Лорен Кейт - Puolusieji

– Ką reiškia dažniausiai? – neatlyžo Liusė. Ji niekada nesijautė taip smarkiai paklydusi savo gyvenime.

– Pamiršk bučinį, – norėdama atkreipti Liusės dėmesį, panelė Sofija pamojo ranka jai prieš veidą. – Nepraėjo nė pusė... Bučinys nieko nereiškia, nebent... – murmėjo mokytoja, toliau vartydama puslapius.

Ką žino panelė Sofija? Danielio bučinys reiškė viską. Liusė stebėjo, kaip mokytojos pirštai tarsi dvejodami lakstė tarp eilučių, kol jos dėmesį patraukė vienas puslapis.

– Grįžkite atgal, – pasiūlė mergina, uždėdama delną ant panelės Sofijos rankos, kad ši liautųsi ieškojusi.

Kai Liusė vertė plonus beveik persišviečiančius puslapius, panelė Sofija palinko arčiau knygos. Štai. Ji prispaudė ranką prie širdies. Paraštėse buvo serija paveikslėlių – eskizų, nupieštų juodu rašalu. Nupiešti paskubomis, tačiau grakščiai. Buvo matyti, kad dirbo patyrusi ranka. Žmogus, turintis ypatingą talentą. Mėgindama perprasti tai, kas pavaizduota piešiniuose, Liusė perbraukė juos pirštais. Moters pečių linija, žvelgiant iš nugaros. Plaukai prie sprando surišti į kuodą. Švelnūs nuogi keliai, sukryžiuoti vienas ant kito, neaiškių kontūrų liemuo. Ilgas liesas riešas ir ištiestas delnas, ant kurio guli didžiulis pilnaviduris bijūno žiedas.

Liusės pirštai pradėjo drebėti. Gerklę užspaudė gniužulas. Mergina nežinojo, kodėl iš visko, ką šiandien matė ir girdėjo, būtent šie piešiniai pasirodė tokie gražūs ir kartu tragiški, kad ji galų gale paplūstų ašaromis. Pečiai, keliai... visa tai buvo jos. Liusė žinojo – juos nupiešė Danielio ranka.

– Liusinda, – panelės Sofijos veide buvo matyti nervinė įtampa. Mokytoja iš lėto stūmė savo kėdę nuo stalo. – Ar tu... ar tu gerai jautiesi?

– O, Danieli, – sušnabždėjo mergina ir nusibraukė ašarą.

– Liusinda, jis prakeiktas, – stebėtinai ramiai pareiškė mokytoja. – Jūs abu prakeikti.

Prakeikti . Danielis užsiminė apie prakeiksmą. Būtent šiuo žodžiu jis pavadino tai, kas su jais vyko. Tačiau jis tai pasakė sau, o ne Liusei.

– Prakeikti? – pakartojo mergina. Ji nenorėjo daugiau to girdėti. Troško tik vieno – kuo greičiau susirasti mylimąjį.

Panelė Sofija spragtelėjo pirštais tiesiai priešais Liusės veidą. Lėtai ir apatiškai, tarsi apsvaigusi nuo narkotikų, mergina pakėlė akis ir pažvelgė mokytojai į veidą.

– Tu dar neatsibudai, – sumurmėjo moteris. Norėdama atkreipti Liusės dėmesį, ji garsiai užtrenkė knygą ir nuleido rankas nuo stalo. – Ar jis tau ką nors sakė? Galbūt kažką kalbėjo, kai judu pasibučiavote?

– Jis pasakė man... – pradėjo mergina. – Tai skamba kaip beprotybė.

– Taip dažnai būna.

– Jis sakė, kad mes abu... tam tikra prasme esame po nelaiminga žvaigžde gimę įsimylėjėliai. – Prisiminusi ilgą praeitų gyvenimų sąrašą, Liusė užsimerkė. Iš pradžių ši mintis merginai pasirodė labai keista, tačiau dabar, kai pradėjo su ja apsiprasti, Liusė pagalvojo, jog tai, kas jiems nutiko, galėtų būti romantiškiausias dalykas visame pasaulyje. – Pasakojo, kaip mudu anksčiau įsimylėdavome... Rio de Žaneire, Jeruzalėje, Taityje...

– Tikrai skamba kaip beprotybė, – pritarė panelė Sofija. – Taigi tu, savaime suprantama, juo nepatikėjai?

– Iš pradžių ne, – atsakė Liusė prisimindama jų ginčą po persikų medžiais. – Jis pradėjo nuo Biblijos aiškinimo, o aš instinktyviai nustoju klausytis, kai pradedama apie tai šnekėti, – mergina prisikando liežuvį. – Neįsižeiskite. Norėjau pasakyti, kad jūsų pamokos tikrai įdomios.

– Nieko tokio, – šyptelėjo mokytoja. – Tavo amžiaus žmonės dažnai bijo įgyti religinį išprusimą. Liusinda, tai nieko nauja.

– Ak, – atsiduso mergina ir patraškino pirštų sąnarius, – juk aš nesu išprususi religijos srityje. Mano tėvai yra netikintys, todėl...

– Visi kuo nors tiki. Ar tu pakrikštyta?

– Ne. Nebent maudynes baseine, įrengtame po buvusios bažnyčios skliautais, laikytume krikštu, – nykščiu rodydama į tą pusę, kur stovėjo sporto kompleksas, nedrąsiai prisipažino Liusė.

Taip, ji švęsdavo Kalėdas, netgi kelis kartus buvo bažnyčioje, o kai jos ir artimųjų gyvenimas tapo sunkus ir apgailėtinas, mergina vis tiek vylėsi, kad yra kažkas, kuo būtų verta tikėti. Jai to visada pakako.

Kitapus bibliotekos nuaidėjo kažkoks triukšmas. Atsigręžusi mergina pamatė, kad Rolandas nuvirto nuo kėdės. Kai Liusė paskutinį kartą buvo atsigręžusi į jį pažiūrėti, vaikinas atsilošęs sūpavosi ant dviejų kėdės kojų. Atrodė, kad dabar žemės trauka laimėjo.

Kai Rolandas pamėgino atsistoti ant kojų, Ariana suskubo jam padėti. Žvilgtelėjusi į Liusę, ji greitai pamojo ranka.

– Jam viskas gerai! – linksmai sušuko draugė. Paskui gana garsiai sušnabždėjo Rolandui: – Kelkis!

Panelė Sofija sėdėjo labai ramiai, rankas po stalu susidėjusi į sterblę. Ji kelis kartus atsikrenkštė, vėl atvertė priekinį knygos viršelį, pirštais perbraukė nuotrauką ir paklausė:

– Ar jis dar ką nors atskleidė? Ar žinai, kas yra Danielis?

Išsitiesusi kėdėje, Liusė labai lėtai paklausė:

– O jūs žinote?

Bibliotekininkė suakmenėjo.

– Aš tyrinėju tokius dalykus. Esu mokslininkė. Stengiuosi nesigilinti į lėkštus meilės reikaliukus.

Būtent taip ji ir pasakė. Vis dėlto ant kaklo pulsuojanti vena ir beveik nepastebimas smulkių prakaito lašelių spindesys ant kaktos Liusei bylojo, kad atsakymas į jos klausimą būtų „taip“.

Virš jų galvų milžiniškas senovinis laikrodis išmušė vienuoliktą. Minučių rodyklė virpėjo, stengdamasi atsistoti į savo vietą, o visas prietaisas skambėjo nuo dūžių, pertraukusių svarbų pokalbį. Liusė niekada neatkreipė dėmesio, kad šis laikrodis skamba taip garsiai. Dabar dūžiai sukėlė jai skausmą – mergina per ilgai buvo toli nuo Danielio.

– Danielis pagalvojo... – pradėjo Liusė. – Vakar vakare, kai mudu pirmą kartą pasibučiavome, jis pamanė, kad aš mirsiu. – Panelė Sofija neatrodė tokia nustebusi, kaip tikėjosi Liusė. Mergina vėl patraškino pirštų sąnarius. – Bet juk tai beprotybė, tiesa? Man tai negresia.

Panelė Sofija nusiėmė dviejų židinių akinius ir pasitrynė mažas akis.

– Kol kas ne, – atsakė ji.

– O, Dieve, – sušnibždėjo Liusė, vėl užvaldyta didžiulės baimės, kuri privertė ją išbėgti iš kapinių palikus ten Danielį. Bet kodėl? Buvo dar kažkas, ko vaikinas dar neatskleidė. Kažkas – ji žinojo – toks galingas, jog vertė nuolat jausti silpnesnę ar stipresnę baimę. Kažkas, ką ji nujautė ir žinojo, bet bijojo patikėti, kol dar kartą neišvydo to veido.

Knyga tebegulėjo atversta toje vietoje, kur buvo nuotrauka. Atvaizde Danielio šypsena atrodė kupina nerimo, tarsi jis žinotų – jis sakė, kad visada žinodavo, – kas jo laukia ateityje. Mergina niekaip negalėjo įsivaizduoti, kokias kančias dabar patiria mylimasis. Atskleidęs paslaptį apie nesibaigiančią jų istoriją, Danielis buvo paliktas. Ji būtinai turėjo jį surasti.

Užvertusi knygą, mergina vėl pasibruko ją po pažastimi. Tada atsistojo ir pristūmė prie stalo kėdę.

– Kur eini? – nervingu balsu paklausė panelė Sofija.

– Noriu susirasti Danielį, – atsakė Liusė.

– Eisiu su tavimi.

– Ne, – mergina papurtė galvą. Ji pamėgino įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jeigu ji susirastų Danielį ketindama pulti į jo glėbį ir su savimi atsivestų mokyklos bibliotekininkę. – Jūs tikrai neprivalote eiti.

Panelė Sofija pasilenkė prie dvigubu mazgu surištų savo patogių batų raištelių. Ji atrodė labai susirūpinusi. Atsistojusi ji uždėjo ranką merginai ant peties.