. – Kemas, jis...

– Kodėl atėjai čia su juo susitikti? – Danielis kalbėjo įsižeidęs ir kartu įsiutęs. Norėdamas, kad ji pažvelgtų į akis, jis paėmė Liusę už smakro ir pasuko galvą. Pirštai, liečiantys merginos odą, atrodė šalti kaip ledas. Akys buvo nebe pilkos, o violetinės.

Liusės lūpos suvirpėjo.

– Maniau, kad galiu tuo pasirūpinti. Ketinau pasikalbėti atvirai, kad paskui mudu su tavimi galėtume būti kartu ir dėl nieko nesijaudinti.

Danielis prunkštelėjo, ir Liusė suprato, kaip kvailai nuskambėjo jos žodžiai.

– Tas bučinys... – tęsė mergina, grąžydama rankas. Ji troško jį išspjauti. – Tai buvo didžiulė klaida.

Danielis užsimerkė ir nusigręžė. Jis du kartus pravėrė burną, ketindamas kažką pasakyti, tačiau taip ir nepasakė. Susiėmęs delnais plaukus, jis lingavo į šonus. Stebėdama vaikiną Liusė bijojo, kad jis verkia. Galų gale jis ją apglėbė.

– Ar pyksti ant manęs? – Liusė įsikniaubė į mylimojo krūtinę ir įkvėpė saldaus jo odos aromato.

– Ne, tik džiaugiuosi, kad laiku čia atėjome.

Kemo inkštimas privertė abu atsigręžti. Jų veidai persikreipė. Danielis paėmė Liusės ranką ir pamėgino nuvesti merginą į šalį, tačiau ji nepajėgė atplėšti akių nuo Gabės. Ši laikė Kemo galvą pasibrukusi po pažastimi ir netgi nebuvo uždususi nuo kovos. Kemas buvo sumuštas ir atrodė apgailėtinai, tačiau Liusei tai nebuvo svarbu.

– Danieli, kas čia vyksta? – sušnabždėjo Liusė. – Kaip Gabė sugebėjo įveikti Kemą? Kodėl jis jai leido?

Danielis tuo pat metu atsiduso ir sukikeno.

– Jis neleido. Tai, ką tu matei, yra tik menkniekis palyginti su tuo, ką ši mergaičiukė sugeba.

Liusė papurtė galvą.

– Negaliu suprasti. Kaip...

Danielis paglostė jos skruostą.

– Ar eisi su manimi pasivaikščioti? – pasiūlė. – Noriu pamėginti paaiškinti kai kuriuos dalykus, bet manau, kad tu pirmiausia turi atsisėsti.

Liusė pati norėjo kai ką sužinoti apie Danielį. Arba, jeigu nepavyktų sužinoti, tai bent pasikalbėti apie tai ir įsitikinti, kad jis tikrai nelaiko jos visiška beviltiška pamišėle. Visų pirma apie violetinį švytėjimą. Ir dar apie sapnus, kurių ji negalėjo ir nenorėjo atsikratyti.

Danielis nusivedė ją į tą kapinių dalį, kurioje Liusė niekada anksčiau nesilankė – šviesią lygią aikštelę, kur stovėjo suaugę persikų medžiai. Jų kamienai buvo palinkę vienas prie kito taip, kad sudarė širdies formos arką.

Laikydamas už rankų ir glostydamas jos pirštus, vaikinas vedė Liusę pro keistas gumbuotas susipynusias šakas.