Лорен Кейт - Puolusieji

Proskynoje pasirodė Kemas. Jo akių kraštus gaubė storas, tviskantis aukso spalvos šešėlis, kuris mėnesienoje švietė jo veide, padarydamas jį panašų į laukinę katę.

– Tai taip neįtikėtinai miela, – tęsė jis. – O jis tave irgi myli, ar ne, įsimylėjėli? Ar ne taip, Danieli?

– Kemai, – įspėjo Danielis. – Nedaryk to.

– Ko nedaryti? – prunkštelėjo Kemas, į orą pakeldamas savo kairę ranką. Jis spragtelėjo pirštais ir virš jo rankos įsiplieskė maža ugnelė, ne didesnė už degtuko liepsnelę. – Turi omenyje tai?

Atrodė, kad spragtelėjimo aidas užsiliko, atsimušinėdamas nuo antkapių, vis garsėdamas ir didėjantis, kol šokinėjo pirmyn ir atgal. Liusė iš pradžių pagalvojo, kad tas garsas buvo panašesnis į aplodismentus, tarsi demoniška, pilna tamsos auditorija būtų pašaipiai plojusi jos ir Danielio meilei, taip, kaip ir Kemas plojo. Tačiau tada ji atsiminė griaudžiantį sparnų plasnojimą, kurį girdėjo anksčiau. Ji buvo sulaikiusi kvėpavimą, kol garsas įgavo tų tūkstančių šmėkščiojančių tamsos gabalėlių formą. Skėrių pavidalo šešėliai, kurie išnyko miške, dabar vėl pakibo virš jų galvų.

Jų barbenimas buvo toks garsus, kad Liusė turėjo užsikimšti ausis. Penė sėdėjo susigūžusi ant žemės ir laikė paslėpusi galvą tarp kelių. Tačiau Danielis ir panelė Sofija stoiškai stebėjo dangų, kol kakofonija stiprėjo ir pasikeitė. Ji pradėjo skambėti kaip labai garsūs purkštuvai... arba kaip tūkstančio gyvačių šnypštimas.

– Ar ką kita? – paklausė Kemas, gūžtelėdamas pečiais, kai bjauri, beformė tamsa nusistovėjo aplink jį.

Kiekvienas vabzdys pradėjo augti ir skleistis, tapdamas gerokai stambesnis už bet kokį vabzdį, jie varvėjo tarsi klijai, vėl suaugdami į juodus segmentuotus kūnus. Tada, tarsi besimokydami naudotis savo šešėlinėmis galūnėmis, jie lėtai pakilo ant savo daugybės kojų ir pradėjo judėti pirmyn, tarsi maldininkai, išaugę iki žmogaus ūgio.

Kemas sutiko juos, kai jie susispietė aplink jį. Netrukus už Kemo jie suformavo milžinišką įsikūnijusios nakties armiją.

– Atsiprašau, – vaipėsi jis, delnu pliaukštelėdamas sau per kaktą. – Ar tu man sakei to nedaryti?

– Danieli, – sušnibždėjo Liusė. – Kas čia vyksta?

– Kodėl paskelbei galą paliauboms? – sušuko jis Kemui.

– Na. Žinai, kaip sakoma apie beviltiškus laikus, – Kemas šaipėsi. – Matydamas tave, klijuojantį jos kūną tais savo tobulai angeliškais bučiniais... pasijaučiau toks beviltiškas.

– Užsičiaupk, Kemai! – suriko Liusė, nekęsdama savęs už tai, kad leido jam liesti save.

– Ateis tam laikas, – Kemo akys atsisuko į ją. – O taip, mes pešimės, mažute. Dėl tavęs. Ir vėl, – jis paglostė savo kaklą ir suraukė žalias akis. – Tik šį kartą manau, kad kova bus smarkesnė. Keliomis aukomis daugiau. Susitaikyk su tuo.

Danielis apglėbė Liusę.

– Pasakyk man, kodėl, Kemai. Tu skolingas man bent tiek.

– Tu žinai, kodėl, – sugriaudėjo Kemas, rodydamas į Liusę. – Ji vis dar čia. Tačiau nebe ilgai.

Jis prispaudė rankas prie klubų, ir kelios eilės tankių juodų šešėlių, dabar panašių į storas begalines gyvates, užsliuogė jo kūnu ir apsivijo rankas tarsi apyrankės. Jis patapšnojo stambiausiai gyvatei per galvą, lyg pačiam mylimiausiam augintiniui. – Ir šį kartą, kai tavo meilė susprogs į tą mažą tragišką pelenų kamuolėlį, tai bus dėl gėrio . Matai, šį kartą viskas kitaip, – Kemas džiugiai nusišypsojo, o Liusė pamanė, kad sekundėlę pajuto sudrebantį Danielį. – Ak, viskas kitaip, išskyrus vieną dalyką – aš žinau tavo silpnąją vietą, Gregori. – Kemas žengė žingsnį į priekį. Jo šešėlių legionai taip pat pajudėjo kelis centimetrus pirmyn, priversdami Liusę, Danielį, Penę ir panelę Sofiją atsitraukti per žingsnį atgal. – Tu bijai, – paskelbė jis, dramatiškai rodydamas į Danielį. – O aš – ne.

– Todėl, kad tu neturi ko prarasti, – atkirto Danielis. – Aš niekada nesikeisčiau su tavimi vietomis.

– Hmmm, – sumykė Kemas, tapšnodamas sau per smakrą. – Dar pažiūrėsime, – jis apsižvalgė išsišiepdamas. – Ar privalau tau pasakyti? Taip. Girdėjau, kad galbūt šį kartą turi daugiau ką prarasti. Kažką, kas jos sunaikinimą padarys dar malonesniu dalyku.

– Apie ką tu kalbi? – nesuprato Danielis.

Panelė Sofija, stovinti Liusei iš kairės, pravėrė burną ir išleido virtinę staugiančių kraupių garsų. Ji audringai mojavo rankomis virš galvos, jos akys buvo beveik permatomos, tarsi ji būtų pagauta kažkokio transo. Jos lūpos trūkčiojo, Liusė sukrėsta suprato, kad ji kalbėjo išgalvota kalba.

Danielis pagriebė panelės Sofijos ranką ir papurtė ją.

– Ne, jūs visiškai teisi – čia nėra jokios prasmės, – sušnibždėjo jis, ir Liusė suvokė, kad jis supranta keistą panelės Sofijos kalbą.

– Tu supranti, ką ji sako? – pasiteiravo Liusė.

– Leisk mums išversti, – sušuko pažįstamas balsas nuo mauzoliejaus stogo. Ariana. Šalia jos stypčiojo Gabė. Abi atrodė apšviestos iš nugaros ir buvo apgaubtos keistu sidabriniu spindesiu. Jos nušoko nuo kriptos, be jokio garselio nusileisdamos šalia Liusės.

– Kemas teisus, Danieli, – greitai prabilo Gabė. – Kažkas kitaip šį kartą... kažkas dėl Liusės. Ciklas gali būti nutrauktas, bet ne taip, kaip mes norėtume. Noriu pasakyti... kad jis gali pasibaigti.

– Paaiškinkit man kas nors, apie ką čia kalbat? – įsiterpė Liusė. – Kas kitaip? Kaip nutrauktas? Ir kokia viso šio mūšio kaina?

Danielis, Ariana ir Gabė minutėlę paspoksojo į ją, tarsi bandydami ją atsiminti, tarsi pažinotų Liusę iš kažkur, bet ji per akimirką būtų taip pasikeitusi, kad jie negalėtų pažinti jos veido.

Pagaliau Ariana prakalbo.

– Kokia kaina? – ji patrynė savo randą ant kaklo. – Jeigu jie laimės – tai bus pragaras žemėje. Pasaulio, kokį dabar turime, pabaiga.

Juodos figūros čirškė aplink Kemą, grūmėsi tarpusavyje ir graužė viena kitą, tarsi per kokį šlykštų, šėtonišką apšilimą.

– O jeigu mes laimėsime? – Liusė bandė išpešti dar ką nors.

– Nežinome, – po akimirkos sunkiai atsakė Gabė.

Staiga Danielis susvyravo, atsitraukdamas nuo Liusės, ir parodė į ją pirštu.

– J...ji nebuvo... – jis mikčiojo, prisidengdamas burną. – Bučinys, – jis pagaliau ištarė, žengdamas žingsnį į priekį, norėdamas paimti Liusę už rankos. – Knyga. Štai kodėl tu gali...

– Pereik prie B dalies, Danieli, – paragino Ariana. – Greičiau galvok. Kantrybė – dorybė, bet žinai, ką Kemas apie tai mano.

Danielis suspaudė Liusės ranką.

– Tau reikia eiti. Tu privalai išeiti iš čia.

– Ką? Kodėl?

Ji žvilgtelėjo į Arianą ir Gabę, akimis prašydama paaiškinti, tada atsitraukė nuo jų, kai daugybė sidabrinių žiburių pradėjo plūsti virš mauzoliejaus stogo. Tarsi nesibaigiantis skraidančių jonvabalių srautas, paleistas iš milžiniško akmeninio stiklainio. Jie pasipylė ant Arianos ir Gabės, priversdami švytėti jų akis. Visa tai priminė Liusei fejerverkus ir vieną liepos ketvirtąją, kai šviesa buvo tokia pati, o ji pasižiūrėjo į motinos akis, pamatydama fejerverkų atspindį – didelį sidabrinės šviesos blyksnį, tarsi jos motinos akys būtų veidrodis.

Tik šie žiburiai nepavirto dūmais kaip fejerverkai. Kai jie pasiekė kapinių žolę, pražydo grakščiais, tviskančiais vaivorykštės spalvomis padarais. Jie neturėjo žmogaus pavidalo, bet buvo šiek tiek panašūs. Nuostabūs, žaižaruojantys šviesos spinduliai. Tokie žavingi padarai, kad Liusė iškart suprato, jog tai buvo angeliškos pajėgos, dydžiu ir skaičiumi atitinkančios juodąsias pajėgas su Kemu priešakyje. Štai kaip atrodė tikras grožis ir gėris – šmėkliškas švytinčių būtybių susirinkimas, tokių ryškių, kad net skaudėjo akis žiūrint tiesiai į jas, tarsi pats nuostabiausias saulės užtemimas, ar galbūt net pats Dangus. Ji turėjo jaustis jaukiai, stovėdama pašonėje to, kas privalėjo triumfuoti šioje kovoje. Tačiau jai pradėjo darytis bloga.