Лорен Кейт - Puolusieji

Už jos aidėjo sunkūs žingsniai. Tada pasigirdo spiegiantis šūksnis.

– Penivetere!

Tai buvo panelė Sofija. Ji vijosi Liusę šaukdama per petį, ten Liusė pamatė ir Penę, atsargiai lipančią per nuvirtusį antkapį.

– Tu lėtesnė nei artėjančios Kalėdos!

– Ne! – sušuko Liusė. – Pene, panele Sofija, neikit čia! – Ji nenorėjo, kad per ją dar kas nors atsidurtų šešėlių kelyje.

Panelė Sofija sustingo, stovėdama ant nuvirtusio balto antkapio ir spoksodama į dangų, tarsi visiškai nebūtų girdėjusi, ką jai liepė Liusė. Ji pakėlė savo liesas rankas į viršų, lyg norėdama nuo kažko prisidengti. Liusė prisimerkusi žvilgtelėjo į naktį ir sulaikė kvapą. Kažkas artėjo link jų kartu su šaltu vėju.

Iš pradžių pamanė, kad tai šešėliai, tačiau tai buvo kažkas baisesnio, tarsi rantyta ir nelygi skraistė su daugybe juodų kišenių, pro kurias sunkiai skverbėsi nakties taškeliai. Šį šešėlį sudarė milijonai mažų dalelių. Šėlstanti, plevėsuojanti tamsos audra, sklindanti į visas puses.

– Skėriai? – suriko Penė.

Liusė gūžtelėjo pečiais. Tankus spiečius vis dar buvo tolokai, tačiau jo skleidžiamas triukšmas augo sulig kiekviena sekunde. Tarsi tūkstančio paukščių sparnų plazdėjimas. Tarsi veržli, priešiška tamsa, išvalanti žemę. Ji artėjo. Ji užsipuls ją šiąnakt, o galbūt ir juos visus.

– Tai nieko gero nežada! – panelė Sofija sušuko į dangų. – Juk žemėje turėtų būti tvarka!

Penė alsuodama sustojo prie Liusės, ir abi suglumusios susižvalgė. Penės viršutinę lūpą padengė prakaito lašeliai, o jos violetiniai akiniai vis slydo nuo drėgnos nosies.

– Ji praranda sveiką protą, – sušnibždėjo Penė, nykščiu rodydama į panelę Sofiją.

– Ne, – Liusė papurtė galvą. – Ji daug žino. Ir jeigu panelė Sofija yra išsigandusi, tada ir tau čia nederėtų būti, Pene.

– Man? – suglumusi pasitikslino Penė, galbūt dėl to, kad nuo pat pirmos dienos mokykloje ji pati visada patardavo Liusei. – Man atrodo, kad nė viena iš mūsų neturėtų čia būti.

Liusės krūtinę pervėrė skausmas, panašus į tą, kurį pajuto, kai turėjo atsisveikinti su Kele. Ji nusisuko nuo Penės. Tarp jų dabar atsirado plyšys, didelė praraja. Liusės praeitis atplėšė ją nuo draugės. Ji nenorėjo atvirai prisipažinti ir atkreipti Penės dėmesio į tai, tačiau žinojo, kad būtų geriau ir saugiau, jeigu jos išsiskirtų.

– Turiu pasilikti, – giliai įkvėpusi pasakė ji. – Man reikia surasti Danielį. Tu turėtum sugrįžti į miegamųjų korpusą, Pene. Prašau.

– Bet tu ir aš, – užkimusi sumurmėjo Penė. – Mes esame vienintelės...

Liusė, neišklausiusi sakinio pabaigos, nulėkė link kapinių vidurio. Link mauzoliejaus, kur matė susimąsčiusį Danielį per Tėvų dieną. Ji peršoko per paskutinius antkapius ir nučiuožė drėgna ir šalta pūvančio mulčio nuokalne žemyn, kol žemė galiausiai išsilygino. Ji sustojo priešais milžinišką ąžuolą, išsikerojusį dauboje kapinių viduryje.

Sušilusi, sugniuždyta ir išsigandusi ji atsirėmė į medžio kamieną.

Tada pro medžio šakas pamatė jį.

Danielį.

Ji iškvėpė visą orą iš plaučių ir pajuto silpnumą keliuose. Vienas žvilgsnis į jo tolimą, juodą kontūrą – tokį nuostabų ir didingą – pasakė jai, kad visos Danielio užuominos, net ir tas svarbus dalykas, kurį ji išsiaiškino pati, viskas buvo tiesa.

Jis stovėjo ant mauzoliejaus sukryžiavęs rankas ir žiūrėjo į viršų, kur virš galvos ką tik pasirodė skėriai. Blausioje mėnesienoje išryškėjo jo šešėlis, kuris didėdamas leidosi nuo plataus, plokščio kriptos stogo. Ji pradėjo bėgti link jo, braudamasi pro kedenines tilandsijas ir senas pasvirusias statulas.

– Liuse! – jis sekė ją akimis, kol mergina artėjo prie mauzoliejaus pamatų. – Ką tu čia darai? – jo balse nesigirdėjo džiaugsmo, kad ją išvydo. Tai buvo panašiau į pribloškiančią nuostabą ir išgąstį.

Tai mano kaltė , ji norėjo sušukti, artėdama prie mauzoliejaus. Aš tikiu tuo, tikiu mūsų istorija . Atleisk man, kad palikau tave, daugiau niekada tavęs nepaliksiu . Buvo dar vienas dalykas, kurį ji norėjo pasakyti jam. Tačiau jis buvo gerokai aukščiau, siaubingas šešėlių gausmas – per daug kurtinantis, oras buvo per tirštas, kad jis išgirstų ją iš ten, iš apačios, kur ji stovėjo.

Visas mauzoliejus buvo marmurinis. Bet vienoje iš bareljefo povo skulptūrų buvo didelė nuolauža, kuria Liusė pasinaudojo kaip atrama kojoms. Paprastai šaltas akmuo šį kartą pasirodė šiltas prisilietus. Jos prakaituoti delnai kelis kartus nuslydo, kai ji išsitempusi bandė pasiekti viršų. Pasiekti Danielių, kuris turėjo jai atleisti.

Mergina pakilo siena aukštyn vos kelias pėdas, kai kažkas palietė jos petį. Ji apsisuko ir aiktelėjo, kai pamatė, kad tai buvo Danielis, ir atgniaužė delnus. Jis sugavo ją, rankomis apkabindamas jos liemenį, jai nespėjus nukristi ant žemės. Tačiau juk vos prieš sekundę jis buvo visu aukštu virš galvos.

Liusė įsikniaubė Danieliui į petį. Ir nors tiesa vis dar baugino ją, būdama jo rankose pasijuto tarsi jūra, radusi krantą, tarsi keliautojas, po ilgos, sunkios ir tolimos kelionės pagaliau sugrįžęs namo.

– Pasirinkai puikų laiką sugrįžti, – tarstelėjo jis nusišypsodamas, tačiau jo šypsena buvo prislėgta nerimo. Jo akys vis žiūrėjo už jos, į dangų.

– Tu irgi tai matai? – paklausė ji.

Danielis tik žvilgtelėjo į ją, negalėdamas atsakyti. Jo lūpa suvirpėjo.

– Žinoma, kad matai, – sušnibždėjo ji, nes viskas pagaliau pradėjo aiškėti. Šešėliai, jo istorija, jų praeitis. Jos gerklėje susikaupė rauda. – Kaip gali mane mylėti? – kūkčiojo ji. – Kaip apskritai gali mane pakęsti?

Jis ranka suėmė jos skruostą.

– Apie ką čia šneki? Kaip gali taip sakyti?

Jos širdis degė, taip smarkiai ji plakė.

– Nes... – ji nurijo oro gurkšnį. – Nes tu – angelas.

Jo rankos nusviro.

– Ką pasakei?

– Tu esi angelas, Danieli, aš žinau, – pakartojo ji ir kalbėjo toliau, jausdama vis plačiau savyje atsiveriančius vartus, kol galiausiai jie visai išvirto. – Nesakyk man, kad aš pamišusi. Aš sapnuoju tave, sapnuoju tokius sapnus, kurie yra per tikri, kad juos būtų galima pamiršti, sapnus, kurie privertė pamilti tave, tau dar nespėjus pasakyti nė vieno gero žodžio apie mane. – Danielio akys visiškai nepasikeitė. – Sapnus, kuriuose tu turi sparnus ir laikai mane aukštai padangėse, kurių neatpažįstu, bet vis dėlto žinau, kad buvau ten tavo rankose tūkstančius kartų prieš tai. – Jis prisilietė prie jos kaktos savąja. – Viskas dabar taip aišku – koks tu grakštus, kai vaikštai, ir knyga, kurią parašė tavo protėvis. Kodėl niekas tavęs neaplankė per Tėvų dieną. Tai, kaip tavo kūnas atrodo, kaip plūduriuoja, tau plaukiant. Ir kodėl, kai mane pabučiuoji, aš pasijuntu taip, tarsi būčiau patekusi į dangų, – ji nutilo akimirkai, kad atgautų kvapą. – Ir kodėl tu gali gyventi amžinai. Vienintelis dalykas, kuris lieka neaiškus – ką tu žemėje veiki su manimi. Nes aš esu tik... aš, – ji dar kartą žvilgtelėjo į dangų, jausdama juodus šešėlių kerus. – O aš esu kalta dėl šitiek daug dalykų.

Jo veidas išbalo. Ir Liusė galėjo padaryti tik vieną išvadą.

– Tu irgi nesupranti kodėl, – nusprendė ji.

– Aš nesuprantu, kodėl tu vis dar čia.

Ji sumirksėjo ir liūdnai linktelėjo, tada pradėjo trauktis nuo jo.

– Ne! – jis vėl ją prisitraukė. – Neišeik. Tiesiog tu niekada – mes niekada... nesame taip toli nužengę, – jis užsimerkė. – Ar gali pasakyti dar kartą? – beveik baikščiai paprašė jis. – Ar gali man pasakyti... kas aš toks?