Лорен Кейт - Puolusieji

Vakaras buvo tylus, aidėjo tik svirplių melodijos. Liusė įsivaizdavo visus kitus mokinius, susirinkusius valgykloje, iš lėkščių, sustatytų ant padėklų, šaukštais kabinančius bulvių košę, per šiaudelius siurbčiojančius tirštą kambario temperatūros pieną. Atrodė, kad iš visų mokinių tik juodu su Danieliu staiga atsidūrė kitame pasaulyje ir atsiribojo nuo visko, kas vyko mokykloje. Viskas nutolo – liko tik jo delnai, spaudžiantys jos rankas, jo plaukai, spindintys besileidžiančios saulės šviesoje, ir šiltas pilkų jo akių žvilgsnis.

– Net nežinau, nuo ko pradėti, – prabilo Danielis, vis stipriau trindamas jos pirštus, tarsi masažuodamas galėtų atrasti tinkamus žodžius. – Turiu tiek daug visko tau pasakyti ir rasti tinkamų žodžių.

Liusė troško, kad jo žodžiai būtų paprasčiausias meilės prisipažinimas, tačiau žinojo, kad Danielis turi paaiškinti daug sudėtingų dalykų, kurie daug ką papasakotų apie jį, tačiau galbūt būtų skaudūs jai.

– Gal tiesiog pasakyk, kad turi gerų ir blogų naujienų, – pasiūlė mergina.

– Puiki mintis. Ką norėtum išgirsti pirmiausia?

– Dauguma žmonių pirmiausia nori sužinoti tai, kas gera.

– Galbūt ir taip, – pritarė Danielis, – tačiau mudu esame per daugybę pasaulių nutolę nuo kitų žmonių.

– Gerai. Tada pirmiau išklausysiu blogas naujienas.

Danielis prikando lūpą.

– Ar gali pažadėti, kad nepabėgsi, kol neišklausysi gerų? – paprašė jis.

Liusė neketino išeiti. Tik ne dabar, kai mylimasis jos daugiau nebeatstumia. Ne dabar, kai jis galbūt ruošiasi atsakyti į daugybę klausimų, neduodančių ramybės kelias pastarąsias savaites.

Suėmęs merginos rankas, jis pakėlė jas prie savo krūtinės ir prispaudė toje vietoje, kur plakė širdis.

– Ketinu pasakyti tau tiesą, – įspėjo jis. – Tu manimi nepatikėsi, bet vis tiek nusipelnei viską žinoti. Net jeigu tiesa tave nužudys.

– Sutinku, – Liusės sielą sukaustė aštrus skausmas ir ji pajuto, kaip pradėjo drebėti kojos. Mergina apsidžiaugė, kai Danielis ją pasodino.

Jis pažingsniavo pirmyn ir atgal, paskui sunkiai atsiduso ir pradėjo:

– Biblijoje...

Liusė sudejavo. Ji negalėjo susilaikyti – nevalingai sureagavo į sekmadienio pokalbį mokykloje. Be to, ji norėjo kalbėtis tik apie Danielį ir save, o ne apie moralines alegorijas. Mergina nesitikėjo, kad Biblijoje galima rasti atsakymus į klausimus apie Danielį.

– Tiesiog paklausyk, – pervėręs Liusę žvilgsniu, paprašė Danielis. – Tu žinai, kad Biblijoje teigiama, kad Dievą visi privalo mylėti visa siela. Žinai, kad šis reikalavimas yra besąlygiškas ir neginčijamas?

– Manau, kad taip, – Liusė gūžtelėjo pečiais.

– Taigi... – atrodė, kad Danielis ieško tinkamų žodžių. – Šis reikalavimas galioja ne tik žmonėms.

– Ką turi omenyje? Kam dar – gyvūnams?

– Žinoma, kartais ir jiems, – sutiko Danielis. – Pavyzdžiui, žalčiams. Sugundę Ievą, žaltys buvo prakeiktas ir amžiams pasmerktas šliaužioti žeme.

Vėl prisiminusi Kemą, Liusė suvirpėjo. Gyvatė. Jų iškyla. Pakabukas. Džiaugdamasi, kad atsikratė papuošalo, mergina pasitrynė nuogą kaklą.

Danielis pirštais perbraukė jos plaukus, paskui smakrą, kol pagaliau palietė kaklo duobutę. Apimta palaimos, mergina atsiduso.

– Mėginu pasakyti... Liuse, manau, tu galėtum pasakyti, kad aš irgi prakeiktas. Buvau prakeiktas labai labai ilgam. – Jis kalbėjo taip, tarsi kiekvienas žodis sukeltų kartėlį. – Kartą pasirinkau... pasirinkau tai, kuo tikėjau. Ir iki šiol tikiu, nors ir...

– Nesuprantu, – pertraukė Liusė purtydama galvą.

– Žinoma, kad nesupranti, – pritarė Danielis, sėsdamasis ant žemės greta merginos. – Neturiu didelės patirties aiškindamas tau tokius dalykus. – Vaikinas pasikrapštė pakaušį ir tyliai, tarsi kalbėdamasis su savimi, tęsė toliau: – Aš galiu tik mėginti. Kitaip nieko nebus.

– Gerai, – sutiko Liusė. Danielio žodžiai jos sieloje kėlė sumaištį, nors jis dar nieko aiškaus nepasakė. Mergina stengėsi atrodyti mažiau sutrikusi negu buvo iš tikrųjų.

– Aš įsimyliu, – kalbėjo jis, imdamas Liusės rankas ir stipriai spausdamas. – Nuolat įsimyliu. Ir kaskart viskas baigiasi katastrofa.

„Nuolat įsimyliu“, – šie žodžiai Liusei sukėlė begalinį skausmą. Ji užsimerkė ir atitraukė rankas. Danielis tai pasakė anądien, kai juodu buvo prie ežero. Užsiminė, kad patyrė nelaimingą meilę, kad buvo paliktas. Kodėl jis nusprendė dabar prisiminti kitas merginas? Praeitą kartą jo žodžiai Liusę smarkiai įskaudino, tačiau dabar skausmas buvo dar stipresnis. Atrodė, kad kažkas pervėrė šonkaulius. Danielis suspaudė jos pirštus.

– Pažvelk į mane, – maldavo jis. – Dabar pasakysiu tai, ką sunkiausia paaiškinti.

Liusė atsimerkė.

– Žmogus, kurį nuolat įsimyliu, esi tu.

Liusė ilgokai sėdėjo sulaikiusi kvapą ir jau ketino iškvėpti, tačiau atodūsis virto šaižiu juoku.

– Taip, Danieli, – ketindama atsikelti nuo žemės, prunkštelėjo mergina. – Oho, tu tikrai prakeiktas. Skamba siaubingai.

– Klausyk, – Danielis pasodino ją atgal su tokia jėga, kad net pradėjo tvinkčioti pečiai. Vaikino akys blykčiojo violetine šviesa. Liusė buvo tikra, kad jis pradeda niršti. Na, ji irgi jautė tą patį.

Tarsi prašydamas pagalbos, Danielis pažvelgė aukštyn į persikų medžių kupolą.

– Maldauju, leisk viską paaiškinti, – jo balsas virpėjo. – Meilė tau nėra problema.

Liusė giliai įkvėpė.

– Tada kas? – Ji stengėsi prisiversti klausytis, prisiversti būti stipresne ir neįsižeisti. Danielis atrodė taip, tarsi jo skausmo ir nevilties užtektų jiems abiem.

– Aš gyvensiu amžinai, – pasakė jis.

Aplinkui sušnarėjo medžiai. Akies kampučiu Liusė pastebėjo mažytį šešėlį. Jis nė kiek nebuvo panašus į vakar vakare matytą šiurpų viską užgožiantį tamsos verpetą, tačiau šis pasirodymas buvo įspėjimas. Šešėlis laikėsi atokiau, abejingai stebėjo juos iš už kampo, tačiau jis laukė. Laukė jos. Liusė giliai kauluose pajuto kaustantį šaltį. Ji niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad jai kelią pastojo kažkoks didžiulis, tamsus tarsi naktis pavidalas. Paskutinis .

– Atleisk, – prabilo Liusė, vėl atsigręždama į Danielį. – Ar galėtum, hm, pakartoti?

– Aš gyvensiu amžinai, – pakartojo jis. Liusė tebesijautė sutrikusi, tačiau Danielis tęsė toliau. Iš jo lūpų pasipylė žodžių srautas: – Aš gyvensiu ir stebėsiu, kaip gimsta kūdikiai, kaip jie užauga ir įsimyli. Stebėsiu, kaip jie susilaukia savo vaikų ir pasensta. Stebėsiu, kaip jie miršta. Liuse, aš esu pasmerktas stebėti šį virsmą. Visus žmones, išskyrus tave. – Danielio akys apsiblausė. Jo balsas pritilo, pavirto šnabždesiu.

– Tu neįsimylėsi...

– Bet... – nutraukė mergina, – ...aš jau įsimylėjau.

– Liuse, tu nepagimdysi vaikų ir nepasensi.

– Kodėl?

– Tu šiame pasaulyje atsirandi kas septyniolika metų.

– Prašau...

– Mudu susitinkame, – tęsė Danielis. – Mudu visada susitinkame. Nesvarbu, kur aš bekeliaučiau, kaip besistengčiau laikytis toliau nuo tavęs, likimas mus vis tiek suveda. To neįmanoma išvengti – tu visada randi mane.

Danielis žiūrėjo žemyn į savo suspaustus kumščius. Atrodė, kad jis nori kažkam trenkti, bet nepajėgia pakelti akių.

– Kaskart, kai mudu susitinkame, tu mane...

– Danieli ...

– Negaliu atsispirti tau, negaliu nuo tavęs pabėgti. Iš visų jėgų mėginu neatsakyti į tavo jausmus, tačiau niekas nepadeda. Tu įsimyli mane, o aš tave.