Лорен Кейт: Puolusieji

Ši pamišėlė neturėjo su jais nieko bendro.

– Norėčiau pasišnekėti su tuo, kuris manė, kad atiduoti mūsų visų amžinas sielas į meilės kankinamų nepilnamečių rankas buvo tokia nuostabi mintis, – ji aukštai iškėlė savo drebantį kumštį. – Jie nori svarstykles palenkti į savo pusę? Aš jiems parodysiu , kaip tai daryti, – jos durklo galiukas švytėjo žvakių šviesoje.

Liusė nukreipė akis nuo ašmenų.

– Jūs išprotėjusi.

– Jeigu noras užbaigti patį ilgiausią ir didžiausią kada nors kovotą mūšį reiškia, kad esu išprotėjusi, tebūnie, – nesuglumo panelė Sofija. Jos tonas leido suprasti, kad Liusė buvo kvaila, jei viso to iki šiol nežinojo.

Mintis, kad panelė Sofija gali turėti kokios nors įtakos mūšio baigčiai, Liusei pasirodė labai neįtikėtina. Danielis kovojo lauke. O tai, kas vyko čia, visai neprilygo tam mūšiui. Net jeigu panelė Sofija ir perėjo į kitą barikadų pusę.

– Jie sakė, kad tai bus pragaras žemėje, – sušnibždėjo Liusė. – Pasaulio pabaiga.

Panelė Sofija pradėjo kvatotis.

– Dabar tau taip ir turėtų atrodyti. Negi taip keista, kad esu viena iš gerųjų, Liusinda?

– Jeigu jūs esate gerųjų pusėje, – ginčijosi Liusė, – tada tai nėra karas, kurį būtų verta kovoti.

Panelė Sofija nusišypsojo, tarsi būtų laukusi būtent tokių Liusės žodžių.

– Tavo mirtis gali būti kaip tik toks postūmis, kurio Danieliui reikia.

Liusė muistėsi ant altoriaus.

– Jūs... jūs nenuskriaustumėte manęs.

Panelė Sofija grįžo prie jos ir arti prikišo savo veidą. Pagyvenusios moteriškės kvapas užpildė Liusės nosį, mergina ėmė springti.

– Žinoma, kad nuskriausčiau, – patikino panelė Sofija, traukydama sidabrines savo susivėlusių plaukų garbanas. – Tu esi žmogiškas migrenos atitikmuo.

– Bet aš vėl grįšiu. Danielis sakė man, – Liusė sunkiai nurijo seiles. – Po septyniolikos metų .

– O ne, negrįši. Tik ne šį kartą, – atšovė panelė Sofija. – Kai tada pirmąkart atėjai į mano biblioteką, pamačiau kažką tavo akyse, bet negalėjau tiksliai pasakyti ką, – ji nusišypsojo Liusei. – Esu sutikusi tave prieš tai daugybę kartų, Liusinda, ir dažniausiai tu būni tikra nuobodybė.

Liusė sustingo, jausdamasi pažeidžiama, tarsi ant šio altoriaus gulėtų nuoga. Danieliui sutikti ją kituose gyvenimuose buvo viena, tačiau ar kiti irgi pažinojo Liusę anksčiau?

– Šį kartą, – tęsė panelė Sofija, – tu turėjai kažkokį pranašumą. Nuoširdžią kibirkštėlę. Bet tik nuo šio vakaro, nuo tos nuostabios tavo agnostiškų tėvų klaidos.

– O kuo čia dėti mano tėvai? – sušnypštė Liusė.

– Na, brangioji, priežastis, dėl kurios tu vis grįžti, yra ta, jog gimdama vis priimdavai religinį tikėjimą. Tačiau šį kartą, kai tavo tėvai atsisakė pakrikštyti tave, jie paliko tavo sielą prieinamą bet kam, – ji dramatiškai gūžtelėjo pečiais. – Jokio ritualo, kad priimtum religiją, lygu jokios reinkarnacijos, Liuse. Maža, tačiau esminė tavo uždaro rato spraga.

Ar galėjo Ariana ir Gabė apie tai mėtyti užuominas kapinėse? Liusės galva pradėjo tvinksėti. Jos akis užvaldė raudoni taškai, o ausyse pradėjo spengti. Ji lėtai mirkčiojo, jausdama net tą mažytį užsiveriančių vokų prisilietimą kaip kokį sprogimą savo galvoje. Ji beveik džiaugėsi, kad gulėjo. Nes kitaip greičiausiai būtų apalpusi.

Jeigu tai išties buvo pabaiga... ne, tai negalėjo būti pabaiga.

Panelė Sofija palinko virš Liusės veido, spjaudydamasi su kiekvienu savo žodžiu.

– Kai šiąnakt numirsi – tu mirsi . Viskas. Kaput . Šiame gyvenime esi tokia, kokia ir atrodai: kvaila, savanaudė, neišprususi, išlepinta maža mergiščia, kuri mano, kad pasaulio gyvenimas arba mirtis priklauso nuo to, ar jai pavyks draugauti su kažkokiu gražiu vaikėzu mokykloje. Net jeigu tavo mirtis ir neužbaigs to, ko buvo ilgai laukta, aš vis tiek mėgausiuosi šia akimirka, nužudydama tave.

Liusė stebėjo, kaip panelė Sofija pakėlė peilį ir pirštais palietė jo ašmenis.

Liusės galva sukosi. Visą dieną nutiko tiek daug visko, ką jai reikėjo suprasti, tiek daug žmonių sakė jai tiek daug skirtingų dalykų. Dabar durklas buvo prikištas jai prie širdies, o jos akys vėl apsiblausė. Ji jautė ašmenų galiuką, prispaustą prie krūtinės, jautė, kaip panelė Sofija braukė durklą palei jos krūtinkaulį tarp šonkaulių, ir mąstė, kad siutinančioje panelės Sofijos kalboje nuskambėjo šiek tiek tiesos. Pastatyti tiek daug ant kortos ir palikti viską tikros meilės galybei – kurią ji tik dabar pradeda pati suvokti – ar tai buvo naivu? Šiaip ar taip, juk tikroji meilė negalėjo laimėti to mūšio lauke. Ji turbūt net neišgelbės jos nuo mirties čia, ant altoriaus.

Bet privalėjo. Jos širdis vis dar plakė dėl Danielio, o kol jausmas nepasikeitė, kažkas Liusės viduje tikėjo ta meile, jos galia paversti ją geresne, paversti ją ir Danielį kažkuo nuostabiu ir geru...

Liusė suriko, kai durklas pradūrė jos odą, o tada pasirodė, kad nudažytas stiklas virš galvos sudužo ir oras aplink ją prisipildė šviesos ir triukšmo.

Duslus, nuostabus niūniavimas. Akinanti šviesa.

Vadinasi, ji mirė.

Durklas susmigo giliau, negu atrodė. Liusė keliavo anapus. Kaip kitaip paaiškintų įvairiomis spalvomis švytinčias figūras, sklandančias virš jos, besileidžiančias iš dangaus, žiburių kaskadas, dangišką žarą? Buvo sunku ką nors aiškiai įžiūrėti šiltoje sidabrinėje šviesoje. Šviesai sklendžiant per jos odą atrodė, kad tai tarsi švelniausias aksomas, tarsi morenginis glajus ant torto. Virvės aplink rankas bei kojas atsilaisvino, ir jos kūnas – o galbūt pati siela – galėjo laisvai plaukti į dangų.

Bet tada ji išgirdo bliaunančią panelę Sofiją.

– Dar ne! Viskas vyksta per greitai!

Moteriškė išlupo durklą iš Liusės krūtinės.

Liusė mirkčiojo kaip pašėlusi. Jos riešai – atrišti. Čiurnos – laisvos. Ant altoriaus, žemės ir jos odos – smulkios mėlynos, raudonos, žalios ir aukso spalvos dažyto stiklo šukės. Jos subraižė Liusę, kai ji nušlavė duženas nuo kūno, palikdamos plonyčius kraujo takelius. Ji prisimerkusi pažiūrėjo į prasivėrusią angą lubose.

Nemirusi, o išgelbėta. Išgelbėta angelų.

Danielis atėjo pas ją.

Kur jis? Ji beveik nieko nematė. Ji norėjo bristi per šviesą, kol jos pirštai suras jį, apglėbti jį ir niekada, niekada nepaleisti.

Aplink Liusės kūną sukosi tik gyvos žaižaruojančios figūros, dreifuojančios link ir virš jos, tarsi visa koplytėlė būtų pilna švytinčių plunksnų. Jos susibūrė aplink ją ir pasirūpino tomis vietomis, kur sudužęs stiklas supjaustė kūną. Atrodė, kad permatomos šviesos kažkaip nuplovė kraują nuo jos rankų ir sutvarkė ploną, bet gilią žaizdą ant jos krūtinės, kol Liusė tapo vėl kaip nauja.

Panelė Sofija buvo prisispaudusi prie tolimosios sienos ir kaip paklaikusi grabinėjo plytas, bandydama surasti slaptas duris. Liusė norėjo sustabdyti ją, kad priverstų atsakyti už tai, ką ji padarė, bet tada dalis sidabrinės mirksinčios šviesos nusidažė blankiu violetiniu atspalviu ir pradėjo formuoti figūros kontūrus.

Koplytėlę sukrėtė ryški banga. Nuostabi šviesa, kuri galėjo nustelbti saulę, sudrebino sienas ir žvakes, mirgėjusias aukštose bronzinėse žvakidėse. Nykūs gobeleno audiniai suplevėsavo prie akmeninės sienos. Panelė Sofija susigūžė iš baimės, bet Liusė iki pat kaulų jautė virpančią žarą kaip giluminį masažą. O kai šviesa sutirštėjo, paskleisdama šilumą per visą patalpą, pavirto figūra, kurią Liusė atpažino ir nepaprastai mylėjo.